Duokit man išsimiegoti

Pirmiausia, ką turiu pasakyti, tai kad aš labai noriu miego. O paskui turiu labai gerai pagalvoti, ar tai nėra vienintelis dalykas, ką aš apskritai šiandien turiu pasakyti?

Labiausiai džiaugiuosi, kad šiandien nesusiplanavau jokių podarbinių reikalų, nes aš esu labai pavargusi, neišsimiegojusi. O tai apmaudoka, nes oras šiandien... patys žinot. Kaip įmanoma per tokį orą svajoti apie miegą? Žinokit, viskas yra įmanoma. Labai pykstu už tą atsuktą valandą. Uch, kaip.

O dar kava darbe baigėsi, kas yra žemės drebėjimo lygio tragedija tokios savijautos dieną, todėl šitą problemą teks šalinti kuo skubiau.

Bet taip, smagu yra, kad jau net striukę ryt tikriausiai teks mainyti į savo ploščiuką, nes labai gerai lauke.

Tikiuosi visi žmonės dabar taps labai geros nuotaikos, man malonūs, atlaidūs, palankūs ir pan. Priimu visas jūsų gerumo apraiškas, jeigu ką, nesikuklinkit. Tikiuosi jūs jaučiatės mažiau zombiais, nei aš.

Ar tau atostogos reiškia poilsį, ar tik darbą?

Man atostogos reiškia poilsį, per atostogas aš nedirbu, garbės žodis. Dirbu tik darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. Hahaha. Negi kažkas pamanė, kad aš darboholikė?

Nes pavasaris.

Ir aš jį tikrai jaučiu. Tas visas oras. Eini, ir visąlaik galvoji, kad pavasaris. Štai dėl ko man patinka Lietuvoj. Kiekvieną žiemą su virpuliu laukiu pavasario vėjų, po kiekvienos vasaros pasiilgstu sniego cypčiojimo po kojom. Ir va šiandien visą dieną bandžiau apsispręsti, kokia mano nuotaika, o atsakymas toks akivaizdus: juk - pavasarinė. Ir staiga suvokiau, kaip laukiu Velykų. Keista sakyčiau. Vaikystėj man ta šventė mažiausiai įdomi buvo. Net joninės asocijavosi su koncertais ir šokiais, Kalėdos su dovanom, o Velykos... Gerai, kad dabar viskas kitaip. Velykos yra tiesiog šventė, kada tenka aplankyti bent kelis šventinius stalus su mylimais žmonėmis, kada pavasaris jau kvėpuoja į nugarą, kada šviečia nebe žieminė saulė, ir jau yra kam žaliuoti ar žydėti. Ak.

Apskritai tai šita šventė pirma be močiutės. Ir čia keistas jausmas. Man kartais taip liūdna būdavo, kad taip, močiutę aplankai per Velykas, pabūni su ja, nusiveži tai ten, tai kitur, pradžiugini. O tada išeini, ir jinai lieka viena... Ir tada tas graužimas ir gailestis viduj. Nuo tų liūdnų šiųmečių Kalėdų močiutė nebelieka viena namie. Močiutė ir per Velykas keliaus su manim visur.

Tai tiek tų pagraudenimų.

Šiandien be kita ko, dar įvyko smagus dalykas, nes nu tikrai neatsimenu tokio incidento, kad mane pralinksmintų vyruko mesta replika praeinant. Dažniausiai mane tai veikia niekaip, arba suerzina. O šįkart pralinksmino, net nesuprasi kodėl, gal dėl to pačio pavasario, nes jis net simpatiškas nebuvo. Nesakysiu, ką jis ten sakė, bet tikrą tiesą apie mane, ir aš nuėjau išsišiepus. Vat ir nutinka kartais dalykų.

Nežinojimas

Paprastai aš labai puikiai susigaudau, kokia mano nuotaika yra atitinkamu momentu. Bet štai šiandien aš visiškai pasimetus - nežinau. Nesuprantu, kaip jaučiuosi. Lyg ir yra nemažai blogų dalykų, bet lyg ir tragiškų nėra. Lyg ir galima būtų džiaugtis, lyg ir reikia nerimaut. Žinokit, nu tikrai nežinau.

Atrodo, kad kartais tave tarsi smaugia, tarsi veržia diržas, iš kurio išsilaisvinti bandai iš lėto, nepastebėtas, bet kartais jis taip trūkteli atgal, kad o jo.
Gal kalta mano drabužių spinta didžiojoje spintoje, nes ten drabužiai šiuo metu jau pavirto į savo dažną būklę - presuotą jovalą. Vadinasi, iš išorės - gražu ir tvarka, o durims nuvažiavus - visas marmalas prieš akis. Gal ir aš taip šiandien jaučiuosi? Problemų lyg ir nėra, ded'lainų lyg ir ne itin nusimato, bet bet. Vadinasi, kaip ir aišku - tvarkytis drabužių spintą ir tikėtis dvasios ramybės.
Argi sielai reikalinga tvarka? Maniškei taip. Man patinka patvarūs dalykai. Patinka žinojimas, man patinka saugumas, man patinka ramybė. Nors, tiesą pasakius, su šitais pasismaugti irgi galima.

Geras pirmadienis - pusė savaitės.

Taip jau jei tarp mūsų šnekant, tai mielai paslampinėčiau dar ir šiandien namie, bet tiek to. Darbas šaukia. Užtat geras oras, ir aš pro savo darbo vitrininius langus galiu visą tą pavasarį, taip sakant, iš arti turėti. Ir visai nereaguoju į tai, kad dėka savo pilnos darbo savaitės turėsiu laukti kvepalų iki penktadienio, kad dabar gal miela būtų pasivaikščiot prie Nemuno, ar pasiimti pagaliau dviratį iš ex. Spėsiu.

Tik va, to varškės sūrio, kurio atsinešiau pietums sau, valgyti gal ir nereikėjo. Nes aš galvojau, kad sūris yra labai gerai, nes jo nešantis į darbą gi nereikia gaminti. Tobulai, ane? O dar turėjau močiutės braškių uogienės , todėl tikrai labai skanūs pietūs turėjo būti. Bet nelabai. Nes aš prie varškės sūrio nepratusi. Matyt mano kvailas organizmas nesuprato, kad čia yra geras dalykas. Nesuprato, ir nesugebėjau aš savo porcijos suvalgyti, o dabar tą sūrį vis dar jaučiu. Bet gal ir gerai, per mažai suvalgyto maisto nebūna.

Beje, o aš kažkodėl niekaip nesusergu ta baisiąja o ne, pirmadienis liga. Man pirmadieniais net kažin koks keistas įkvėpimas būna, kuris po to slopsta iki penktadienio. Žodžiu, žinau, kad daugelis jaunimo atostogauja, bet ypač pradžiuginti jūsų negalėčiau - darbas man toli gražu nėra toks bjaurus dalykas kaip buvo mokslai, todėl ir ne taip pavydu, kai jūs sau tinginiaujat, o aš dirbu.

Tik morališkai mintimis aš su jumis - susivėlus, besikelianti antrą dienos, su naktiniais verdu kavą. Nes būna, pasitaiko.

Carpe diem, tautiečiai!

JIS yra tobulas

Tai labas. O ką jūs? Šiandien esu ne formoj, arba atvirkščiai - labai formoj, nes pagaliau galiu mėgautis diena, kada niekur neinu iš namų. Net į banką nevažiavau. Čia jau kažkas. O tuo tarpu...
Pasakyk man, ką nors tokio.
O man tiesiog reikia prisiminti tą akimirką.
Labai reikia tikėti šviesiu rytojum.
Kartais man atrodo, kad rytojaus tiesiog nėra. Na, daug kam jo ir iš tiesų nebebus. Tai kodėl mums, likusiems, turėtų būti kitaip?
Geriu daug kavos, rezgu mintį apie laiką vonioje. Su daug daug putų. Su daug daug minčių. Reikia pasikrauti pirmadieniui. Paskutinei kovo savaitei.
O dėl vakar... Galvoju, kodėl kartais taip baisu pasakyti kai kuriuos dalykus, kodėl kartais toks sudėtingas tampa mano mėgstamiausias užsiėmimas gyvenime - pokalbis? Taip, moterys ir vyrai - skirtingos visatos planetos, bet kartais turim bendrų reikalų, kartais to reikia. Tik atsigauti man po to reikia laiko. Bet... skaityti pavadinimą.
Jis yra tobulas, o aš jį, panašu, dievinu, kad turiu. Tiesa, kartais apie save irgi būnu labai geros nuomonės.
Ryt pirmadienis. Vėl tie darbiniai drabužiai ir bateliai. Gerai, kad nors nagų lakas ištikimai rožinis.
Negi ir vėl viskas bus gerai?

Dirbi savo svajonių darbą?Jei ne, koks jis turėtų būti? :)

Tiesą sakant, ne visai svajonių darbą dirbu, nes mano svajonių darbas - būti labai didele direktore ir uždirbti labai labai daug pinigų. Taip pat tas darbas turėtų būti itin malonus, nekelti streso ir garantuotų saugią ateitį. Mažai realu, bet kas svajoti draudžia?
Beje, jei jau rimčiau, tai manau, kad aš esu ne iš tų, kur, kaip dabar labai madinga, sako negalintys dirbti nuo 8 iki 5 ofise, juos tai dusina, žlugdo kaip asmenybes ir pan. O svarbiausia darbe - kad darbas neprasilenktų su savigarba, tiek darbo pobūdžio, tiek atlyginimo prasme.

Nes penktadienis beveik ir nesiskaito

Penktadienį visai kitaip eina laikas. Skaičiuoju tas valandas darbe kaip paskutines iki to trumpo paleidimo į laisvę - savaitgalio.

Ir šiaip, šiandien nutinka smagūs dalykai - man tikrai labai patinka, kada žmonės man rodo prideramą pagarbą, haha. Nu, ta prasme, faina.

O dar šiandien vienas klientas labai domėjosi mano darbu ir uždarbiu, paskui prisipažino, kad labai nori žmoną įdarbint čia. Vaje vaje, ieško vyrukai krizės sprendimo būdų, vargšeliai. Namų šeimininkių era prie pabaigos? Žinoma, mano darbo stalas tik ir tiktų tom ilganagėm moterėlėm (pasakė Ieva, praktikuojanti tik rožinę nagu lako spalvą darbe), jei dar netyčia kokį diplomą per klaidą turi, nes gi į kokią maximą tai jos neitų. Nors nors... O jei vyrelis lieptų? Hahaha, dūmoju sau ir smaginuos. Teko vyrutį nuvilti, kad nei darbo vietom, nei atlyginimais nelyja.

Pagaliau padarė mano vargšelį prarastą darbo pažymėjimą. Baigsis žodiniai susišaudymai su banko darbuotojom. Pereitą kartą viena net drįso pareikšti, kad čia taip pas mus negalima be pažymėjimo. Na, manau, tokių neišprususių ir naglų egzempliorių atveju mano akių pavartymas ir lašelis arogancijos yra labai vietoj ir laiku. Nu nes kažkaip greitai susitvarko problemos.

Jaučiu, kad bunda mano gera nuotaika!Po penkių valandų pradedu savaitgalį. Ou jė.

Prašyčiau man vieną žvalumo tabletę.

Na va, tryško Ieva visą savaite gera nuotaika ir energija, dalinosi optimizmo žiedais, sakant. O šiandien pasiduodu. Jaučiu, kad energijos man trūksta. Gerai dar, kad ryt penktadienis.
Vis dėlto. Savaitė panašu baigsis taip, kaip aš ir norėjau - įneš pakankamai tvarkos ir nusiraminimo. Iki sekančio, žinoma, bet. Judam juk į priekį, ar ne?
Labai keista būsena - mintyse regiu kiek visko va dabar, šią minutę galiu nuveikt, padaryt, bet ne. Negaliu kažkaip. Tokia jaučiuosi be fazių. Gal reikėjo šiandien vaistinėj vitaminų vietoj nuskausminamųjų pirkt? Haha, kvaila mintis. Aišku, kad nuskausminamieji yra vertingesnis dalykas.
Bet kaip žavu yra tai, kad man taip greit prabėga darbo savaitė. Dar žavesnis - pavasaris, kurį visom jėgom stengiuos traukti į plaučius, kol pėdinu nuo darbo iki mašinos, ir nuo mašinos iki buto.
Bet rytoj penktadienis.
Ir aš tikiu, kad po nakties man pasigamins reikalingas energijos kiekis. O jei ne, tai juk visada egzistuoja kofeinas.
Jaučiuosi pavargusi, bejėgė, bet vistiek teigiama. Nu nors tu ką.
P.s.: šiandien žengiau žingsnį pykčio prevencijai. Gyvenkime draugiškai, piliečiai. Net jei tyngisi.

Man patinka dori ir kultūringi žmonės.

Nėra durnesnio jausmo, nei gėda dėl kito žmogaus. Ir tokia žiauri, kad kaip strutis galva į smėlį kastis norisi. Dar galima būtų gyventi, jei ta gėda - dėl artimo savo - draugo, giminaičio, ar pan. Bet tai NE, čia dėl kokio tai...

Ai.

Apart tos gėdos, tai man ir šiandien gera nuotaika. Kas kad yra bjaurybių, bet užtat diedulis degalinėj šiandien su manim maloniai pasišnekučiavo. Toje degalinėj, kur aš visada piluosi degalus, yra du dieduliai. Vienas iš jų yra malonus, o kitas gnyda. Tas, kur gnyda, ne tik kad nieko įdomaus nepapasakoja, bet dar ir išprašo mane iš mašinos, mol, nesaugu. O kai malonusis būna, tai su juo net ir smagu visai pastovėti ir pakalbėti. Problemos gal ir nebūtų, bet aš jų neskiriu. Nieko čia nuostabaus, ranka numoja mano artimieji, Ieva pastabumu niekada nepasižymėjo, savo motiną ir tėvą gatvėj aplenktų, o čia kažkokie dieduliai degalinėj...
Tai va, gaunasi kaip loterija. Kurį diedulį išloši.
Ir šiaip, šiandien man pirmadienis. Visi, kas klausia, sužino, kad Ieva laiko mašina grįžus iš praeities. Nes Jis man primena savaitgalį, vadinasi jei vakar dar tęsėsi savaitgalis,  tai po jo būna pirmadieniai. Vadinasi, turim trumpesnę savaitę!
Taip, man viskas gerai, diedulis man galvos nesutrenkė.
Ir aš pavalgius.
Bučkis visiems geriems žmonėms. Kultūringiems.Nekenčiu chamų.

Lovos reikalai ir dar šis tas.

Šiąnakt dar kartą bandžiau miegoti neištiestoje lovoje, t.y. viengulėj. Taigi labai aiškiai suvokiau, kad, matyt, viskas, į vaikystę nebesugrįšiu, ir tokia lova mano miegui, net tada, kai viena miegu, nebetinkama. Todėl naktį nuverčiau šviestuvą, sukėliau triukšmą, bet vistiek apgraibomis ištiesiau lovą, labai "tvarkingai" paklojau patalynę, o bet tačiau tada galėjau vartytis, gulėti kryžium bei kitokiom figūrom, ramiai užmigau ir sapnavau gražius sapnus. Man taip atrodo.
Išvis, aš šiandien tokia teigiama kažkokia. Na, bent jau savo atžvilgiu. Nepanikuoju, nevarau savęs į kampą, net gal visai nestresuoju ir dirbasi gerai, laikas eina greit, o namo, kaip visada, noriu.
Beje, kas mane norėtų sušelpti kokia neskaityta knyga? Pažadu, kad jai nenutiks taip, kaip Auksės knygai. Subinės tie vagys. Ką negalėjo palikt? Taigi svoris papildomas. Matyt, intelektualai.
Nuotaika gera. Ir man net nebloga nuo minties, kad po darbo eilinį kart - į banką. Baisinga bankininkė pasidariau paskutiniu metu.

Pikta Mieguista Susiraukėlė

Būtent tokia aš vakar ir jaučiausi - nelaiminga, negalinti pasikelti nuo lovos, pasiruošusi mesti visus ir viską, ir t.t.
Jau taip banalu, ir taip įprasta - kodėl tiesiog neįmanoma sau pasakyti Ieva, tu niurzga, taigi tau pms, ryt tu jausies geriau, ir baik šiandien visiem ūžti galvas ir gadint nuotaiką. Jo, gal ir būtų galima, bet tą baisiąją dieną (dažniausiai tai būna viena žiauri žiauri diena per mėnesį) aš tiesiog negaliu patikėti, kad ryt jausiuos ir galvosiu kitaip.
Bet ateina kita diena, ir viskas būna jei ne gerai, tai tikrai daug geriau.
Bet gana apie tą biologiją.
Šiandien mane pasiekė dar vienas gandas. Šįkart apie tai, kad aš esu pasikėlusi. Haha. Tokių gandų net nevertinu kaip kritikos, čia kažkas panašu į čiaudėjimą ar žagsulį- kažkas išleidžia garsą, bet jame - nulis prasmės. Dar aišku, priklauso nuo čiaudėtojo - gal jam, pvz. sloga, ar šiaip kokia protinė negalia.
Ryt į darbą. Ne itin savaitgalis, sutinku, ne itin. Trumpas toks, nepailsėjo niekas, o dar jei vyrai į karą išeina...
Va iš ateinančios savaitės darbe nemažai tikiuosi - aiškumo, ramybės, tvarkos, žinojimo. Na, atsipūsti kuriam laikui būtų gerai.
Linkiu skanios sekmadienio vakaro arbatos ir karštos vonios.

Krizių sprendimo būdai

Kam jau kam, o man tai įvairiausios krizės yra jokia naujiena. Na aš čia apie tas, materialias krizes, darbines, pinigines, kartais net santykių su įvairiais nemielais asmenimis, tokias, kurios lyg ir neliečia sielos, bet labai vargina nervų sistemą, kelia stresą ir nuodija mintis.
Daug baisesnės yra moralinės krizės, tuo tarpu šitos, apie kurias kalbu, kartais gal ir atrodo baisesnės, bet iš tiesų yra daug paprasčiau įveikiamos, JEI su moraliniais dalykais viskas gerai.
Tai jau neapsimeskit, kad jums tokių nebūna. Aišku, kad būna, nereikia daug galvoti, jei studijuojat, tikriausiai semestro pabaigoj jaučiatės visiškam strese ir nežinioj, jei dirbat, tai vistiek ateina toks laikas, kai tenka padrebėti dėl savo darbo vietos, o galų gale ta jau nuvalkiota pasaulinė krizė - ir jei žiema, tai reikia mokėt mokęsčius... Na, žodžiu, supratot.
Va tada dvasinė būsena, atrodytų, nors visai nesusijusi nei su krizės priežastimis, nei su sprendimo būdais, tampa tuo esminiu faktorium - išbrisi ar ne. Nors, tiesą sakant, tokio klausimo kaip ir nėra - aišku, išbrisi. Klausimas, tik kiek žuvusių neuronų palaidosi ir sukelsi neatitaisomos žalos pasitikėjimui savimi, kiek pagadinsi santykius su aplinkiniais dėl savo nuolatinės panikos, ir pan.
Verta atsiminti, kad tavo paties krizė aplinkiniams visada, arba bent dažniausiai, iš šalies atrodo šiek tiek paprastesnė. Kartais sprendimo būdas slypi būtent kito žmogaus pagalboj. Todėl nereikia įsivaizduoti, kad visada ir viską turi spręsti pats vienas. Aišku, jei savo problemą tiesiog pateiksi kitam ant lėkštutės - suprask, va prašau, dabar imk ir išspręsk, tai nieko gero. Bet šiek tiek pasidalinti tuo, kas slegia, su tinkamais žmnėmis gali būti labai naudinga. Kartais pati brangiausia gali tapti net nemateriali pagalba, idėja, kaip išspręsti kilusius nesklandumus. O kartais net žinia apie kito panašią patirtį padeda nepalūžti ir eiti į priekį.
Būtent ėjimą priekin įvadyčiau kaip pagrindinį išlikimo raktą - aš asmeniškai tokių krizių laikotarpiu kiekvieną nugyventą dieną vertinu kaip laimėjimą, ir jei per tą dieną išsprendei nors vieną dešimtąją savo problemų, labai svarbu dėl to pasidžiaugti, o ne tik galvoti, kokia neįveikiama ta likusi dalis.
Psichologinė būsena - lemiamas faktorius, todėl privalu tikėti, kad viskas bus gerai. O iš tikro, tai kaip kitaip gali būti? Jei tuos pamatinius dalykus- milžinus, kurie lemia jūsų gyvenimo kokybę turite, nepaisant to, kuo baugina iškilusi krizė, ir nuolat sau primenate, kiek yra gerų dalykų, dėl ko jūsų gyvenimas kokybiškas, susitvarkyti bus paprasčiau.
O toliau paaiškinti man sudėtinga, bet tiesiog dažnai jaučiu tą jausmą - gal panašų į angelą sargą, gal į pasitikėjimą savimi ar varikliuką, kuris nuolat veda pirmyn. Visos krizės baigiasi, kitaip jos nebūtų krizės, o ištisas pragaras. Deja, šitai labiau būdinga dvasinėms krizėms, kurios, mano nuomone - daug sudėtingesnis reikalas.
Šiandien apie visai tai susimąsčiau perskaičius eilinį straipsnį apie lietuvius - "savižudžių tautą". Gal kai kurie žmonės tiesiog nežino, kad krizės - įveikiamos?

:D

Nepažįstamojo laiškas. Man atrodo aš jam patinku :

"Hi, dear

I know we can't be together right now, we're just too far apart and I understand that. I also know that logically you will probably never see this latter either. But, the same part of me that knows we will be together always, regardless of the way things are right now believes that you will somehow find this letter. I will wait for you always, my Love...
Tell me what I can do to bring you to me now, to fall in your arms, to hear from your mouth that you love me and to see your smile when you look at me. Being loved by you is the only thing I need now. I am missing you terribly now. And never doubt that with each breath I take, I will love you more. I hope that no matter what happens to us, that you will be happy. That would mean more to me than anything.
Kiss-kiss"

Haha.

Tobulybės

Visada sakiau, kad man patinka gražūs žmonės. Va yra moterys, kurios man patinka, nepatikėsit - man patinka labai labai gražios moterys. Tokios vaikščiojantys žurnalų viršeliai, keisčiausia, jos man nesukelia nė menkiausio konkurencinio dirglumo.
Ne, moterys man ne prie širdies, tiesiog aš labai gražiuose žmonėse atradau tokį dalykėlį, kaip gyvenimo džiaugsmas. 98% labai gražių žmonių būna geros nuotaikos. Vaikinai irgi. Pavyzdžiui, tie, saldainiukai vyrai, kur man ne itin. Per moteriški jie man, per minkšti, bet darbas juk nieko asmeniško - jie būna labai puikiai nusiteikę ir malonūs. Ir beveik nė vieno kaimiečio. Na išskyrus tą kaimietę blondinę, kurios paprašius kontaktinio el.pašto, gavau jį su one.lt galūne. Muahaha. Na, kaime ir gražuolės savotiškos, bet jau čia taip giliai nekapstysiu.
Žodžiu, būkit gražūs, žmonės, mylėkit save, bent tiek, kiek jau jums išeina. O tada gal bent savo atvaizdą veidrody pamatę, būsit geresnės nuotaikos, neniurzgėsit ir nebambėsit.
Tiesa, pavasaris jau ant nosies, baikit valgyt tą baltą mišrainę iš Maximos. Ko neprivalgėt, neprilaižysit, bet vistiek. Atrodo neįkvepiančiai.
Aš šiandien jaučiuosi svajoklis, žinant aplinkybes, labai motyvuotai dirbu ir tvarkausi. Žiūrėjau, kaip sukasi snaigės, nepasiduoda pavasariui, ir nejučia ėmiau simpatizuoti joms.
Viskas bus gerai, susimatysim kitais metais. Mes - ir baltos, mažos, gražios snaigės. Žiemą būna gerai, žiemą būna Kalėdos.
Būsima žiema bus žymiai labiau kalėdiška, nei buvusi.

Prasideda

Režimas, ta prasme, prasideda.
Ne, nu tikrai, kokia aš esu šauni, žinokit. Va vakar, paliepiau sau pratintis prie režimo, ir šiandien jau padariau nerealų pirmą žingsnį - atsinešiau pietus į darbą. Mano įpročio kasdien brangiai pietauti atsisakymas būtų didžiulis postūmis į priekį, nes visų pirma - maitinčiausi dar sveikiau, sutaupyčiau pinigų ir vykdyčiau režimo planą.
Maisto atsinešimas į darbą yra ne toks jau paprastas dalykas. Pirmiausia dėl to, kad aš pati tą maistą sau turiu vakare pasiruošti, nes o kas kitas man paruoš? Maxima?
Bet juk mano naujoj virtuvėj smagu. Taip kad vakar nepatingėjau. Man asmeniškai, labai keista gaminti maistą vakare, kai visai nenori valgyti. Tiesiog gaminti, nes reikės rytojui. Aišku, labai gerai pratintis, nes ateity žadu ruošti vyrui valgyti, ir tikrai nesitikiu, kad tokį patį maistą kaip sau. Aš būsiu labai gera žmona, manyčiau.
Haha, čia toks truputį marketingas gavosi, bet esmė, kad aš ruošiuosi netingėti ir kasvakar sau pasiruošti lauknešėlį.
Dar vienas valgymo atsineštinai minusas yra žinojimas, kad darbo spintelėje yra gardieji pietūs. Nuo pat 8 ryto. Taip sau sėdi, ir žinai. Ir kažkodėl daug sudėtingiau išlaukti tos 12-os. Kolegė sako, valgyk anksčiau, bet taigi aš negaliu - ne tik kad nesusikursiu naujo režimo, bet ir išsimušiu iš bent jau to, ką ilga laiką turėjau: vienintelis maistas darbe iki 12-os - kava.
Bet, kaip jau minėjau, aš esu itin šauni, ir sėkmingai sulaukiau pietų, pasisotinau, ir ramiai sau geriu pietinę kavą.

Ieva susiims. Nuo ryt.

Regis, man šiuo metu labai reikalingas vienas pasibaisėtinas dalykas. Režimas. O taip. T.y. o ne, bet faktas, kad reikalingas.
Man labai reikia, kad kas nors mane kontroliuotų, tada aš viską atlieku tvarkingai. Bet šiuo metu nelabai yra kam manęs kontroliuoti. Bent jau tiesiogiai. Taip kad darau viską, kaip man išeina. Pačiai tenka save kontroliuot.
O aš sau esu atlaidi ir geraširdė. Nes aš sau patinku, keliu gailestį, kartais pasididžiavimą. Aš save lepinti mėgstu, kalbėti apie save gražius dalykus. Panašu, kad net aš pati savim manipuliuoju. Pavyzdžiui, ryte manau, kad man tikrai tikrai nereiktų pasielgti kaip nors. Ir visa dieną taip manau. Iki vakaro... O tada pasielgiu, taip, kaip kitą rytą galvoju, kad nereikėjo.
Supratot. Man reikalingas režimas jo-ma-jo.
Nepatikėjot.
Aš jums parodysiu.
Nu pamatysit.

Kritika? Ne apie mane

Keista, kai žmonės, patys gyvenime nieko nepasiekę ir neužgyvenę, man drebia, kaip aš gerai gyvenu, kaip man viskas iš dangaus krenta, ir kaip man lengva šnekėt. Keista, tikrai keista. Aš, pamenu, nuo 18 metų dirbti pradėjau, nors niekas nevertė - viską aš turėjau, pas mamytę ir tėvelį šiltai sau gyventi galėjau. Bet dirbau. Ir studijavau. O jei jau nieko nebūčiau darius ir nedaryčiau, tai nei aš ta mašina važinėčiau, nei išsilaikyčiau ir už butą susimokėčiau. Nepavydėkit aplinkybių, nes dar reikia ir sugebėjimų tas aplinkybes išnaudoti. Kartais tikrai sunku būna, tie, kas žino tikrąją situaciją, supranta. Gėda jums turėtų būti po tokių kalbų. Aš laiminga ir dėl visai kitų dalykų.

Taip, pavasaris ateis, vis dėlto. Bet ar mes jau taip jam ir pasiruošę? Aš šiandien pagalvojau, kad kažin. Ir suskubau ruoštis. Morališkai. Nes reikės šypsotis pavasariui, džiaugtis, reikia turėti stiprų pagrindą tam, o ne tik optimistišką požiūrį. Kai susidėlioju visus pliusus ir minusus, tai pavasaris panašu tampa, kad bus teigiamas.

Pradėsiu šiandien dar vieną knygą. Reikia pagaliau liautis su ta žurnalų manija. Turiu priklausomybę nuo žurnalų, ir, paskaičiavus, kiek per mėnesį aš jiems palieku, pasidaro šiurpoka. Bet kažkodėl ranka nevaldomai siekia parduotuvėj dar vieno spalvoto viršelio. Sugalvojau, kad pirksiu laikraščius. Va taip, vietoj žurnalų. Nors ir kasdien. Čia bus tokia mano detoksikacijos programa.

Ne, nu aišku, "Žmonių" tai neatsisakysiu, viskam turi ribos būti... haha.

Noriu prigulti ir snausti kaip katei. Žinau, kad ryt vėl į darbą, bet nebaisu. Žmonės dirba. Nuo šiol ir Ieva turi normalią darbo savaitę.

Apie puikumą.

Pasikalbam.

Šiandien darbe per anksti apsidžiaugiau, kai į mandagų kliento klausimą "kaip jums sekasi" atsakiau "gerai, o kaip jums?".

Taigi, sako, puikiai. Ievos akys net žybtelėjo ir pakilo nuo kompiuterio ekrano. Nagi nagi, pamaniau, ar tik nebūsiu sutikus artimos sielos šitoj ašarų pakalnėje? "O taip, matau nustebote, kad taip atsakiau, kai visi dejuoja dėl blogo gyvenimo".

Nu tai aišku, galvoju sau, ir nusišypsau plačiai. O tada jis sako...

"... bet juk visi žino, kad visiems, kurie dirba "...." įmonėje, sekasi puikiai!"

Va va, tada ir supratau, kuo man keistai jis pasirodė - jokių džiugesio ugnelių akyse, anei ženklo, kad iš tiesų jam sekasi puikiai, nepaisant nieko. Nėra ugnelių, tik atidirbtas nevykęs tekstas darbuotojus vilioti. Ach, kokia apmaudžiai žiopla mano klaida.
Plačią mano šypseną pakeitė siauresnė - užuojautos.
Iki darbo pabaigos liko nedaug, galvoju, kiek visko grįžus darysiu, ir kaip pasiilgau savo buto spalvų. Galvoju, gal netgi šiandien fotoaparatą spėsiu išsitraukti. Iš tiesų tai kažkas nepaprasto tikrai egzistuoja mano bute. Žmogus ateina. Apsidairo. Pasėdi kambary, tada eina vėl į virtuvę, į vonią, vėl atgal, vėl pasėdi. Ir sako, kaip čia gerai. Ne tai kad, stilinga, suderinta, madinga. Ne, sako, gerai. Liko visai nedaug, ir jau viskas viskas bus baigta. Tada imsime projektuoti gėlių darželį. Kažkas tokio, sakyčiau.

Visai neblogas rytas

Tikriausiai mano savaitgalis tikrai buvo vykęs, nes neprisėdau prie blog'o parašyti įrašo ne todėl, kad vėl kas nors nutiko mano ryšiui, o todėl, kad nelabai ir buvo kada. Vakar, tenka pripažint, kad kapituliavau, ir itin daug gulėjau. Sunku buvo atsikėlus, o dar galvą skaudėjo, nuo nemiegojimo. Taigi itin pailsėjus nesijaučiu.

Dar mano sąžinę slegia sunki laiptinės nevalymo našta, nes taip ir neprisiruošiau to padaryt, nors mano dienos pagal grafiką buvo. Niekada to nedariau, ir dabar sunku įsisavinti tokią atsakomybę. Bet užtat prisiklijavau buto numerį prie durų ir užpildžiau virtuvės spinteles gėrybėm. Ieva indus jau plauna kaip normalus žmogus, o ne vonioj, ha.

Taip, dar per savaitgalį į mano paštą įkrito labai erzinantis darbo pasiūlymas. Erzina todėl, kad ach, jei tik būčiau dabar be darbo, kaip jis būtų mane pradžiuginęs, bet be darbo aš nesu. Ir negaliu dabar sau leisti prabangos išeiti, kur galbūt būtų smagiau. Galbūt. Bet atlyginimo dieną būtų liūdniau. Ir apskritai, žinau aš jūsų nuomonę, nerašykit tų protinančių ir įkvepiančių komentarų, nes nu tikrai negaliu aš sau to dabar leisti.

Ieva užsisvajojusi, Ieva negalvoja apie blogybes, Ieva džiaugiasi šildančiais dėmesio žiedais ir gyvena gražiai. Gal pagaliau atėjo laikas ramybės laikotarpiui?

Kulniukai ant sniego praranda prasmę

Šiandien nuosavai mamai pakėliau kraujospūdį, paskambinus penkiolika minučių po atvykimo į darbą. Atsiliepus ji taip bijojo išgirst tokį vieną iš pažįstamų Ievos balso tonų, pavadinkime jį "Smth is rong with my car", kad net atsiduso išgirdus katiniškai ramų rytinį labas, kuris reiškia, kad Ieva siurbtelėjo pirmą gurkšnį kavos, ir dar nėra pasiruošusi kibti į darbus, bet rytiniam paplepėjimui - visada.
Taip, šiandien vairuotojai visi kaip karvės ant ledo, bet smagiausia buvo langus prasikrapštyt prieš važiuojant. Aš nežinau, kaip jums atrodo, bet man tai regis, kad jau laikas būtų šilumai. Bent jau tokiai, kad nebūtų šalta, kad nebūtų slidu, nebūtų to sniego ant žemės, nes einant nekaukši bateliai...
Blogai per užgavėnes žiemą išvarėt, lašiniuoti riebaluotų blynų valgytojai!
Užtat šįryt mane labai džiugina rausvieji (iš tikro tai rūžavi) mano nagučiai.

Blondinės. Už ar prieš?

Jei moteris mane nervina, tai anei varno juodumo šukuosena negelbės.
Blondinių visokių būna, ir vyrams jos ne ką ten labiau patinka, kas tau rinksis storą blondinę iš kebabų kiosko, vietoj žavingos brunetės?
Blondines, kurios moka tinkamai išnaudoti savo kozirius, laikau protingom moterim.Pagarba.
O pati dar rezgu mintį, kad galiu suteikti sau antrą šansą tapti blondine, nors pastarasis ir labai nevykęs buvo. Ką ten žinai, kas Ievai šaus galvon. Pagyvensim - pamatysim.

Gal po australiško alaus?

Nelabai supratau, prie ko alus. Nemėgstu to ne aristokratiško gėrimo. Nei lietuviško nei kokio nors paryžietiško, pvz. Va vyno taurė, jau į temą. Arba kavos puodelis. O čia... jei vadinčiau blog'ą "dienoraštis prie alaus", gal ir rastume bendrą kalbą ;D

Kiti

Tėtis sakė, kad savo blog'e nerašau apie kitus.
O kam man apie tuos kitus rašyti? Labai neįdomu. Ėmė spyriotis Ieva.
Kiti yra... na jie juk tik kiti.
Mano blog'as yra tuštybė. Tikriausiai. Bet aš tuom irgi kai ką noriu pasakyti. Pirmiausia tai, kad, Ieva, tu kartais gyveni tuščiai. Labai. O gal ne kartais. Ir kartais negalvoji rimtų dalykų, kartais nekuri prasmingų tekstų. Nors gali. Bet nenori.
Aš nenoriu apsimesti, kad esu ir elgiuosi labai protingai didžiąją savo laisvalaikio dalį.Man visai ne gėda klausti klausimų, aš žaviuosi protingesniais už save. Tik ne moterimis. Nes -esnės moterys moterims iš principo privalo nepatikti. Aš taip manau. Man nepatinka.
Deja deja. Auditorija gal ir turėtų dominti,tačiau šiaip jau aš visada mėgau maivytis ir save guosti, kalbėtis su savim (kokia pakvaišėlė) ir save pati pabarti. Užtat čia viskas man. Man man man. Ne jums. Užtat nerašysiu jokių pažintinių straipsnių apie ekologiją.
Bet jūs man pakeliat nuotaiką :*
Labai laukiu ilgojo savaitgalio, nes jis pabaigs trumpąją savaitę, kuri yra įtempta.
Kasvakar noriu grįžti namo, kur širdis dainuoja. O ir nuo trumpalaikės panikos pasveikau. Sugadino tik vieną dieną. Bet vistiek. Labai pykstu dėl to, ir maniau,kad paprastai esu žmonėms negailestinga, todėl keista girdėti, ir suvokti, jog taip ir yra - mano gerumu visai įmanoma manipuliuoti. Bet čia tik todėl, kad mano atmintis tokia - aš blogybes nurašau ir pamirštu. Kad gyventi smagiau būtų. Bet ta riba juk kažkur vis dėlto egziztuoja, ar ne?

Galva skirta galvojimui, bet ar tikrai mes apie tai?

Dabar jūs man pasakykit, KODĖL TAIP YRA? Nu vat kodėl? Kol tau, žmogau, sekasi šiaip sau,tai visiems kaip ir viskas tvarkoj su tavim, niekam galvos neskauda, visi nori su tavim draugauti, ir taip dažnai sako nu papasakok ką nors. Nes žino, kad nieko gero nepapasakosi. Hahaha. Klasika. Nu bet vos tau pradeda sektis (neduoktudieve, ane?), tai jau tada jo - viskas tampa TAIP svarbu. Ypač, pavyzdžiui, kokia nors moralė arba protingi sprendimai. Tpfu, ne kitaip.

Visų pirma, jau aš ant šito kabliuko nebepasimaunu, nes man ne naujiena. Aš jau žinau, kaip būna. Gal dar paslystu trumpam kaip ant kokios banano žievės, bet pašoku ir nukaukšiu kulnais (nes akustiškai gerai skamba) tolyn. Ir tokiu reaktyviniu greičiu, kad tik kažkur iš toli išgirstu "panele, o jūs maximos  lipdukus renkat?".

Čia mamos genas - mes labai greit vaikštom abi. Kam švaistyt laiką tarp taškų A ir B? Sujunk taškus. Jei jau apie taškus ant visų i, tai išvada tokia, kad jūs, tie, sakykim, kurie nesuprantat, jog esmė yra POŽIŪRYJE, nes aš studijuoju saviįtaigą ir laimės pojūtį neakivaizdžiai, (bet, beje, labai užtikrintai), kada aš staiga pajaučiu keistus laimės virpuliukus net iš didžiausių (vaje vaje, kaip baisu ir kvaila netekti materialių dalykų ACEIT) tragedijų.

Taip kad patarčiau pagalvoti naujai, kad iš manęs, pvz. būtų galima nemažai pasimokyti, o ne mint ir mint ant to pačio surūdijusio grėblio, gadinti nuotaikas sau, ir pūsti dėbesėlius į mano žydrą padangę.

Kokį automobilį vairuoji?

 Vokišką :)

Geri dalykai man pakelia nuotaiką

Kai gyvenimas man pateikia dar vieną eilinę dovaną, aš, tarsi bailus kiškis imu sukiotis į visas puses, neramiai dairytis, pagaunu save svarstant, o ką už tai reikės atiduoti, ar ne per daug čia man sekasi, ir pan.Toks aš žmogus sąžiningas ir toks kuklus, niekaip negaliu įsisąmoninti, kad geri dalykai, galimybės, malonūs įvykiai nebūtinai kažką kainuoja. Bet o iš tikrųjų po gūdžios vasario 24-osios visai jau buvo laikas kokiam nors gėriui. Kompensacija.
Taigi labas rytas, kaip jums diena? Mane darbe pasitiko gera žadanti informacija ir aš jaučiuosi puikiai. Apart to, kad man skauda nugarą. Bet čia gėlytės.Man ryt laisvadienis ir aš ruošiuosi pagaliau pailsėti. Oras tikrai š, bet o ką, būna ir blogiau, svarbiausia man nereikia klampoti per sniegą savo pačios kojytėm skaudančia nugara.
Pastebėjau, kad persikrausčius į naujus namus pradėjau intensyviai sapnuoti, kas anksčiau nutikdavo itin retai. Nelabai tie sapnai paslaptingi, tai ir pasakoti nėra ką. Šiąnakt sapnavau, kad kabinu užuolaidas, nes... vakar vakare kabinau užuolaidas.
Ryte su pasididžiavimu į šaldytuvo dureles įstačiau pomidorų padažą. Šiuo metu mano šaldytuve galima rasti pomidorų padažą ir tuščią ledukų formelę.

Yra laimingi žmonės, ir yra visada nelaimingi. Sėkmė čia ne prie ko.

Tai jau aš čia ta laimingoji, kas nesupratot.

Galvoju, kad reikia parašyt, kur aš dingus. Va pasidariau kavos, atsisėdau, rašysiu. Bet AI. Gal reikia likt labai paslaptingai? Ohoho. Ieva turi paslapčių. Kažkas iš fantastikos serijos. Nu bet lai taip ir lieka.

Grįšiu turbūt tik balandį. Jei susiklostys aplinkybės, gal anksčiau.

Kalbu apie tą nelemtą internetinę erdvę. Ir nemanykit, kad tiesiog krausčiaus, ir dar neįsivedžiau interneto. O nene, taigi puikiai žinot, kad omni connect'as pas mane, ir apskritai Ieva tokiom neįdomiom aplinkybėm taigi nedingtų. Nea, niekada. Priežastis kaip visada daug įspūdingesnė.

Tai tas internetas būtų nieko, jis gi mane vistiek persekioja iš draugų, tėvų namų, darbo va, ir t.t. Ne, baisiau, kad Ieva tris dienas... (tik tris???)..buvo be mašinos. O va čia tai... Ne, jau jūs man atleiskit, kaip jūs sugebat su tuo viešuoju transportu, ką? Kai man vakar reikėjo per dieną suvažinėti į skirtinguose miesto galuose esančias kokias penkias skirtingas vietas labai ribotu laiku, tai mane žudė. Už mikroautobusų bilietus sumokėjau tiek, kad atrodo, būčiau važinėjus taksu, o ėjau ėjau ėjau per tuos purvynus, kelnės pavirto į kažkokį baisų skudurą, batai sušlapo, šiandien man skauda sąnarius (!) ir tik sėkmės dėka man pavyko visur spėti. Ir atgauti mašiną, kurią buvau pagatava pabučiuot. Glosčiau, nesumeluosiu, kelis kartus.

O pats geriausias dalykas, kuris vyksta šiuo metu - tai yra mano jau gyvenami NAMAI. Bet apie tai gal jau tą balandį.
Maždaug tada svajoju ir apie įkurtuves, bei viešas buto demonstracijas.
Užsisvajojusi ir vis dar euforijoj po visų įveiktų kryžiaus kelių - Ieva.
P.s.: Tai čia aceit ir vėl žiema?