Prašau grąžinti man įkvėpimą.

Tai šalta?
Man tai sunku pasakyti, nes ryte susisukau į savo šiltą paltą, šaliką, kepurę ir pirštines su kaspinėliais, šmurkštelėjau į mašiną, o iš mašinos prie šilto darbo kompiuterio. Gal kažokį dilgtelėjimą ir pajutau, bet paskui namie vėl nerandu kur sušalti - kaip tai padaryti tokio dydžio bute, kur visas gyvenimas vyksta lovoj su pleduku arba virtuvėje apsikabinus virdulį, arba vonioje, kur apskritai net atjungus šildymą tikriausiai būtų neįmanoma sušalti vien dėl mano mylimosios morkvinės...
Šaliką pakeitė rūžavas chalatas (aš rimtai netikiu, kad egzistuoja gražesnis) ir kojinytės, kurios yra man per didelės, todėl jau kelis kartus čiužinėdama į virtuvę vis pametu kojinę. O naujiena numeris vienas- mano traukinuko durys.Nes jos važiuoja. Ir jos puikios.
Taigi slampinėdama ir kaifuodama nuo kiekvieno vis dar atsinaujinančio buto kampelio, aš šiomis dienomis bandau susidėlioti mintis galvoje, bet man sekasi vis sunkiau. O gal dėl to, kad aš truputį visai pasimečiau ir nebenoriu prievarta daryti to, kas man žiauriai nepatinka. Sprendimų. O ir kam, jei yra žmonių, kuriems tai, tikriausiai, pasiseks daug geriau? Ir tada, bent jau, dėl klaidingų sprendimų aš turėsiu ką kaltinti?
Man sugedo virdulys. Nusiminiau. Tada mama man šiandien skambina ir sako, oi, žinai, čia gi vistiek, kai baigsis paskutiniai remontėliai, bus tokios kaip ir vėl mini ikurtuvės (girdėjot, brangučiai?? Haha), tai labai gerai, kad sugedo tas virdulys tau, nes mes nupirksim tikrai gerą, nes tuose pigiuose užvirintą vandenį yra netgi gal nesveika gerti... O aš baigiau pokalbį, ir labai rimtai pamaniau, kad jei nesidėliočiau tų minčių galvoje šiuo metu, tai gal gaučiau kokiu šimtu litukų pigesnį virdulį.
Tai jau dabar apie tą įkvėpimą, kuris parašytas pavadinime. Eureka. Aš manau, kad tai yra tas dalykas, kurio man dabar žiauriai trūksta. Žmonės (na gerai, moterys) paprastai stebi aplinką, kaimynkas, TV naujienas, ir pan., o tada nusprendžia, kad nori to, nori taip, kaip pas Aldutę, nori ten, kur Jurkutė buvo, arba kažkaip panašiai. Va tada galima imtis veiksmų. O aš ką? Aš jau kiek laiko pažiūriu į veidrodį ir pagalvoju, kad va taip ir noriu gyventi!
O paskui kažkaip netyčia susiklostė viskas taip kaip yra, ir dabar aš jau nežinau kur žiūrėti, nes remtis pačia savimi kaip įkvėpimo šaltiniu yra mažų mažiausiai narciziška, o šiuo atveju dar ir bergždžia.
Gerai, kad aš bent jau žinau, ko nenoriu.
Nenoriu šitaip.
Ir anaip nenoriu.
O labiausiai nenorėčiau taip.
Bet nenoras yra labai jau skystas pamatas ateičiai.
Gerai, kad nors Kūčios artėja su visom silkėm. Mmmm.