Skalbinių diena.

Šiandien mano tuštybei išeiginė. Išleidau pasiganyti po žaliuojančias pavasarines pievas. Pati pakilau kaip kokia komikė (ta prasme, kaip ištikta komos) vitrš savęs, ir stebėjau, stebėjau, stebėjau. O jau seniai taip... nebuvau tame.

Nuo galvojimo, o kas, jeigu, viskas tapo matinėm spalvom nuspalvinta. Negana amžinos mano namų prietemos, skalbinius pasidžioviau prieš langus. Nuo to pačio galvojimo, o kas, jeigu , sunerimau - likau tokia pati snobė, bet pamečiau savo realizmą. Kaip man sunku patikėti, kad yra tokia tikimybė į virsmą praėjusiu, praeitu, pamirštu.

Aš ką, tobulumo viršūnes šturmuoti susiruošiau? Nemoku, nemoku, po velnių. Nes buvau užklupta taip iš pasalų, kad pasimečiau - palaukit, palaukite, ką aš dariau gerai, kad taip viskas neįtikėtinai susiklostė. O čia blogiau, nei analizuoti nesėkmės veiksnius.

Gal aš tiesiog jau pamiršau, kaip daromos klaidos?

Arba kaip tik dabar sėdžiu ant vienos skardžio.

Šokti, nešokti - jokios problemos, jokio sprendimo, jokio klausimo.

Net Euroviziją ir Žvaigždžių duetus laimėjo tie, kurie norėjau, kad laimėtų.

Tai jau darosi juokinga ir kraupu.

Jei po šito įrašo paklausit, ar man viskas gerai, gausit į galvą, nebūkit siaurapročiai šikniai.

Jaučiuosi pamaloninta šitos dienos.

Einu kavos.

Pagalvė, mano svajonių moteris.

Nepasakyčiau, kad kaip nors prastai jaučiuosi. Tiesiog jaučiuosi kaip gerai kur nors trinktelėjusi galvelę. Likau skolinga savo misteriui šauniajam, nes jo dėka pavėlavau į darbą tik šiek tiek, o kitu atveju būčiau pavėlavus gėdingai daug. Išlindusi iš namo laiptinės, supratau, kodėl. Todėl kad ryte lyja. O kas būna kai lyja rytais? Teisingai,  Ieva visada pramiega.
Bandysiu nustatyti  vakarais dar vieną žadintuvą virtuvėje, kad neturėčiau kitos išeities, kaip tik pabusti kelyje link išjungimo mygtuko.
Labai gerai, kad svarbų susitikimą, kuris turėjo būti šiandien, nukėlė rytojui, nes žiūriu į pasaulį rytietės akim, ir, švelniai tariant, šiuo metu nesu energijos užtaisas.
Ryt susitarsiu dėl papildomos veiklos savo gyvenime. Ir šiokių tokių papildomų pajamų, nors gal taip pavadinti per drąsu. Smagu, kad yra kažkas, kas galvoja, jog aš tinkamiausias asmuo užsiimti atsakingais finansiniais dalykais. Haa.

Šių metų Eurovizijos mano favoritė. Belekaip.

Pilnatvė yra dabar.

Beveik visi man tą pasakėt sveikindami. Beveik tą patį. Tik gal kitais žodžiais. Jūs iš tiesų teisūs. Ir, kaip priklauso žmonėms, išgyvenantiems pilnatvę, šiuo metu aplink mane yra tam tikras kiekis džiugesio, šypsenų, tam tikras kiekis pavydo, pykčio, šiek tiek draugų, šiek tiek nedraugų. Žmogus, išgyvenantis pilnatvės jausmą, yra toks kaip visi, ir net ne visi mato tą jo pilnatvę,nes net Ieva kartais ne visiems viską pasako.

Aišku, aišku, aš ne iš tų, kurie dalykus pasilaiko sau. Jau nežinau, kiek kartų girdėjau, kokia aš atvira knyga. Man negaila dėl to. Jau patyriau  - saugosi tu tą savo laimę, ar dalinsi, taupysi ar išlaidausi jos sąskaita, niekas nepakeis nulemtų tragedijų ar pakilimų, bus kaip yra lemta.

Paglostau akimis savo juodą Nokia. Drauge tu mano, kiek tu matei dalykų. Niekas taip greitai nepakeičia mano nuotaikos kaip tas velnio aparatas. Tas prietaisas kaip koks bombos užtaisas veda mane priekin, arba sustabdo leidžiantis uždangai eilinio spektaklio mano gyvenime.

Negaliu patikėti, kad mane pasveikino ir kaip pasveikino kai kurie žmonės. Po velnių, mano gyvenime iš tiesų buvo metai, kai jūs visi tikriausiai iš tolo užuodėt, kaip man blogai, ir kokia aš ne aš? Staiga visa grįžo ir su tokiais bonusais, kad net tokie netikėtumai tik nustebina, o ne sukrečia - kokie gali būti sukrėtimai, jei šiuo metu neturiu teisės gailėtis nei dėl praeities, nei dėl dabarties, nei dėl ateities?

Toks mat yra dalykas ta pilnatvė.

Šiandien vis dar sulaukiau sveikinimų.

O ryt jau nebe?

Kai liausitės, pakelsiu taurę vyno viena, į savo sveikatą, pavyzdžiui, prie naujo savo veidrodžio.

Eiliniai dalykai man nebeįdomūs. Atsibodo.

Aš net apie ašaras svajojau. Apie tas, kurios krenta, jei tave kas nors įskaudina.

Gal taip nutiks ir man?

Gal, bet tai daug geriau nei tada, kai nejauti nieko nieko nieko...

Aš sugrįžau viso to. Viso rinkinio.

Nekantrybė.

Panašiau į tiesą, ar ne? Haha. Galvoju, kad padėjau draugei kaip geras vaikas, bet pasigyriau kaip eilinė pamaiva.

Ir aš šiandien visokeriopai stengiuos negalvoti, kokią neproduktyvią dieną turiu. Nu belekaip. Tiesiog žinau, kad bereikalingai leidžiu laiką sėdėdama darbe, bet nieko čia nepadarysi. Negi aš galiu dėl to nervintis, jei jau ryt mano gimtadienis. Neįtikimai šiemet džiaugiuosi tais 23-im, ir net nežinau, kodėl. Tikrai keista. Gal, kad labai daug kas pasikeitė nuo pernai, ir tikrai ne į blogą pusę? Gal, kad yra žmonių, kurie mane nuoširdžiai sveikina. Aš apie tuos, kurie tikrai nuoširdžiai. Ir jų tiek daug, kad vieną dieną bandau juos sodinti atsiboginus virtuvinį stalą į kambarį, kitą dieną - skolinantis visą stalą iš kaimynės, ir dar pasvarstant, iš kur kėdžių paimt.

Ir viskas yra nuostabu.

Ir visai nesvarbu, kad šiandien aš čia tuščiai leidžiu laiką.

Juk jei būčiau laisva, nudumčiau dabar suknelės, tuomet dar į biblioteką užsiregistruoti, tuomet gėlyčių paravėti (muahahahaha, čia rimtai) ir dar naują valiklį išbandyti. Och, paleiskite mane, nagi, greičiau.

Skubus reikalas

Naktis. 1: 20, aš pabundu ir rašau sms Jam, nes taigi jo nėra šalia, o reikalas skubus:

Aš: Aš labai bijau pelyčių.
Jis: Jau užsiveisė??
Aš: Ne, aš tiesiog jų labai bijau.
Jis: :))) Eik miegot:* Jos tavęs labiau bijo :)

Šiaip jau aš žinau, kad jos manęs nebijo. Nes dar tada, kai gyvenau pas mamą, mano kambarin papuolė kirstukas (toks mažuliukas peliukas) iš lauko. Ir net anas manęs nebijojo, atsistojo vidury kambario, įsmeigė į mane savo baisias akutes ir nejudėdamas stebėjo, kaip aš spiegdama šokau ant lovos. Paskui nutipeno ten kažkur po stalu. Vėliau jam baigėsi liūdnai, bet aš nuo to karto žinau, kad pelytės manęs tikrai nebijo.
Aš šiandien ilgai miegojau, o dabar man skauda galvą. Tikriausiai tai vadinama persimiegojimu, o jis gydomas snūduriuojant visą dieną tarp pagalvių.
Bet šiaip visai nieko.
Liūdna, kad Murakami knygą baigiau. Apie avį. Man patiko žmogus -avis. Smagus tipas.
Ir dar klausimas, toksai, retorinis. Jei mane šiuo metu beprotiškai erzina ir nervina maži vaikai su tėvėliais ar seneliais parduotuvėse, parkuose, ir kitur, išberia įsivaizduojamom dėmėm nuo jų, tai reiškia, kad aš kažkada būsiu bloga mama???

Gimtadienio savaitės atidarymas

Švenčiu. Nu bet ką jau čia bepridursi - jaunyn neinu, bet pas mus priimta šitai minėti ir džiaugtis. Neatsilieku ir aš. Aš jau didelė mergaitė, gimtadienio puokščių, dovanų ir vokelių nefotografuosiu, nuotraukų viešai nerodysiu,šampano ir vyno išgertų butelių neskaičiuosiu, gal tik apie skaudančią galvelę pasiguosiu.

Kaip čia nutiko, dabar supratau, kelintą mane mielasai pažadino. O siaubas, septintą ryto! Aš nesuprantu, kaip jis taip paveža. Nerealumas. O aš dar po vakarykščio siaubo vakaro... Och.

Nu ok, gal tas Dorianas Grėjus ir nėra jau visai tikras siaubo filmas, bet taigi vakar buvo girls night out pas mus. Mergiotės išeina į vėliausią kino seansą, vadinasi. Nu ir, turiu pasakyt, gal ir turėjo būt smagiau dėl to fakto, kad važiavom mano mašina o ne taksu, kaip praeitą kartą, bet vistiek hahaha, labai baisu buvo.

Filmo pabaiga juokingai baisi, lauke naktis, o miesto gatvės apšviestos irgi neraliai daug sutaupančiu siaubo filmo stiliumi - pusę matai, pusės nematai, bet tai argi neužtenka?

Padėkavojau dievuliui, kad prie namų dar radau kur įkišti mašiną, ir moviau namo kaip kokia sprinterė.

Paulig Classic

Tai taigi, pagaliau radau laiko atsinešti kavos ir pasitupdyti kompiuterį ant kelių.Šiandien užsiplikiau puodelį "Paulig clasic". Nežinau kodėl, bet vis ranka nekildavo prie šitos kavos parduotuvėj. Pasikabinau ant reklamos kabliuko ir va užsiplikiau. Ir va va, taip ir būna - ogi labai gera kava, jei jau kalbam apie tas, nelengvinančias piniginės, žinokite.

Kavos aromatas man ne ypač, bet jau skonis tai labai labai. Malonus,nepaliekantis jokio negero ataskonio burnoje, kuris kartais atsiranda padauginus stiprios kavos. Na tokia lengva jauki kavutė vakarui.
Iš ryto norėtųsi ko nors kietesnio, o vertinčiau 9,8/10.
Kaina - apie 12 lt.

Į viską žiūrėti paprasčiau.

Aš nežinau, ar iš tiesų einu jau būtent ta kryptimi, kuria reikia. Iš tiesų tai juk niekas iki galo nežinome. Taigi to aš nežinau, bet jaučiu, kad šitas ėjimas mane bent jau kažko tikrai pamokys.

Aš esu tokia jau princesė ragana, žinote- nėra taip paprasta su manim net mano svajonių vyrui. Bet ką jau ten - nuo kada su princesėm lengva?

Užtat gal aš pagaliau išmoksiu kantrybės, atidumo, supratingumo... na nors kruopelyte daugiau. Aišku, kraštutinumai yra blogas dalykas, bet gyvenimo pamokymams - pats tas. Šiandienos patarimas man - žvelgti į viską paprasčiau. Pirmiausia pasišiaušiu mintyse kaip tas ežiukas. Ežiukai šiaušiasi?

Taigi pasišiaušiu mintyse kaip koks ežiukas ir pagalvoju, kad jei aš žiūrėsiu dar paprasčiau į kai kuriuos dalykus, tai...

Maždaug kažką tokio.

Bet kai pasvarstai atidžiau, taip, labai daug ką seku savo akylu žvilgsniu su priekaištu, jei vyksta ne pagal tvarką. O vat tikrai įdomu, nuo kada aš tokia snobė patapau? Kai ėmė lyti iš dangaus saldainiais? Kai pasisekė tiek daug dalykų, kad pradėjau manyti, jog ir visi kiti pasaulio dalykai turi vykti pagal mano dūdelės melodiją?

Gal tikrai verta prisiminti, kad turėčiau žemele vaikščioti o ne dangumi skraidyti? Na nors retkarčiais, nusileisti iš padebesių. Trumpam.
Aš apie tai pagalvosiu.
Vaje, ir vėl tiek visokių istorijų pritauškiau savo vyriškiui šiandien, tikiuosi kad pusę jis praleido viena akimi stebėdamas televizorių.
Nors žinau, kad ne. Miau.

Kava prieš miegą veikia migdančiai.

Tikrai tikrai, jaučiu, kaip akys klijuojasi nevalingai. Gerai, kad tas mažylis mano kompiuteris toks lengvas ir nejaučiamas ant kelių.

Kasdien po mažą žingsnelį, po mažuliuką trupinėlį artėju link pedantiškumo. Pastebiu, bet mane tai nuteikia maloniai.

Šiandien nusipirkau juokingų obuoliukų, ir dabar mano virtuvės stalas žavingas.
Visą dieną skraidžiojau tam rožiniam debesėly, į kurį mane vakar vakare įsuko. Kaip į cukraus vatą. O va šįvakar tiesiog galvoju, kad  norėčiau prie jūros. Ir kad ryt nereikėtų į darbą. Bet taip jau pasigilinus, tai ryt ketvirtadienis! O po jo vėl savaitgalis. Kosminiu, kosminiu greičiu lekia laikas, sakau jums.
Gulėčiau prie jūros... velnias, man mirtinai reikia naujo maudomo, nes vienas iš maniškių per didelis, kito likusi tik viršutinė dalis, o trečias- mylimiausias - rožinis - deja deja - sugadintas per nelaimingą atsitikimą skalbiant - dabar yra rožinio purvo spalvos.
Et. Ir dar būtų gerai šią vasarą tinkamai tą kostiumėlį panaudoti, ar ne?

Ramybės. Ramybės.

Maždaug po antros labai mandros žinutės jau pradedu graužti nagus, kad gal perlenkiau lazdą. Gal taip nereikėjo sakyti, gal... ai. Matot, kokia skrupulinga tapau? Nenoriu erzinti žmonių. Žmonių, ar vieno žmogaus, koks skirtumas. Tai rodo mano neišpasakytą tobulėjimą.
Labas.
Antradienis berods? Berods.
Šiandien per žinias rodė apie piratus.Gražu, tikram pasakų pasauly gyvenam.
Siaubas, koks ilgas mano liežuvis. Ieva Ieva, pasilaikyk tu kartais sau tas gernialias mintis.
Šiandien užėjau pas močiutę, klausau, ką kalba, galvoju, kiek manyje jos? Ana močiutė jau išėjo, ją jau ištyrinėjau. O šią? Nepelnytai gal ne? Šita močiutė yra populiarioji. Visų draugių, kaimynų ir giminių vadas, galva. Hm hm, o aš? Aš labai mėgstu vadovauti, labai. Tačiau ne masėms. Ir jau jokiu būdu ne vyrui. Dar reikėtų patyrinėti šitą klausimą.
Vėl, pasakau, pasigailiu, pataisau padėtį, ir vėl lepteliu. Nu auč, pati save už ausies patampyčiau. Oi negaliu, negaliu.
Bet tai ką ten, kas per laikai atėjo, jei jau negaliu pasakyt ar paklaust, ko noriu be streso a? Čia ką, paauglystė grįžo? Siaubas siaubas, šiurpus metas, tiek jau to.
Suaugus, aš tokia suaugus. Atsiminti, nepamiršti, pasikartoti.
Aš suaugus, šalia puodelis arbatos, Haruki Murakami knyga, o stresuoju dėl tokio menkniekio. 
O gal dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kiek yra iš tikrųjų svarbi tokia smulkmena, kaip kad, pvyzdžiui, dabartinė. Ir aš nebenoriu užsimerkti niekam.TAI JAU NE.
Tik jau nesakykit, kad sapnuosiu kokį prasmingą sapną. Nepernešu anų.

Apie virsmą.

Mes gyvename standartų pasaulyje, visi mėgstame lieknus žmones. Yra trys kategorijos žmonių: seksualūs, neseksualūs ir *******ai patrauklūs. Pastaruosius galima užuosti iš tolo: jie puikiai atrodo, labai savimi pasitikintys, turintys itin didelį bagažą gyvenimiškos patirties. Kitaip sakant, bjaurieji ančiukai, virtę gulbėmis. (Maksimas Tarelkinas, "Privatu").

Zzz.

Visada taip kažkaip, jei sakau, kad ech, vat čia nelabai gera diena, arba ai... šiaip sau sekasi kas nors, nors tai tiesiog yra lyriškas atsidūsėjimas apie nieką, sulaukiu  neramaus rimto klausimo kas yra arba kas atsitiko. Na suprantu, kad žmonėms kelia nerimą tokios mano kalbos, o mama apskritai patiria stresą kiekvienąkart, kai skambinu ankstyvom ryto valandom. Ievai dažnai juk įvairūs dalykai nutinka, haha.
Bet šiandien tiesiog toks zyziantis pirmadienis.
Aukse, rožinė suknelė man tiktų, jei pilvo vietoje nekabėtų kažin koks medžiagos kapšas, ir anei joks diržas nepadeda.
Plaukus susitvarkiau.
Kad vėjelis taršytų.
Ak.
Ir viskas viskas iš tiesų gražu.
Tik labai skauda pilvą
Zyziantį pirmadienį.

Sekmadienio vakarais geriu daug karštų skysčių.

Kavos, arbatos. Tada vėl kavos, arbatos. Ir dar kavos.

Tai, ar šiame gyvenime esate pralaimėtojai ar nugalėtojai, priklauso tik nuo jūsų pačių. Kuo toliau, tuo labiau mane žavi šitas dalykas. Ir ne, ne viskas taip paprasta - neužtenka tiesiog manyti, kad esi nugalėtojas, tai būtina, bet to neužtenka. Dar yra svarbu tai, ką darai. Žinojimas, ką daryti, kad toks būtum.

Kartais užtenka tiek nedaug, tiesiog priminti sau kelis dalykus iš daugelio, ir vėl stovi ant tos pakylos. Iškelti galvą ir juoktis visada buvo mano mėgiamas užsiėmimas. Nes aš žinau paslaptį, dėl ko taip sunku su manim susidoroti.

Dabar gi šios dienos įvykis - prisikėlė mano fenas! Ojojoj, ir aišku aš šiandien nusipirkau naują. Prieš tai, kai anas prisikėlė. Bet man atidavė pinigus,parnešiau naująjį parduotuvėn, ir nors jis buvo visoks ten alyvinis, ir naujas, aš visvien labiau myliu savo senąjį su mėlyna šviesele ir tokį nu tikrai belekaip gerą.

Šioks toks chaosas mano galvelėj. Malonus pakankamai.
Ryt pirmadienis, ir nieko čia blogo, žinokit.
Apipyliau knygą kava. Jo- ma- jo. Nebeduos man žmonės knygų, oi nebeduos.

:D

Gyvenimai

Man patinka, kad yra žmonių, kurie mane pažįsta. Pažįsta tuos visus mano trūkumus ir privalumus. Man patinka, kad kartais pati matau, kaip nuo jų man nepavyksta nuslėpti kurios nors silpnybės.

Šiandien tik išėjus pro namų duris įkvėpiau gryno oro - viskas pasirodė kitaip. Nes taip būna. Sako, nuotaika, sako, hormonai, sako, nepastovumas. Bet aš tiesiog manau, kad yra dienų, kada mes gyvename visai kitus gyvenimus.

Truputį kitus.

Nežymiai.

Štai šiandien man atrodo, kad aš nepelnytai pamirštu kai kuriuos dalykus. Štai A. sako, tu negalvok tiesiog apie tai. Šiandien man atrodo, kad aš dar per mažai apie tai galvoju. Tik gal pasiklydau skersgatviuose. Žinote, tie dalykai, kurie kitiems yra tokie tobuli, mums gali dar ir kaip netikti. Ką aš galiu bendra turėti su žmonėmis, kurie valgo rūkytas dešras, pavyzdžiui? Aš juk rūkytų dešrų nevalgau, tai kodėl aš ir jie vaivorykštę turėtume matyti vienodai? Nelogika juk.

Dėl to pasitaiko, kad žiauriai suklystu, jog man reikalingas vienas ar kitas dalykas. Paskui kai pagalvoju, tai man anas netiktų taip, kaip koks išaugtas sportbatis.

Jei norėčiau... bet man aukštakulniai labiau prie širdies - arčiau dangaus. O visi tie kiti dalykai - tiek kartų kartoti, tiek kartų nerūpėję, nusibodę.

Šiandien man būtinai reikia nusipirkti suknelę.

Šiandien tas gyvenimas, kuriame aš labai laiminga, mielasis.

Trumpam suskydau.

Jūs neįsivaizduojat, kokį aš tobulą vyrą turiu. Kuris mane pradžiugina savo apsilankymu gūdų ketvirtadienio vakarą, ir netgi man atveža naujutėlaitį televizoriaus pultelį dovanų, ir man dabar nereikės kelti užpakalio išjungiant televizorių prieš miegą. Ir dar: nu gerai brangioji, duosiu ir aš tau  savo mašinos ... vairą palaikyti. Hahaha. Bet tai kokio vyro, kokios mašinos, kokį vairą!

Galima mėgautis, kai sako kokia tu graži, tu gražiausia, tu tokia graži... O visų kitų svetimų, nemielų komplimentai tik sugadina nuotaiką. Ane? Taip yra.
Tu pats geriausias.
Tu geresnė.
Nedrįsčiau ginčytis, mielasis. Tavo žodis paskutinis.
Ne, aš tikrai nuo proto šįvakar nučiuožus, einu miegoti.
Čiau.
Ir žinutė B. : o visgi gerai , kad šiandien patarei uždaryti langą, che.

O kaip tau?

Labai puikus oras lauke, bet aš jau pastebiu save svajojant apie mielą savo namų pavėsį. Pas mane nuolat pavėsis, su kartais prasiveržiančiais saulės spinduliukais.Tobulybė.

O bet tai kokį aš dargi ir naują tobulą tinginį moku gaminti, mmm. Papasakočiau, bet aš gi esu bjauresnė nei namų šeimininkės iš kulinarinių blog'ų - aš nesidalinu. Dar ko. Tada visi pradės tokį daryti, ir man klius mažiau garbės.O ką, ar ne taip?
Dabar apie tai, dėl ko užvedžiau diskusiją facebook'e, kuri paskui nuslydo į lankas, ir galiausiai buvo ištrinta. Kokia čia diskusija? Čia tiesiog faktas, kad atradau dar vieną rūšį žmonių, kuri mane erzina. Tokie storulių rūšis, kurie kažkodėl įsivaizduoja, kad vien dėl savo kūno apimčių turi neįtikėtinai išvystytą aktorinį talentą ir yra iš kojų verčiantys humoristai.
Pirmiausia jie pasisveikina nenormaliai garsiai ir kaip nors smagiai  - pvz labas labutėlis! Tada, žiūrėdami tiesiai į akis pradeda kvatotis bauginančiu juoku, ir toliau vykstantis pokalbis jau pasmerktas įvairiausiom nevykusiom frazėm, bereikalingais epitetais, ir, neduokdie, anekdotais iš gyvenimo.
Aaaaaaaa. Jau tik nesakykit, kad niekada nesutikot tokio "linksmuolio".
Aš nesu nusiteikus prieš labai storus žmones, kartais jie būna malonūs ir linksmi. Ir kuklūs. Arba santūrūs. Aš mėgstu santūrius žmones.
Nu bet anie tai mane priverčia suraukti antakius, ir visą pokalbį atrodyti taip, tarsi man skaudėtų dantį. Žinot, o juk raukytis taip nesveika - raukšlėta liksiu.

Techniškai tvarkinga mergina.

Pas mane ant bagažinės yra tos lipdukas - batelis. Na, kad visi žinotų, jog čia važiuoja mergina. Ir dar lapeliai, kad žinotų, jog važiuoja ypač pavojinga mergina. Haha, juokauju žinoma, aš taigi labai gera vairuotoja.

Tai va šiandien tikrintojas sakė, bet panele, jūsų batelių spalva neatitinka lipduko batelio spalvos, neatitikimas. Šmaikštuolis atseit.

O šiaip - pagaliau - tecnikinė apžiūra įveikta! Kad ją kur, jaučiaus kaip prieš kokį egzaminą. O tų laikų prisimint aš visai nenoriu.

Taigi dabar jaučiuos pakankamai pakiliai, o dar oras mmm koks. Atidarom vasaros sezoną.
Greičiau greičiau greičiau tas laikas eitų, turiu po darbo kai ką apdovanoti tinginiu.
Einu pasidaryti kavos.

Cafe Noir, Merrild in cup

Iš kitų kavos rūšių kava Café Noir išsiskiria savo ypatinga kokybe. Jos puikus kvapas ir turtingas skonis gaunamas naudojant specialiai atrinktas aukštumų arabikos pupeles, užaugintas Kolumbijoje, Brazilijoje ir Javoje. Café Noir skonį pagerina Mocca Djimah pupelės, užaugintos Etiopijoje.

Ar jau minėjau, kad mėgstu Merrild kavą, specialiai skirtą plikyti puodelyje? O šita naujoviška, mano nebandyta. Jei jau mano blog'as prie kavos, tai gal ir vertėtų jai skirti šiek tiek dėmesio, bent parodysiu, kokias kavas išbandau. Jokių ten, kur auginama, kaip kava gimė... Niekam čia tas neįdomu. Šita kava man patiko, nors ir nesitikėjau už tokią kainą. Sodri, bet švelni.Visgi man pasirodė gan rupiai malta.
Kaina - 5.99 - buvo akcija.

Vertinčiau 8,5/10.

MERRILD IN CUP

Tai ypač smulkiai malta kava, skirta užplikyti puodelyje! Tyrimų rezultatai rodo, jog dauguma Lietuvos žmonių ruošia kavą puodelyje, t.y., užpildami karštą vandenį ant maltos kavos. Atsižvelgdama į vietinius kavos paruošimo įpročius, Merrild siūlo produktą, kuris ypač tinka minėtam kavos paruošimo būdui.

Aukštos kokybės kava Merrild In-cup malama ir gaminama tuo pat būdu, kaip ir Merrild Medium Roasted, skirtumas tik tas, jog ši kava yra sumalama smulkiau. Dėl šios priežasties kava greičiau pritraukiama, taip pat ji akimirksniu nusėda, ir galima mėgautis puikia bei kvapnia Merrild kava.

Tikrai labai patogu gerti šitą kavą darbe, nes tai būna pirma dozė, kurios pagalba aš ryte pagaliau atsimerkiu ir su manim jau galima susišnekėti. Labai greitai užplikoma, pakankamai skani, paprasta, nebrangi.

Kaina - apie 8 lt.

8/10.

Grožio miegas reikalauja aukų

Vakar mane pakviečia į lauką atsiimti mašinos raktelių, nes S.nuvežė mano mašiną į servisą pažiūrėti stabdžių. Aš einu link mašinos, ir tada cinkt, velnias, galvoju, čia gi ne mano mašina, einu atgal. Hahaha, o ten gi maniškė! Nusiprausus, papuoštais ratais, naujais valytuvais, ir visa tokia, matosi, laimiga laiminga! Och, patikėkit, susigraudinau baisiausiai tokį grožį pamačius. Sentimentalus aš taigi žmogus. Ta proga šiandien gaminsiu tinginį. Už tą gerumą šiek tiek saldumo.
O ryt laukia technikinė apžiūra.
Šiandien aš pramiegojau į darbą. Pavėlavau. Dažiausi darbe. Bet  o žinot, kodėl nesiskaito? Nes vakar beveik valanda ilgiau sėdėjau. Nesvarbu, kad tik dėl to, kad reikėjo tą valandą kur nors pasidėti, bet vistiek, viršvalandžiai.
Po tokių šuolių iš lovos kaip šiandien, jaučiuosi tokia vis dar kosmose, ir beveik jaučiu pagalvę prie skruosto. Svarbiausia, jog atsimenu, kad užrakinau buto duris. Visa kita - tik detalės. O dar smagu, kad iš spintos spėjau išsitraukti kažką padoriau, nei raudonas bliuzonas su kempiniuku. Vadinas, viskas puikiai. Antradienis.

Kokiame mikrorajone gyveni?Ir kaip tau jis?

Follow my blog with bloglovin

Gyvenu mero kaimynystėje, visai nieko.

Labanakt.

Oi, brangusis, kaip man šiandien gerai tiko vienas saldainis iš tavo dovanotų. Todėl, kad jis su vyšnia, todėl kad šokoladinis ir ypač todėl, kad su alkoholiu. Hahaha. Tiesiog taip nesinori atsisveikint su šituo savaitgaliu, kurio taip beveik ir nepajutau. Nesuprasi, kodėl taip kartais nutinka.

Bet ateinanti savaitė žada būti įdomi, sakyčiau.

Darbe užsiminė apie atostogas, ir pati nustebau, kad pasirodo jų labai laukiu. Tiesą pasakius, juk aš kito mėnesio gale jau tikrai būsiu nusipelniusi poilsio, už tą visą padidėjusį darbo krūvį, kurį labai sąžiningai atlieku.
Šiąnakt sapnuosiu savo būsimą feną.

Tik nežiūrėk į dėdę gėjų.

Pamenat, minėjau apie savo tėčio kritiką mano blog'o atžvilgiu, kad aš šiaip jau rašau apie nieką, o ne apie kažką. Tai čia tas taip, čia tokia, žinote, ir yra prasmė šitos vietos. Bet šįkart išsakysiu net ir aš vieną mintį dėl viso gėjiško erzelio.
Argumentuoja tėvėliai, kad gi labai jiems rūpi jų vaikučių gerovė, o šitie visi gėjai sužalos ir traumuos atžalas.
O jums, gimdytojai, neatrodo, kad nors ir kas mėnesį stebėdami šitokius gėjų paradus jie patirs mažiau žalos, nei per išvykas su jumis į Mc'donaldus, kur prišeriat mažuosius karštuose riebaluose pačirškinto krakmolo, bulkos ir faršo, o paskui dar pavėžinat savo cigarečių dūmuose? Sąrašiuką būtų galimą pildyti labai ilgai, bet manau pozicija aiški. Iš kur, mes, lietuviai, tokia santūri tauta, išmokom tokią pramogą iš kiekvieno nieko darytis? Tik duokit paprotestuot, pabambėt ir pašūkaut. Gal per gerai gyvenam?

Man padovanojo žolės.

Šiandien sudegė mano fenas. Pagerbkime tylos minute. Taip pat bent kolkas atrodo, kad šį savaitgalį neįgyvendinsiu nei vieno suplanuoto dalyko. Nu ir gerai. Ekspromtu įdomiau.

Įsivaizduokite, vieną dieną po darbo grįžus namo radau dovanų - valytuvus mašinai ir dirbtinę žolytę balkonui. Kaip tobulai. Kaip jūs man patinkate, mano mieli dovanotojai, ką aš be jūsų daryčiau. Va dabar įdomu, kaip ten su tuo fenu baigsis, iš kur aš naują gausiu. Nes sumautą garantiją radau, tik be kvito. Kokia prasmė laikyt garantiją be kvito, ir kam aš jį nuplėšiau ir išmečiau, neklauskit. O gal ne aš? Nes fenas, žinoma, irgi dovanotas buvo. Bet geras, man taip patiko. Mėlynai švietė. Nu, žodžiu, praradau draugą.

Nusipirkau naujoviškos arbatos. Žalia, maišeliuose, bet mane sudomino, nes su svarainiais ir kažin kokia opuncija buvo -nežinojau, kas čia per daiktas, googlis paaiškino, kad kaktusas, pasirodo. Maniau, nepatiks, tai sugirdysiu saviškiui, anas pas mus arbatos maišeliuose gerbėjas. Bet, žiūriu, nieko, salsva tokia, gali sueiti.

Taigi pirkaus maistą, ir svarsčiau, stovėdama prie kasos, kad žiauriai nepernešu vadinamų jaunų šeimų - na tų, kur su vežimėliais ir pypliais. Aš praeit pro juos negaliu. Aceit, jei jau turi vaiką su vežimu, ir per anksti pradedantį tukti vyrą, tai jau gali jaustis prekybos centro karaliene ir nepraleist žmonių? O vat dar kai man kasininkė vos neįmušė kažin kokių vaikiškų košių, taip sužaibavau akimis, kad turėjo būt aišku - laikykis atstumo, motin. Haha, ne, iš tiesų, tai aš visai nesu piktas žmogus. 

Gal man kas norėtų padovanot naują automobilį? Gražų.

Kada pakeisi savo blogo isvaizda? biski jau isikyrejo tos melynos kojos :D

Nežinau nežinau, čia jau kada man norėsis. Kolkas labai man čia dar jauku, ir kojos neblogos.

Kokį telefono modelį naudoji? :D

Nokia, o koks tiksliai nežinau, ant telefono neparašyta. Bet geras ir juodas. Telefonas turi būti juodas, manyčiau. Arba nebent rožinis.

Kaip ištekinti dukrą

Įrašas, kurio nereikėjo.

Sėdžiu, geriu kavą ir žiūriu į lietų, jaučiuosi pernelyg apatiška, pernelyg. Per tokį va žioplumą pramazinau vakarykščių dviejų dienų arbatpinigius. Bet irgi - pasėdėjau patempusi lūpą ir tiek, toliau plūduriuoju.

Galvoju, kokia švari mano mašina, nuplauta lietaus. Lažinuosi, kad jūs neturite progos kasdien tiek ilgai žiūrėti į savo mašiną, kiek aš, haha. Mažutė mano, pirmadieni operuos stabdžius. Nes kai pagalvoji, taigi stabdžiai išties yra pakankamai svarbu vairavimo kokybei.

Tokiom nykiom dienom labai gerai skaityt knygas.

Gert arbatą.

Snausti.

Žiūrėti gerą filmą.

Tik ne rašyti blog'o įrašus.

Labas, bendravarde:)Netyčia užklydau į tavo blogą..ir turiu pasakyti, jei leisi vertinti - įdomu ir verta išgerti skanų puodelį kavos, atsisėdus prie tavo laiškų.. pati nesenai pradėjau rašyti savo dienoraštį..jis dar labai "žalias",bet la...

Nerašykit rašinėlių į klausimo langelį, nes, matyt, nebus įmanoma tokio ilgio tekstų perskaityt. Bet malonu, kad čia vis dar kažkam yra įdomu, nors nieko nerašau apie Kedį, pagrias ir žydinčias pievas.

Du sluoksniai lako.

Labai įsimintini tie momentai, kai sugrįžta šitas jausmas.

Kaip aš galiu tai pamiršti?

Nesuprantu, kodėl jausmas dabar vis dažniau išlenda. Kai klausau muzikos, kai pažiūriu į veidrodį, ir užfiksuoju tą žvilgsnį. Ar tai reiškia artėjančius pokyčius? Taip, aš iš tiesų dažniausiai nebeatsimenu, kokia buvau. Bet kartais tas jausmas viską prikelia.
Ar aš gyvenu ne savo gyvenimą? Nepasakyčiau taip. Viską gavau pati, per savo sunaikintus negaliu, nesugebu, tą atvaizdą veidrody, tuos namus, kur gyvenu, tą ... x. Viską ėmiau nuo tos lentynos, kurią buvo sunkiausia pasiekti. O kas paskui? Šiandien aš turiu dar didesnių tikslų. Ir šiandien jie atrodo neįmanomi. Bet juk ir anie buvo lygiai tokie patys. Tada klausiu vėl - o kas paskui?
Niekada neišnyks tas žvilgsnis, nes nuo savęs tiesos nepaslėpsi. Gali sudeginti visas senas nuotraukas, ištrinti visus ryšius su tam tikrais asmenimis, gali pakeisti šypseną, balso toną, viską, tik ne žvilgsnį.
Ir lieka kai kurie negeri dalykai. Pasirodo, aš net kompleksą turiu!
Dar lieka tos linijos, tie rėžiai ant šonų, sunkiai įžiūrimi, blankūs, bet aš žinau, kad jie ten yra.
Prie gerų dalykų labai greitai priprantama, tačiau aš nesu tokia nuspėjama.

Mes mėgstame ramybę.

Atsisakau tikėti, kad šiandien yra savaitės vidurys, kad lauke šalta ir lyja, atostogos toli, o man sloga. Mieliau manysiu, kad man šiandien atostogos, aš guliu prie jūros, nesijaudinu dėl žudikų saulės spindulių ir gaudau spindinčiai rusvą įdegį. O šiandien visi nuo ryto man įrodinėja kitaip - lrt su savo orų prognoze, paskui mamos skambutis - net mečiau iš rankų viską ir puoliau prie telefono - tokiu ankstyvu laiku gali būt tik žinia apie kokį negerą nutikimą - arba apie blogą orą. Nu koks man iš tikro skirtumas, vistiek jau sloga.

Bet nu kodėl šiandien taip? Aš jau noriu gerti kavą balkone, po velnių.Ania?
Kita vertus, ramu. Taip kažkaip viskas aišku ir gerai.
Ir mašina švari.
Ir vakar mane slaugė.
Kai moteris bando paaiškinti savo svajonių vyrui kokią gilią mintį, galiausiai kyla tokie klausimai, kaip tai aš toks nerealus, kad su manim galėtų būti tik visiška kvailė? Hahaha, šitas mane iki šiol linksmina.
Miau.

Slaugytina.

Šiandien man yra blogai, nes šiandien man sloga. Tokia bjaurybė niekšė sloga, ir man nuolat kutena gerklę, todėl krenkščiu kaip pensininkė.

Bet šiandien taipogi visgi man yra gerai, nes jaučiuosi belenkokia didvyrė, kad ryte atlikau porą nemenkų žygių - padaviau niekšelį vagį į teismą policijos komisariate bei perlipau per savo vaikiškus principus ir pasišnekėjau su žmogum, kurio pagalba man bus velniškai reikalinga artimiausiu metu.

Beje, pastebėjau, kad komisariate dirba klimaksinės susiraukusios bobos, išskyrus mano tyrėją, bet gerai ten, kur yra vyrų, todėl reikiamos pagalbos sulaukiau. Moteriškė, matai RAŠO kažinką, bet nepastebi, kad sėdi prie informacijos langelio. Aš tikrai nekalbu tyliai, todėl mano pasisveikinimą išgirdo policininkas kitam kambario gale. Po jo "ar tu negali pakelt akių į žmogų?" surūgėlė boba (Valinskai, va čia šitas žodis tinka, skirtingai nei anuo atveju) toliau sėkmingai rašė nepakeldama akių.

Užsukau pas mamą į darbą. Sakyčiau, keistai likau nustebinta, nes, panašu, mama pirmąkart priėmė į darbą negražią padėjėją. Nu tikrai. Va čia naujiena. Ir kas bus, jei man jinai nepatiks? Inga, jei tu mane girdi, tai grįžk greičiau į darbą, man bus smagiau pas jus ateit kavos.

Mačiau studentus, paknopstom lekiančius į universitetą, ir - palaukit- NE, jokios nostalgijos tkrai nejaučiu, haha.

Kriminalinės naujienos ir dar šis tas.

Mano dienoraštis yra skirtas man. Kaip ir kiti geri dalykai.

O kaip jūs, leiskite paklausti, įsivaizdavote, tamsta nevykėli komentatoriau? Kad aš čia jums rašau? Nagi nagi,nesusireikšminkite, aš gi ne koks delfis, kad kasdien stengčiaus suintriguoti publiką. Žinai tą posakį, gali nerašyti - nerašyk. Aš nerašyti negaliu, bet o kas tau trukdo neskaityti?

Vis dėlto, aišku, smagu, kad mane pralinksminat savo įvairiausiais juokingais sakinukais komentaruose, nes va šiandien man bėga nosis, ir jaučiuosi visiška flegma su nosine.

Jeigu atsigulčiau į lovą pasirgti? Būtų labai miela. Labai labai miela, bet taip negražu darbo atžvilgiu.

O pati šviežiausia naujiena - stebuklai - net išmečiau telefoną iš netikėtumo - taigis rado niekšelį mano kompiuterio vagį ir anas prisipažino!

Laukite žinių rytoj, nes važiuosiu komisariatan. Ot kad leistų, tai kaip duočiau aš jam iš tašės, hahaha.
Beje, o policininkai irgi vyrai...

Nes kai kurie EX mano atmintyje yra negražūs.

Visas savaitgalis buvo motiniškas.Vakar apžiūrėjom naują močiutės paminklą kapuose, ta proga - šventiniai pietūs. Šiandien važiavau sveikinti mamos - dar vieni šventiniai pietūs.Sakyčiau, pats laikas liautis šventiškai maitintis.

Mamą myliu kasdien, todėl tikrai nerašysiu saulėtų seilėtų įrašų, atleiskit.

Beje, neišsimiegojau. Po šios nakties pradėjau abejoti, ar tikrai mano puikiai sutarti su visais savo ex yra labai faina teorija yra teisinga. Nes kartais jie ima elgtis neprognozuojamai, ir tai man nepatinka. Ta prasme, reiktų suprasti, kad visgi ex yra jau nebevartotini asmenys mano gyvenime. Nėra ko kišt nosies kur nereikia. Vien dėl to, kad esi iš Šiaulių, nereikia elgtis kaip chamui, nes aš, žinote, nemėgstu tokių dalykų.Ir girtų bernų. Jei prasideda morčius, malonėkite pamiršti mano numerį. Tai kartojasi jau per dažnai.

Ach taip, ir dar mane erzina, kad visi čia šiandien puola dalintis Marijono daina Labai myliu savo mamą, nes ta daina, jeigu ką, yra oficiali mano mamos ir mano skambučių melodija. Patentuota.

Sveikinimai Mamytėms! Ir istorija ne į temą.

Prisiminiau šiandien vieną gėdą savo gyevnime. Nu, žinokit, vienetinis atvejis. Buvo man tikriausiai koks devyniolika metų. Gūdi senovė. Atsimenu, pasiėmiau tam tikrą sumą pinigų, kurių turėjo užtekti kirpyklai. Ir anei jokios kortelės. O kirpykloj kas ten nutiko, nebepamenu, bet užsimiršus užsimaniau daugiau procedūrų nei leido kišenė, taip kad kai turėjau atsiskaityti, supratau, kad net surankiojus paskutinius centus iš kišenės, man trūksta... lito, muahaha. Va taip, trūksta ir nors tu ką. Aišku, geroji administratorė sakė nieko čia tokio, turim va čia klientų paliktų pinigėlių krepšelį, uždėsim. O siaubas, bet taigi kokia gėda. Įsivaizduokit kaip, jeigu per visą tą laiką, kol grįžau, stresas nė per nago juodymą nesumažėjo. Įsiveržiau pro duris ir kaip kokia alkoholikė puoliau prie namų baro. Tai buvo vermuto, arba balto vyno, koks dabar skirtumas, butelis. Užsiverčiau ir geru kurkšniu nužudžiau savo gėdą, haha. Daugiau niekad gyvenime taip nedariau, o priežasčių, jeigu ką, patys žinot, daug didesnių buvo. Bet tas veiksmas su buteliu, stovint ant balto mamos kilimo nenusiavus batų, suveikė. Rekomenduoju tokiais atvejais. 

Pasakoju linksmus dalykus, bet diena tai dviprasmiška šiandien. Rytoj mamos diena, ir vėl ta dygi mintis, kad dar vienas pirmas kartas - be močiutės. Tik tiek, kad nesutiksiu niekados, jog jos nebėra. Kaip gali žmogaus nebebūti, kai tiek nuugyventa, tiek palikta - vaikai, anūkai, darbai, šviesiausias pasaulyje atminimas - geri darbai, žodžiai ir t.t. Žmogus miršta, bet kartais per daug gero palieka, kad nebeegzistuotų.

Su Jūsų diena, mielos Mamytės. Auginkite ateitį.