Onkologinio koridorius arba kodėl Ievos neoperavo

Žinau, kad šiandien buvo tokių, kurie laukė operacijos rezultatų.Ir pasakyti neturiu aš jums ko.
Ne, pasakyti tai aš visada turiu ką, tik apie lūpos operaciją nelabai, nes jos nebuvo. Kai jaunas ir gražus daktaras man maloniai šypsodamas pasakė, kad aš nieko čia nematau, kad neoperuos, kad nėra tikslo pjaustyti ir ko nors ieškoti, kad ir taip išsivaikščios ta cista, galvoje man trinktelėjo tarsi koks mažas mielas kūjis į sieną, nes oi patikėkite, kas jau kas, o aš esu tiek kartų gyvenime tą girdėjusi - nieko blogo, viskas gerai, tu nedūsti, nors dūsti, tau nesilpna, nors silpna, tu matai gerai, nors akyse liejasi, viskas tavo galvoje. Tai šįkart, po tiek metų vėl?
Bet mielas jaunas gražus daktare, tuo metu pagalvojau, aš tikrai nesu beprotė.Nes juk ana daktarė praeitą kartą tikrai rado tą cistą, netgi ją pradūrė ir užrašė mane operacijai po mėnesio, jei vėl atsinaujins. Atsinaujino gal ir mažesnė, bet vistiek atėjau.
Bet jaunas gražus onkologinio daktarėlis neturėjo savo plonytėje Ievos vieno apsilankymo kortelėje jokios informacijos apie mano fantazijos pilną praeitį, bereikalingus tyrimus ir gydytojų išbandymus, todėl galėjau ramiai pasišypsoti, palinksėti, padėkoti už informaciją, kad čia joks ne piktybinis auglys, o nereikšminga cista. Jeigu ką, tai apie ją tiek šnekėta, kad vis dėlto man jinai labai reikšminga tapo.
Bet gal tikrai reikėjo kreiptis į klinikas, kur mane ir siuntė, o ne į onkologinį, kur dėl dviejų net matomos naudos nedavusių dviejų minučių vizitų chirurgų kabinetuose, turėjau psichologinio "džiaugsmo" pasėdėti nemažai valandų (kartu sudėjus apie devynias) tos įstaigos koridoriuose. Aišku, su mama kaip visada patyrėm ten šiokių tokių nuotykių, valgėm spurgas, turėjom keletą laisvadienių, o paskambinusius šiurpinom "žinai, perskambinsiu, nes aš dabar dukrą į onkologinio ligoninę atvežiau...". Tai gal ir nebuvo nieko blogo, tik kojos ima keistai tirtėti kaskart, kai einam tuo keliuku, kuriuo pėdindavom lankyti močiutės.
Močiutės atminimo proga, vilkėjau rožinę. Nes taip išmokau iš močiutės, tinkamiausia spalva į onkologinį - rožinė.
Tai gal šiam kartui tiek.