Filosofija "yra jovalas, bet aš irgi ne pedantė"

Viskas labai minkšta ir švelnu, mano rožinis chalatas, vonios kilimėlis, mano lova ir mano pledas. Dar iš virtuvės atsinešu kavos puodelį ir susirangau rašyti įrašo apie tikslus ir praeitį.
Šiomis dienomis nemažai galvoju apie minėtą praeitį, narstau atminties užkaborius, analizuoju savo poelgius, veiksmus ir atoveiksmius.
Niekaip negaliu išpūsti sau iš galvos labai aiškaus prisiminimo, kada, vadinkit kaip norit, užbūriau - užkalbėjau ateitį, o gal tiesiog labai aiškiai mačiau, kur kišu nosį, bet, Dievas mato, man to reikėjo.
Tada aš, po kelių metų ėjimo į niekur (vėliau dar bandžiau gelbėti tą etapą, kad man tai kokia nors gyvenimo pamoka, ir kad jame vis dėlto taigi sutikau puikių žmonių, bet iš tiesų tai tebuvo ėjimas į niekur arba stovėjimas vietoj. Prastoj vietoj) pasakiau sau "noriu neramybės. Noriu aštrių prieskonių, noriu nervinio drebulio, pakilusio spaudimo, geriau noriu jausmo, kai beveik gali staugti vilku pro langą, nei šitos klampios pelkės, kur tiesiogine prasme virtau sau neatpažįstama būtybe".
Ir apturėjau tiek visko. Ką ir besakyti, tikrai nė nenujaučiau kad man teks daug daugiau. Ir kaip tai kitiems persakyti?
Ir negi dabar po viso to tikrai kaukti ar staugti į mėnulį turėčiau?
Nesvarbu, kad mėgstu šiltus ir pūkinius rožinius daiktus, aš tampau likimą už ūsų, vis dar. Įtempiu stygą ir paleidžiu. Įtempiu - paleidžiu. Ir šiandien trumpam sustojau, pagalvojau.
Ir iš to galvojimo nieko man neišėjo. Patarti jūs man tikrai negalit, ką čia patarsi ufonautui iš kitos planetos.