Ne tas variantas :P

Energizer

Sunku man tvarkytis su savo energijos antplūdžiu. Aš netgi valgau šiandien per daug. Iš visų spaudžiu, ką galiu. Dėmesys mano narkotikas. Be dėmesio aš džiūstu kaip gėlelė be vandens. Dar dar dar dėmesio MAN. Tiek spirgu, kad net negaliu ramiai paimti knygos ir paskaityt. Ir antra diena jau taip. SMB stop me!
Ir man neįdomu vieno žmogaus dėmesys. Man reikia jų skirtingų, jų visų, po vieną, kad kiekvieną išsunkčiau iki galo. Haha. Nu nebent tai būtų Jis, galėtų būt vien tikjis, bet taip nebus, o be to, jo man gaila, aš jį tausoju, todėl nereikalauju dalykų. Sako, kad kai iš vyro reikalauji, jam nepatinka. Džiaugiuosi daviniu kaip kokia gera mergaitė.
Greičiau tas kovas ateitų!Ach greičiau.

Pst. ;)

Dzin dar kartelį.

Kai mano gyvenime buvo mažiau harmonijos ir daugiau lievų dalykų ( mokslai, sesijos, ir pan. ir pan.) tai kažkaip daug paprasčiau buvo naudotis savo o man dzin politika. Pastebiu prarandu įgūdžius, smarkiai susierzinu dėl bet kokių niekniekių, kurie trikdo mano šviesią kasdienybę. Na, pvz, randu praleistų porą vadybininkės skambučių penktadienį vakare, ir sužinosiu, ko ten reik, tik ryt. Ir dabar mane erzina mintis, kokiu klausimu skambino. Nu erzina ir viskas, ir ką man dabar sau padaryt.

Bet ne ne ne, aš nepasiduosiu visokiem tokiem šūdniekiam, pvz. ir tam, kad dabar dar man reikia važiuot į banką,o mašina kaista, ir kitokiem. Ne ne. Viskas, dabar jau man dzin. Daug kas. Nu nes kiek aš galiu rūpintis.

Vakar buvo tokia nuostabi diena, kad sunku čia ir papasakot, kokia. Daugiau nieko blogo negalvosiu. Tik teigiamybes. Vakar ryte buvau mišiose, o vakare pridariau nuodėmių, haha. Šiandien tokia pat nuostabi bus diena, o ryt irgi. Ir viskas, nėr apie ką daugiau kalbėt.

Gero Jums sekmadienio ryto. Marš į bažnyčią, bedieviai.

Pietų metas

Kas man su ta silke dabar, nežinau. Noriu visą savaitę, tai šiandien neišlaikius nusipirkau pietums. Dabar aišku gailiuosi, ir labai noriu gerti. Nors, palyginus su B., tai mano nuodėmė - gelytės:

Štai pvz. Dovilė nepanorėjo pas mane trenktis į darbą šiandien, nes tai aišku yra nesąmonė (ypač viešojo transporto naudotojams). O kitų asmenų, vadinamų draugų, aš net minties neturiu kviesti, nes jie arba visi užimti, arba, subinės, tingi traukt į tokią kelionę.Taigi tikriausiai labai normalu, kad aš netekau žado, kai A. parašė, kad atvažiuos ketvirtai. Hm hm. Kas per stebuklai, žiūrėsim, ar taip ir bus. Tuo tarpu aš tikriausiai pamiršau (ak kokia aš nedėmesinga ir negera) paminėti, kad Dovilė apskritai yra pirma, ir labai gali būti, kad vienintelė mergina iš blog'o platybių, o kaip mergina apskritai vienintelė iš mano gyvai pažįstamu internete sutiktų asmenų, nes šiaip jau aš esu pernelyg asocialus žmogus dėl tingėjimo būti su man neįdomiais žmonėm, arba žmonėm, kurie šneka man neįdomius dalykus, arba skiria man nepakankamai dėmesio. Bet Dovilė yra faina. Ir todėl aš su ja susipažinau, ir netgi to nesigailiu.

Tai tiek ir norėjau pasakyt. Apie savo silkę, Birutės pietus, Auksę ir Dovilę.

Būna rytų kaip tyčia.

Bent jau šią minutę tai svajoju kaip grįšiu namo, užsidėsiu kokį maišą ant galvos, ir nieko nenorėsiu apie nieką žinoti. Taip taip, šitaip "gerai" prasidėjo mano rytas. Ir nesibaigia vis dar. Kita vertus, bent jau atsikračiau puse savo plytelių- pervežiau į butą iš buto. Prieš darbą! Viena! Nu tai kas, kad dvi (tikiuos tik dvi) suskaldžiau. Nu tai kas, kad pamečiau vieną savo mašinos raktų komplektą. Kaži, kur dabar reiks slėpt mašiną nuo kaimynų tą likusį mėnesį, jei neatrasiu? Statysiu prie kito namo ir kulniuosiu iki namų. Dar baigėsi dujos. Užsipyliau benzo. Ir viskas iki darbo! Ir "beveik" nevėlavau. Gerai bent jau, kad darbe būna kavos, čia labai šilta ir galima įsijungt blog'ą. Pasijauti beveik kaip namie. Ir nors sniegas yra gerai, man kelia įtarimą tas mano čiaudėjimas, kad jį kur bacila. O man vakar sakė, kad velnias manęs neims. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Ai taiptaiptaip - tiesa - užtat ryte susipažinau su savo jaunaisiais artimiausiais kaimynais - bent jau vyriškąja jų puse (naa, negi su moteriškąja aišku...) ir šuniu. Šuniukas labai norėjo pas mane į svečius, o kaimynėlis sakė, matai, mūsų nekviečia... O dar sako, gal mašinytė neužsivedė, kad taip greit pareinat, tai neee, sakau, šiaip čia šį tą pasiimti reikia ( ne esmė, kad plytas tampau, blyn padėjęs gal būtų, bet va pvz. draugė A. tai jau tikrai turėtų žinot, kodėl aš šiokį tokį didžiulį jaučiu gėdos jausmą būtent prieš tuos kaimynus), ir net kažkaip gal būčiau paraudus, jei ne pudra. Taip kad nėriau lauk. Pradėjau megzt įdomesnes pažintis tada, kai išsikraustau (pienburniai, kur laiptinėj rūko, nors vadina mane drauge, ir pusamžis laiptinės bobų kolektyvas nesiskaito).

O šiaip tai galvoju optimistiškai, kad gal ir blogiau būna, kaip manot? Papasakokit, kaip Jums nesiseka, ką? Man bus smagiau.

Ištikima savo makleriui :D*

Strange feeling

Kaip man sekas? O jums būna, kad kartais jaustumėtės maloniai piktas?

Man tai jo. Vat jau pusė vakaro vaikštau tokia popiktė, ir burbuliuoju sau viena po nosim. Nu jei jis ryt neatvažiuos, tai kaip aš tas plyteles pakelsiu? Nu ot, kodėl negali būti antibijotikai normalūs arba bent su normaliu šalutiniu poveikiu? Kodėl čia taip viskas susiklostė, kad virtuvėj amžinas jovalas? Aš tikrai turiu per daug indų. Pagalvokim, juk man tikrai užtektų vieno puodo, keptuvės, lėkštės, vieno puodelio, šakutės ir peilio. Nu gi tikrai. O jūs gi savus atsineštumėt ane? Ane?
Ir ot nekenčiu, vienas šiknius mane perkando, ir spardo mano achilo kulną - aš nekenčiu, kai su manim nešneka, kai aš noriu. Ir tada aš dar turiu galvoti, kad ką nors gal ten ne taip pasakiau, ar kažką... O taip tingis...Ot nu negaliu. Patampyčiau už plaukų.
Va. Bet kažkaip nepasakyčiau, kad blogai jaučiuos.

love.com

Nu gerai, galvoju sau, reikia parašyti įrašą pagaliau nebe apie savo naują butą, nebe apie būsimą šuniuką, nebe apie mašinos problemas, nebe apie tai, kokia aš laiminga. Nes tas jau jums gal ir nusibodo. Bet tai apie ką tada rašyti?

Apie meilę?

Nežinau, kodėl springstu šitoj vietoj, man tai kažkoks tabu. Atrodo, paleisi čia tuos visus drugelius skraidyti blog'e, dar kas nors sugaudys, suglamžys, nuvaikys... O dar tas pavydas. Apskritai aplink save geriau kuo mažiau kam lieti visa tai, ką brangiausio jaučiate, kad kuo mažiau pavydo, beigi blogų minčių gautume. O juk tai taip žmogiška!

Taip taip, gal ir pasenau. Bet ne visiems galima, o gal ir ne visiems įdomu tuos mano intymius širdies užrašus vartyti. Apsiribosim meilės deklaracijomis šeimai, draugams, būsimai šunytei, ir dar, žinoma, sau.

Taip, kad mielos niolikmetės, nemanykit, kad visą gyvenimą bus taip paprasta lieti pusei pasaulio savo jausmų dramas. Gal geriau parašyt eilėraštį?

Do you like me?

Linksmumėlis

Kokia aš laimingaaaaa! Kokia laiminga aš. Nu negaliu. Kvaila merga. Pms'inė.

Kaip keista, kad aš, tiek jau svarsčiusi apie šuniuką, net turint minty tai, kad seniai nebegyvenu pas mamą, kad gyvensiu tik savo pačios bute - nepriklausoma mol, vistiek klausiau mamos leidimo.

Tai va, oficialiai - MAMA LEIDO, hahaha. BUS.

Ach, kokia laiminga aš. Naivus vaikiškas džiaugsmas. Kai norisi atsistot vidury kambario ir šokinėti. Lubas pasiekčiau kaži? Pabandom?

Gebėjimai

Kaip tu viską taip spėji? (darbas/ papildyt blog'ą)

Haha, čia rimtas klausimas ar ironiškas, niekaip neapsisprendžiu, tai atsakysiu, kad aš supermoteris bet kuriuo atveju!

Mano darbas netrukdo mano malonumams, taip išeitų?

Tyngisi

Sąmonės galios

Saviįtaiga yra labai galingas dalykas. Pavyzdžiui, būna, pabundi, ir galvoji o ne, kokių šiandien man visokių nesąmonių reikia veikti, ir kaip aš nenoriu. Bet jei taip galvosiu, visa diena bus nieko verta ir aš nespėsiu pasimėgaut paskutiniu laisvadieniu prieš darbadienį. Aišku, aš, kad būtų paprasčiau, pasitelkiu saviįtaigą -tiesiog imu to darbo laukti. Galvoju, nugi va kaip ten bus gerai. Ir man tai tikrai pavyksta! Paprasta - man mano darbo stalas nėra baisiausias dalykas pasaulyje.

O tie nervinantys dalykai yra šiek tiek sudėtingesni. Jais reikia atsikratyti. Todėl aš stengiuosi juos atlikti kuo greičiau, pagal nemalonumo skalę. Pradžioj - patys nemaloniausi, paskiau - tie, kur pusė bėdos, o malonumui - visas didžiausias likęs laikas.

Šiąnakt sapnavau sapną, kuris būtų buvęs košmaras, jei būčiau nubudus šiek tiek anksčiau, bet ten sapne viskas gerai spėjo baigtis. Ir kažin, kaip čia geriau - ar nubust nuo ne itin gero sapno, ir galvot, ot kaip viskas iš tikrųjų yra geriau, ar nubudus nuo be galo malonaus suprast, kad nu ne taip čia viskas jau tom rožėm ir gladijolėm klota... Bet tai vėl - pasitelkiam saviįtaigą ir šliaužiam į dušą.
Vistiek jaučiu savy tą tokią įtemptą pavojingą stygą, kur pertempsi - nutrūks. Atsargiai, piliečiai, su manim.

Copy-paste

Kaip reaguoji i savo blog'o kopijuotojus?(kai kuriu niuansu/daliu/sakiniu)

Labai supykstu, paraudonuoju, sugriežiu dantimis ir praeina :D

Nemaloniau, kai realiam gvenime kopijuoja. O štai internetinis pavyzdys (Turiu savo informatorių,haha):

Hmz hmz :)

O vat dilema tokia. Žinia, po kokio mėnesiuko įsikraustau į savo butą, o tai reiškia, kad panaikinama viena iš pagrindinių kliūčių man laikyti augintinį - na, nes nuomojamam nelabai tam vieta. Tai va, kaip ir laisvas kelias?

Ir iškart užsisvajoju - o taip taip taip, kaip mane tas šunelis mylės (man augintinis - tai šuo, tikrai ne katės ir ne žiurkės ar triušiai), kaip mes keliausim visur su juo, kaip gulėsim rytais ir vakarais susiglaudę, kaip bučiuosimės ir būsim faini. Bet va tas nelemtas suaugėliškas mąstymas kiša koją,beigi kiti asmenys aišku turės savo argumentų,  ir, galvoju, ar tas mano naujas draugas nesugrauš ir nesubraižys mano naujutėlaičių baldų ir nesubraižys grindų? Ar necyps, nekauks, kol būsiu darbe, ar išgalėsiu jam pirkti skanumynus, skiepus ir drabužėlius?... Bet ar to neatpirks nuoširdžiausia pasaulyje šuniška meilė ir drėgno snukučio bučinukai?

Daug minčių, bet tas sukirbėjęs noras šiuo metu stiprėja ir taip och kaip vilioja. Gal išgelbėti kokį mažylį iš prieglaudos?

Meškučių bėdos

Kas tarp tavęs ir Mikės Pūkuotuko?

Abu turim problemų su medžiagų apykaita. Tik man geriau sekasi jas spręsti ;D

Kas jie tokie

Ką laikai kvapą gniaužiančiais žmonėmis? Koks žmogus, pagal tave, tai turėtų būti? ;]

Pokalbis su tokiu žmogumi palieka labai gilų įspūdį,dar ilgai apie jį galvoji. Šie žmonės vadinami charizmatiškais, tačiau turi šį tą daugiau. Šalia jų tiesiog norisi būti, o ne tapti panašiais į juos, kas, be to, yra neįmanoma, nes jų žavesio paslaptis neapčiuopiama. Ir čia aš tikrai ne apie Nijolę Pareigytę, jeigu ką ;D

Praradimai

Judam!

Ryt diena iš tų, kur ojojoj, kiek visko. Pirmiausia jau tikiuos amnestijos iš gydytojo su nuosprendžiu - išrašys milijoną (tiek kiek ir jo konsultacija) kainuojančių vaistų, nuo neaiškaus susirgimo, ar žmogiškai pasišnekėsim, kad buvo, pražuvo, gyvenam toliau atsipūtę. Dar aš ryt rinksiuos savo durų spalvą, nes kažkoks tipas mol jau nekantrauja, paruošęs vieną mano lauko durų pusę, o kitą nežinąs kokią daryt. Tai jau gal apsispręsiu, nes šiandien at last regis jau išsirinkau grindis. Och, gal pernelyg nuodėmingai šviesios, bet aš taip noriu, o mano noras yra įsakymas šiuo atveju. Be to, dar privalau (taip, ne reikėtų, gerai būtų, o privalau) susitvarkyti butą, susigabenti plyteles iš parduotuvės, ir pan. ir pan.
O, taip, beje - jau visai aišku, koks bus mano vonios kambarys! Ir, žinoma, aš jums to dabar nesakysiu (jau matau kikenančius mano pažįstamus, nes jie mano tylėjimu kankinami nepatikėtų), bet bent jau nerašysiu čia blog'e. Taip taip, paskiausiai sudėsiu foto, ir bus gerai.
Taigi. Nežmoniškai sunkiai dirbau šį savaitgalį, užjauskit mane. Ryt pirmadienis, o nesijaučiu nei pasiilsėjus, nei išsimiegojus.
Ir geriau jau ryt mano mašina užsivestų! Nes viešuoju transportu naudotis neketinu.

Prijaučiu sekmadieniui

Sekmadieniais aš jaučiuosi tokia... Tokia kažkokia savim. Pasidarau kavos ir skaitau lovoj viską, kas po ranka -žurnalus, knygą. Suregsiu įrašą blog'e ir kelsiuos. Vėl kurti savo būsimo interjero. Ir man šiandien netgi visai nesinori galvoti apie nieką kitą, tik apie save. Seniai nebe tie laikai, kai savo laimę ant kitų pamatų kūriau. Dabar jau aš pati - savo laimė, tik galiu pasidalinti su tuo, arba kitu. Pagal norą, pagal poreikius. Verta atsiminti, nedaryti klaidingų išvadų. Nesitikėti, kad mane vis dar taip pat lengva išmužti iš vėžių. Nebe vaikas, sako nuojauta. O, koks malonus atradimas.

Ir tada visada viskas susitvarko. Prie gerų dalykų greit priprantama. Prie laimingų pabaigų, prie ramių sekmadienio rytų, prie ateities laukimo, gero nuojautos. Priprantama, priklausomybė neišvengiama. Tik kai atmeti viską, kas netikra, juk negalvoji, kad praradai kažką labai svarbaus? Netikri dalykai juk yra nieko verti, sakau jums. Sakau turėdama tiek daug, gal net per daug šiai dienai, kai paauglystė dar kvėpuoja į nugarą.

Kriticizmas

Ai taip. Na man kartais patinka, nes tada  galiu pasišakot, iškraut susikaupusią perviršinę energiją, ir su pasimėgavimu stebėt debatų varžovo kylančią baltą vėliavą. O tačiau kartais neturiu aš tam nuotaikos, kaip kad vakar.

Apskritai tai manau, kad žmonės, "vertinantys kritiką" yra mitas. Aceit, aš ant tavęs varysiu, o tu man dėkosi? Muahaha. Be to, su tokiais žmonėm jokio įdomumo.

Na laikykit jūs mane nesubrendėle, bet jei jūs nepapuolat į mano VIP asmenų sąrašą, kur įsitaisę tėvai bei kai kurie kiti išskirtiniai asmenys, tai greičiausiai aš net nesileisiu į vidines abejones dėl savo teisumo.
Gyvenkim, vaikučiai, jeigu ką, draugiškai.

formspring.me

Ask me anything http://formspring.me/ievutukass

Neišsenkantys močiutės palikimo klodai

Užsiėmimai

Sveiki, mano sveikuoliai. Mane tai daktarai ir remontai jau užkniso juodai. Vakar ar užvakar gavau komentarą, kad kai kurie mano įrašai tokie, kokie yra yra dėl to, kad aš neturiu užsiėmimo (???). Juokus mėgstat. Aš labai pageidaučiau to užsiėmimo neturėti dar labiau, nes kolkas tik investuoju savo laiką į savo ir artimųjų sveikatos apžiūras, vietoj knygos skaitymo - į remontus. Ir vienas ir kitas visgi nebloga investicija, bet labai jau tokie komentarai ne į temą, žinote.
Šiandien tikrinsim kraujo tyrimų atsakymus. Ar reikia stebėtis, kad Ieva šiąnakt nubudo ir labai labai norėjo stiklinės vandens, todėl paskui negalėjo užmigti, nes čia, jeigu ką, vienas pagrindinių diabeto simptomų! Užtat ryte, pajutusi tik vienintelį ir įprastą poreikį skysčiams - puodelio kavos, nurimo ir eilinį kartą pagalvojo, kokia yra durnė.
Geros visiems dienos, eisiu žvejoti pusryčių.

Dvasios stiprybė :D

Tu manęs, Maxima, nenervink! (2 dalis)

O jums tikrai visiems atrodo, kad maximose reikalingos tos kasos "mamytėms ir jų mažyliams"? Ach, kaip miela, kaip tauru ir gražu. Nu ką aš žinau, kai dirba tik dvi kasos, ir aš stoviu vienoje iš jų (didžiulėje beje) jau kokį pusvalandį, ir matau, kaip su visokio vaikiško briedo ir dešrų prikimštu vežimu atrieda mamytė su beguguojančiu sutvėrimu, ir sako, va žinote, o jūs dabar mane visi užleiskite, tai Ieva visa susiraukia ir savo garsiuoju žudikės žvilgsniu likusį laiką dėbso į tą jos "bilietą be eilės" - vaiką. Man tai pietų pertrauka, aš šiaip jau skubu, o ką jinai negalėtų ten su savo palikuoniu ramiai padraugauti, pastovėti eilės gale, ir ramiausiai pėdinti kepti kotletų? NEA. Vat jai pirmenybė.

Toks tad šiandien moralas maximos tinklui.
Ir aš būsiu šauni mamytė. Mes su vaikeliu degalinėse apsipirkinėsim, arba išnaudosim tėvelį, kaip ir turėtų elgtis visos padorios mamytės, muahaha.

Nepykit, draugai, nežinojau.... :D

Pusė bėdos

Mane nerviškai veikia nesąmonės, kurias daro mano organizmas. Kokią jis turi teisę?

Šiandien susipažinau su apsaugos vyrukais, nes suveikė darbo signalizacija. Trenkta diena. Sėdžiu ir svajoju, kad vakaras būtų daug geresnis.

Aš vis dar laiminga.

Tikrai tikrai.

Bet kaip natūralu, kad kas nors mus visą laiką slegia/erzina/neduoda ramybės/liūdina/trikdo.

Nes tas toks laimingas ir apskritai viskuo patenkintas žmogus, kaip kad aš dažnokai būnu, tai neatrodo labai jau normalus.

Tam kartui.

Jei dar neatsibodau

Tiems, kuriems kažkodėl gal įdomu, ką aš valgau:

SVEIKA, BET SKANU

Skonio reikalas

Vėl laiminga (kaip trumpai apsiniaukę buvo)

Atsikeli ryte, ir pagalvoji, kad viskas vėl gerai. O blogai buvo ne dėl jo. Jis yra tas, kuris yra gerai. Keista, kai nuolat tai tenka pabrėžti, bet moterys dažnai suvokiamos tik kaip tokios primityvios būtybės, sveriančios savo laimę tik ant mylimojo svarstyklių. Arba- arba. Bet būna juk ir kitų dalykų, dėl kurių, kai sukrinta viskas ant pečių vienu metu, atrodo - nebeatlaikysi.
Tai va, o aš čia rašau apie tokį rytą, kai pabundi ir pagalvoji, kad ačiū Dievui, ir tam Žmogučiui, kurie padėjo man eilinį kartą... Kiekvienas savo srity, ir man šiandien vėl viskas tobulai. Nes į smulkmenas aš nekreipiu dėmesio, naglai jas ignoruoju, kol jos susigėsta ir pasislepia kur nors tolumoj. Maži maži taškeliai horizonte.Darykit taip ir jūs, nagi! Negi tikrai taip jums bloga, kad dabar žiema, ir kad šalta? Ir kad krizė... Negi tikrai taip blogai?
Aišku aš ne tokia naivi, kad tikėčiau, jog kažką mano žodžiai paveiks.
Bet šiandien aš labai laiminga ir dėkinga, kad aplink mane tokie žmonės, kurie yra daug daug svarbesni, nei koks nors mano naujas butas ar alga ar batai.Taip, NET batai.

Ot ir pagyvensiu dar.

Man parvežė kupranugarį :D

Va koks nuostabus mano kupranugaris (ir dar gražesnis už tą iš ano įrašo), kurį man parvežė dar nuostabesnis mano pusbrolis!

Artėja palengvėjimo metas

"Išskyrus nelaimes, kurias galima pavadinti Dievo rykšte, auka esi tik tada, kai pats ja nori būti" (J.Irving, Kol tave rasiu)

Man labai reikia susitikti su vienu žmogumi. Ir čia jau prasideda mano moralės, naglumo, drąsos, pasitikėjimo tuo asmeniu klausimas.

Tokių situacijų siaubingai nemėgstu, bet kažkada jau išmokau, kad per tai reikia eiti užsimerkus ir prieš vėją. Nes padarai, o paskui būna geriau. Arba nebūna, bet turi padaryti, juk kitaip save sugrauši už tokią praleistą galimybę.

Optimizmas šiandien yra mano pagrindinis ginklas, nes aš taip tikiu, kad viskas bus gerai. O kaip jūs? Negi pvz. taip sau ramiai ir nurašysite save, artėjant 2012? Aš tai ne. Užtat visada ir tikiu, kad bus gerai. Ir būna.Šiuo atveju irgi. Kiekvieno mūsų bėdos mums didžiausios atrodo. Ir taip, šiuo metu aš turiu šiokią tokią bėdą. Ir netgi paslaptingą tokią. Na ir? Jau matau, kaip rašysiu įrašą apie tai, kaip su ja susidorojau.