Kavos puodelių filosofija

Antrą kartą šiandien verduosi kavą. Antras kavos virimo darbe kartas visada yra kitoks, nei pirmas. Antras kartas yra ramesnis. Baisu net žiūrėti tikriausiai į mano konvulsiškus judesius iš ryto, kol traukiu iš spintelės puodelį, beriu kavą, saldinu, aplinkui visiška garsų kakofonija - skamba šaukštelis, šiurena popieriai, suūžia besikraunantis kompiuteris, kalba kolegė, kurios iš įpratimo paklausiu, kaip sekėsi vakar, nors, kaip yra žinoma, pusės negirdžiu, nes dar nepabudau, dar toli gražu. Ir jau tada, kai apsikabinu puodelį ir karštis pasiekia pirštų galiukus, o uoslės receptorius dieviškosios rytinės manos - kavos -kvapas, va tik tą pirmojo kavos puodelio apkabinimo sekundę aš pradedu gyventi naują dieną.
Antras puodelis yra žymiai sąmoningesnis. Pavyzdžiui, dabar aš jau galėsiu gerdama kavą galvoti apie tai, ką veiksiu po darbo.
Kažkaip nejučia buities smulkmenos išsivysto į filosofinius pamąstymus apie būtį. Būties ir buities simbiozė. Štai kas yra mano gyvenimas.
Šiąnakt užmigau saldžiai. Kaip anksčiau. Kai ryte pramerkiau akis, ėmiau laukti savo šiuo metu kasrytinio šlykštaus jausmelio,kuris yra normalus dalykas, tačiau kurį norisi išspjauti kartu su dantų pasta vonioj, paskui norisi iškramtyti su Dirol po valgio, norisi nuplauti plaunant indus po vakarienės. Ir štai šiandien ryte aš kėliausi be pastarojo. Tik iš karto sau pasakiau, kad dar ne vakaras, ir visai gali būti, kad buvau teisi.
Nusipelniau, visko nusipelniau, vien už tai, kad buvau minutei pagalvojus, kad ką nors išmanau apie gyvenimo filosofiją.
Filosofiją išmanyti, tai ne kavą gurkšnoti.