Nepatinka.

Ištrauka iš sąrašo, pavadinimu "Štai dalykai, kurių nemėgsta Ieva" :
Kai mane ignoruoja. Žiauriai nemėgstu, kai mane ignoruoja tie, kurie neturėtų (t.y. turintys mano palankumą). Taip nutinka nedažnai, bet šitai galima taikyti kaip psichologinį ginklą prieš mane. Tiesa, šiaip ignoravimas yra labai geras dalykas kalbant apie tuos, kurie neturi minėto mano palankumo. Tuo atveju aš labai sveikinu ignoravimą, pati naudojuosi principu "tu man nepatinki, tai apsimeskim, kad tavęs čia nėra", todėl niekada nesupyksiu, jei ir kitas taip su manim elgsis.
Man taip pat nepatinka familiarus elgesys, kurį kartais įjungia vyrai, nes turbūt mano, kad tai yra mažų mažiausiai žavu, kad tai yra veiksminga, kad tai yra patrauklu (?!). Kurgi ne. Jei nori būti nutrenktas žaibu iš akių, tai prašom. Kitu atveju elkis kultūringai. Na, gerai, jei esi mano klientas, kuris man atneša keliatūkstantinio pelno, tada gal ir padarysiu išimtį - gali kreiptis į mane Tu. Bet kitu atveju tai yra minusas, o ne pliusas. Mano svajonių vyras, beje, visą laiką mokėjo/moka išlaikyti tą pirma pagalvoju, tada pasakau taisyklę (išskyrus tada, kai voliojiesi prie televizoriaus arba pletkini apie kaimynės sugyventinį). O ji santykiams, mano nuomone, yra puikus dalykas. Ypač moterims, užtat kad ojojoj kaip mums reikia mokytis tramdyti savo emocianalines audras ir vėtras, ypač kai šito pačios taip nemėgstam vyruose. Asmeniškai man tai nėra nieko įtartiniau ir nepatraukliau už pernelyg emocionalų vyrą.
Tikrai nesvajoju sėdėti su nosinaite ir šluostyti vyrui ašaras, kai jis verkia apie tai, kaip jo buvusioji jį mušdavo. Arba štai jį apgavo ragana maximos kasininkė, jis iškelia sceną prie kasos, tada liepia atiduoti jo tris litus, nes kitaip jai bogai baigsis, o taip bus, nes jis pažįsta advokatą tokį. Paskui negana to, vairuodamas visą kelią namo trūkinėjančiu balsu šūkalioja apie valstybės ir piliečių visokeriopą nuosmukį ir kad Londone yra geriau, reikės važiuoti ten užsikalti pinigo, nes darbe jau jis nebegali, kaip jį ten visi terorizuoja, tokį gerą ir vertingą darbuotoją/darbininką, ir išvis, kur jie tokį dar ras, nes dabar visi normalūs jau dirba užsieny, kur jis tikrai tikrai vieną dieną važiuos, nes jam jau baigėsi kantrybė (taip ir neprasidėjusi).
Šitas nutikimas yra išgalvotas ir neturi nieko bendra nei su Ievos dabartyje, nei praeityje turėtais vyrais, nors gal su kokiu vienu kitu pažinotu ir turi. O ir kas paneigs, kad tokių yra. Jie yra, bet tai nereiškia, kad juos reikia mėgti, arba neminėti bloguoju dienoraščio įrašuose.
Taigi vyras turi būti labai švelnus ir labai vyriškas vienu metu. Štai kaip. Vyro receptas pagal Ievą.