Aš čia!

"Ievute, kur dingai? :( nebėr ką skaityt internete..."

 

Sako viena mano miela komentatorė. Pagalvojau, kad jeigu ką, tai rimtai, kokią aš teisę turiu nerašyt tiek laiko?
Nesvarbu, kaip ten kas pas mane šiuo metu.
Bet, žinokit, aš nerašiau taip ilgai ne vien dėl ten tų moteriškų emocinių dramų. O jau nuo anų kaip pavargau, tiesą pasakius... Jau įgavau netgi antgamtiškų mistinių aiškiaregės galių, kai susapnuoju kokį makabrišką sapną ir tai jam ima pildytis. Truputį nekas, nes sapnai tai tikrai makabriški.
O ką čia tokio neutralaus papasakojus...
Savaitgaliai vis dėlto pas mane nuostabūs, nes niekada dar nemaniau, kad remonto talka būna tokio lygio smagumo. Maždaug vidurdienį išsiverčiu iš lovos, susirenku žaisliukus, ir paliekam mamos vyrą dirbti vieną mano bute. Kažkaip apskritai pradedu įtarinėti, kad jis mus išsiunčia šopintis ne visai todėl, kad labai nori mums suteikti džiaugsmo, o kad jam gal be to dar ir ramiau, kai niekas neįstato kopėčių į pilną dažų skardinę, garsiai nekomentuoja Bilo laidos ir neklausinėja kiekvieno įrankio pavadinimo "o kas va čia yra toks"?
Tai mes pasivaikštom po prekybcentrius, paskui ruošiam gurmanišką vakarienę (vakarienę tiesą pasakius irgi mama ruošia, o aš tik atlieku sėdėtojos šalia ir plepėtojos rolę, kuri, nusprendėm, irgi yra nepaprastai svarbus akcentas maisto kokybei). Paskui valgom, ir baigiasi remonto diena. Tokia visai nieko.
Kas dar... Darbe irgi jau kartais jaučiuosi kaip tas kurmis, kuris nori pasikasti į kokį urvelį, nekelti telefono, neatidarinėti darbinio pašto (kurį, beje, privalau tikrinti kas kelias valandas, toks įsakymas), bet aš žinau kad tokių laikotarpių būna, bet jie neamžini.
Penktadienį užrašyta operacija. Tai jei nuspręsiu operuotis, turėsiu savo istorijoje jau dvi operacijas - ausies spenelio ir lūpos. Hm.
Šiandien su A. buvom toj moterų parodoj. Kasmet pasižadu ten kojos nekelti, bet ir vėl nuvažiuoju. Tai šįkart visai netgi buvo pusė bėdos. Nusipirkom šio to netgi. Pirmąkart gurkšnoju gilių kavą su pienu, ir man patinka. Rinkausi tarp šitos ir lieknėjimo arbatos, bet pardavėjai padlaižūniškai pamelavo, kad aceit aš ir taip liekna, tai kam jum, o aš ir pasimoviau (ne taip paprasta yra persiorientuoti į normalaus sudėjimo asmenį iš storučio, kad ir kiek metų praeitų), dabar truputį gaila. Reikėjo klausyt to, kur sakė, o jūs ir taip liekna, bet vistiek pirkit.
Beje, patarimas tiems, kurie šiuo metu taip pat išgyvenate įkvėpimo štilį ar net visokeriopą sąstingį bei monotoniją darbe - neikite miegoti sekmadienį iki nepadorių išnaktų, pamatysite, kaip pirmadienį darbe bus viskas kitaip, viskas tikriausiai plauks kaip pro rūką, taip mažiau imsit dalykus galvon ir jausite žymiai didesnį pasitenkinimą pasibaigus darbo dienai, nes užmigsite iškart po, arba net per vakarienę. Skanaus.