Apie žmones

Imi ir pagalvoji, kaip kad aš, vieną dieną, kad aplink tave labai smarkiai pasikeitė žmonės, o naujieji yra daug šaunesni.(Ir baikit kiekvienam mano žody ieškot sąsajų su mano tobulu vyru, nes mano tobulas vyras nepaisant jo tiesioginio buvimo ar nebuvimo yra bendrinė sąvoka, ir tai yra nekeičiama, ir joks prieš tai buvęs nebuvo mano tobulas vyras, ir joks būsimas nebus, o ir girdėjusi nesu, kad kuri būtų pasigyrusi turinti tokį.O jei kuri nupeizėjusi sentimentalistė pasakys, kad kiekvienai mergaitei jos berniukas yra tobulas, tai pasijusiu visiškai dykai vargusi ir viską aiškinusi, o tokio nykumo asmenybei išvis nežinočiau nė ką sakyti, nebent apie tai, kad lauke šalta, artėja gūdi žiema.)
Taigi čia ne apie tai.
Aš apie tai, kad buvo toks laikas, kai mes, na bent jau aš tai tikrai, negalėjome rinktis asmenų, kurie mus supa. Dabar, žinoma, irgi liko atisitiktinių pakeleivių, bet, palyginus su tuo kas buvo tada, tai smulkmenos... Visokių žmonių būna, apie save tikrai negalėčiau pasakyti, kad esu kokia nors socialiai kompleksuota ar neįdomi, greičiau norėčiau manyti, kad visada buvau socialiai atsipalaidavusi. Labai gerai moku išlaikyti atstumą nuo man nepalankios/nejaukios situacijos veikėjų, tiesa, kai tai trunka net, pavyzdžiui, kelerius metus iš eilės, ima varginti ir erzinti tas žaidimas.
Aš, asmeniškai, netikiu tom sentencijom apie žmonių bendrystę ir kitoniškumo žavesį, nuvažiavusi į giminės susitikimą kaime, pamenu, mieliau ėjau laukais (eiti laukais man irgi yra panašiai kaip žengti plačiamyliais žingsnias su skafandru per mėnulį), nei stengiaus beviltiškai ieškoti bendros kalbos su tenykščiais bendraamžiais.Atleiskit, bet žmonės skirtingi, o ir kam tai neigti? Nieko čia blogo ir nieko čia keisto. Ir nebūtinai lietuvis lietuviui kokioj Airijoj yra brolis, kai Lietuvoj tokiu niekada nebuvo.
Taigi kam mums tie vaikystės draugai, jei jie ir mes nuo tos vaikystės jau nugyvenom visiškai skirtingus gyvenimus ir neturim nieko bendro, kam mums tie klasiokai ir tie juokingi klasės susitikimai, jei, kam čia slėpti, mokykloje nemylėjome didžiosios dalies asmenų iš gretimų suolų, kam, jūs man pasakykit?
Nauji žmonės yra milijoną kartų geriau, nauji žmonės lydi mus į ateitį o ne tempia kaip bereikšmiai inkarai atgal, šneka frazėmis bet tu atsimink ką tu tada pasakei, skaičiuoja mūsų klaidas nuo akmens amžiaus (mokyklos laikų) ar sugalvoja papasakoti šmaikščią istoriją apie tavo buvusį nedidėlaitį antsvorį (17 kg) paauglystėje.
Be abejo, šalia viso to egzistuoja tikri draugai, dažniausiai jų būna daugiausiai vienas. Santykiai su tikru draugu pasižymi tuo, kad jūs vienas kitam netrukdote gyventi. Tik tiek.
Ir neapsirikite, tai yra milžiniškai didelis dalykas.