Bijau aš tų stresų kaip didžiausio baubo, bet, nepaneigsi - energijos anas duoda tiek, kad netrūktų, ir dar viršaus. O kai viskas išsisprendžia, lieki toks visas plaukiojantis tarsi kokioj žemuogių pievoj. Negana to, kai praeina stresai, imi labiau gilintis, knistis, kapstytis smulkmenose. Na, maždaug, tu tą pasakei, nepasakei ano, ach tu dar šito manęs klausi???
Ir vis dėlto geriau, kai tų stresų nėra.
O vakar dar labai pykau ant visų Lietuvos pensininkų. Jie yra toks užknisantis dalykas. Ir dar žiopli. Vakar mane vienas toks senis užsipuolė, kad aš matai statau mašiną aikštelėj prie namo, o net tame name negyvenu. NE ESMĖ, kad jeigu ką, tai greitai bus metai kaip labai gyvenu aš tam name.
Bet sako, aš esu matęs, kaip jūs štai pro tą pusę ten kažkur nueidavote. Aha, tai gal pavyzdžiui, aš šiukšles nešiau? Ir apskritai, tai jomajo, einu kur noriu, ir aš suprantu, kad yra pramoga stebėti jaunas merginas ir moteris pro langą, bet tai yra gal net tam tikras iškrypimas, sakyčiau. sėdėk ten ir stebėk varnas, o ne namo gyventojų surašinėjimo klausimais užsiiminėk, ko net nesugebi, nes jeigu ką, tai visgi aš esu net labai gerai žinoma tarp didelės namo dalies pensininkų. O tai nemenka garbė, nes jie ,žinia, taigi yra kaip ir namo valdovai.
Tai tiek to mano pralieto pykčio, kuris gal net visai nebūtų atsiradęs, jei anas diedulis nebūtų movęs kaip užpakalin įgeltas nuo manęs burbuliuodamas po savo sena karpuota nosimi, vietoj to, kad atsiprašau, suklydau pasakytų. Bet tai ką aš čia vėl, pensininkai dabar Lietuvoj ne tik daugiabučių valdovai yra, pensininkai Lietuvoje dar ir niekada niekada neklysta ir žino geriau.
Ir dabar per jį mane tikriausiai Dievulis nubaus, nes ką čia slėpti - tikrai vakar pagalvojau, ot, diedukai, taip tau ir reikia, jog daug didesnė tikimybė, kad patsai pirmesnis už mane numirsi.
Bet gal dar užskaitys kaip už bausmę spalio mėnesio komunalinių mokesčių sąskaitą.
Ai, ir dar, vos nepamiršau - kokia nesąmonė helouvynas tas yra (kažkaip nejučia pasijaučiau perėjusi į pensininkų gretas), bet nu rimtai. Pernai tokiu metu dar turėjau gyvą močiutę, ir jis man nepatiko, o šiemet tai netgi galiu pasakyti dvigubai. Ir jau tikrai neičiau baliavot , kai buvimas mintimis su brangiais mirusiais ir gyvais artimaisiais yra maždaug belekiek kartų geriau ir prasmingiau. Ir dar yra labai smagu, kad pirmadienį - laisvadienis.
Tam kartui tiek. Vyksta ir daug gerų dalykų, bet jie kažkaip čią šįkart nelabai įsipaišo į kontekstą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą