Atsidariau vargšelę savo banko sąskaitą ir sumokėjau mokęsčius.Štai taip pasitikinku sekančius metus. Nežinau, kas čia per epidemija, bet mano tokie pat išsiblaškę draugai kaip aš, kaip matau, dar nežino, kaip minės naujus. Ir visi tokių minorinių nuotaikų. Gal čia jau dabar mums sunkiau metus skaičiuoti - žiūri sau, kaip dar vieni metai nubėga nuteka praeitin, senstam, raukšlėjamės, ne kažką.
O B. šiandien telefonu manęs klausė "Rimtai? Nauji? Ryt??". Nu va, ką aš jums sakiau.
Daug įdomiau už naujus metus yra nauji gyvenimo etapai. Štai apžiūrėjau naują draugų butą, prisiminiau laikus, kai pati nuomavau namus, kaip viskas kitaip buvo. Dabar geriau. Viskas taip iki mažiausios plytelės sava, išmylėta, išglostyta. Bet tuos etapus visi tikriausiai praeinam, ir visi tie etapai savaip smagūs.
Ką turėčiau apie praėjusius pasakyti. Geri, tikrai geri buvo, naujų namų, naujų santykių metai. Namai jau dabar bus seni, santykiai seni, draugai tie patys, darbas tas pats. Bet juk laukia visi 2011 - ieji, gal netyčia padarysiu karjerą arba nusipirksiu šunį. Štai kas yra smagu - galimybės. Jei nori, tas galimybes išnaudoji, arba ne.
Nepykit, kažkaip netyčia šiandien pavargau, man taip visada per laisvadienius nutinka. Nors taigi LAISVADIENIAI.
Rytoj naujus pradedam minėti priešnaujametiniais pusryčiais su draugais. Kažkaip nuo kito galo. Reiškia, kad geras ženklas.
Kaimynai kasa sniegą mašinų aikštelėj - geras ženklas.
Šiąnakt sapnavau, kad pagaliau viską išsiaiškinom - netikėtai geras ženklas.
Ir tai, kad triušio/kiškio/zuikio metai - yra ne kieno kito, o mano metai - geras ženklas, kas be ko.
O Jums, zuikučiai, linkiu, kad nauji 2011-ieji būtų pačių geriausių naujienų metai!
Ir, jei nepamiršit "Nekalbadienio" kitąmet, būsiu dėkinga ir minėsiu geru žodžiu, pasižadu.

Jo jo, ir šiaip dvyniams šie metai žada vien gėrį, o karjeroje YPAČ.
AtsakytiPanaikintiSaliut ;)
Ačiū už gražius palinkėjimus :)
AtsakytiPanaikintiŠtai paskutinės valandos. Pasižiūrime į viską su ironija,
AtsakytiPanaikintišypsena, susimąstymu... Peržvelgiame tai, kas liko
paviršiuje, prisimename – kas dabar jau dugne.
Pasukame likimo raktą, prieiname lemties duris –
tai mūsų nueito kelio spinta. Viršuje – apdulkėjusios
nuoskaudos, supelijęs nuo drėgmės liūdesys, nuošaliau –
tvarkingai padėtos nesėkmės, priimtos kaip pamokos,
išbandymai... Viršuje... Kad rečiau matytume, dažniau
išvengtume, sunkiau pasiektume... – Štai visiškai čia –
tvarkingai sulankstytas baltas džiaugsmas, rausvos
įsimylėjimų staltiesės, siuvinėti juoko švelnūs pluoštai...
Apačioje – naujų veidų atvaizdai – yra visokių – ryškių
arba jau nublukusių, besišypsančių, užsimerkusių...
Apačioje... kad liūdnai nuleidę akis vis išvystume juos
visus. Niekad nepamiršim, nes liūdesys aplanko visad,
nors jis ir viršuje. Su paskutiniais laikrodžio dūžiais durys
užsiveria. Nors ir nespėjai peržvelgti lentynų. Žengi prie
naujų vertybių. Tiksliau dar tik prie naujo, tuščio baldo.
Tuščio laikinai, nes laikas nestoja, nelaukia, negrįžta...
Žmonės spėja viską susidėlioti nors ir kaip yra
vejami.
Laimingų Naujųjų!!!