Vienos eglutės iki laimės.

Vieną dieną aš parašau, kodėl Agnės knyga yra geriau nei Beatos, ir kodėl aš Beatos knygos nepirksiu, sekančią dieną nusiperku abi Beatos knygas.
Vieną dieną rašau įraše, kad kalėdinės eglutės - materialistams, o imu štai namie ir apgyvendinu eglę.Tai kas čia man?
Bet tam yra priešistorė, nes eglės aš tikrai nenorėjau. Ir iš mamos rūsio nesivežiau namo. Bet darbe, vartydamą žurnalą, kolegei parodžiau, kad va, tokia štai yra balta eglė, kuri yra man graži, tiktų prie mano angelų ir aš jos norėčiau... jei gyvenčiau aktų salėj. Mat labai jau įspūdingo dydžio buvo toji.
Ir va jau vakarodama namie niekaip negalėjau atsikratyt minties apie tą eglę, tarsi ją kažkur jau būčiau mačius...Mažesnę jos versiją.
Ir tada aš prisiminiau, kad kraustydama močiutės paliktą kraitį pasiėmiau jos eglę. Pasidėjau giliai spinton ir pamiršau.
Taigi dabar, mieli draugai, mano namie yra kalėdinė eglė, man tobula. Ir prasminga.
Štai:

Pagaliau penktadienis. Pagaliau rytoj atsikelsiu,tikiuosi, vis dar snieguotoj Lietuvoj, žiūrėsiu pro langą virdama rytinę kavą ir bus nerealiai. Kiek mažai mums iš tiesų reikia iki laimės, ir kiek daug. Tik sniego, savaitgalio...ir visų kitų dalykų.