Laukimai

Kaip aš laukiu atostogų, ak, jaudulys kaip prieš kalėdas beveik. Sakau beveik, nes žmones erzina, kai aš kartoju, jog laukiu Kalėdų. Kokie jūs man keisti. Per Kūčias taigi būna tokio nerealumo silkių! Ir tokio baltumo staltiesė. Ir mmm kaip gera visą tą Kalėdų laukimo laiką namie deginti žvakes. Vasarą anos kažkaip nelimpa, nebent nuo uodų.
Praeitos Kalėdos buvo kažkas tokio, stulbinamai nepamirštamo - svaigaus naujumo ir slegiančios nevilties mišinys.
Pirmos Kalėdos ir su keistai šsipildžiusia svajone, ir su didžiule močiutės netektimi tuo pačiu. Kalėdos, per kurias skausmas pakilo iki apogėjaus ir spėjo baigtis, palikdamas graudų smogiantį palengvėjimą ir pasimetimą - nebeturėjimą pas ką skubėti ligoninės koridorium.
Ir šiemet aš vėl labai laukiu Kalėdų.
__

Vakar darbe vėl patyriau eilinį reiškinį su rusų tautos atstovu. Jis man rusiškai, aš jam lietuviškai atgal. Jis nieko nesupranta, vėl rusiškai klausia, aš jam vėl lietuviškai atgal. O suvokt gi suvokiu, kad tai niekur nenuves. Prirašau skaičiukų ant popieriaus ir rodau. Taip tarsi išsiaiškinam reikalus. Ir būtų gerai buvę, jei nebūtų jis sugrįžęs, o vargeli, pagalvoju, vėl čia jis tūnos, trukdydamas man ramiai kavą gerti, ir imu berti jam rusiškai visą informaciją. Anas išplėtęs akis klausia tai kodėl jūs rusiškai nekalbat???Reikia rusiškai mokėti, ir pan., o aš jam kaip kokia, sakyčiau, netgi šiek tiek rasistė, atsakau, kad moku, bet iš principo nekalbu. O bet tai kodėl, sau galvoju, besikreipiantiems angliškai atsakau žmoniškai ir mano principai miega? Gal todėl, kad rusai dažnai tokio išskirtinai pižoniškai žudikiško veido būna?
___

Rytus pradedu su Belvita pusrytainiais. Nesijuokit, rimtai. Pažiūrėsim kas gausis iš tų sausainių valgymo, bet čia vienintelis būdas man prisiversti praktikuoti pusryčius. KURIE LABAI SVARBŪS.

Karšta.

Įeinu į mamos darbą, kur šalta, pamišėliškai maloniai šalta, turint omeny, koks karštis lauke, atsisėdu prie vieno laisvo stalo kabinete, ir kramtau mamos man paliktą vištienos viniotinio gabalėlį su žviežiu agurku.Vilkiu nepadoriai rožine spalva, visai nesižiūriu rimtoje įstaigoje. Bet mama čia šiokia tokia viršininkė, tai leidžiu sau nesukti galvos dėl to.
Mama sako, kad būdama su manim treniruoja pilvo presą, nes daug juokiasi. Ne, rimtai. Kokia aš iš tiesų esu dvejopa, kvailas žodis. Bet tokia jau aš. Darbe man dažnai sako, jūs tokia rimta, panele. O laisvalaikiu juokinu žmones?
Kol toliau žiaumoju agurką, mama sklaidosi su mano nauja suknele rankose, demonstruoja darbuotojai. Aš šypteliu, manęs net neerzina, kad mano mama nešioja mažesnio dydžio drabužius nei aš, o parduotuvėje vis dar neša dviem dydžiais didesnius drabužius man, ir po to šuoliuoja pakeisti. Iš įpratimo gal. Galiausiai vis tiek nusiperku dydžiu per laisvą suknią, bet viskas pataisoma.
Kai grįžtu į realybę, mama kažką tauškia apie fotosesijas, ir klausia, kodėl aš nebeparodau naujų nuotraukų.
Nes fotoaparatą uždaužiau galutinai, mama. Strigo ir anksčiau, bet švelniai patrankius į stalą veikdavo, o dabar jau nebe.
Sako, reikia nešti taisyti. Bet mama, man šioks toks galvos skausmas besibaigiantis mašinos draudimas, o tas fotoaparatas... Na, prioritetų klausimas, žinoma.
Perbraukiu pirštais Henry Miller'io knygą, kurią tampaus kokią savaitę visur, bandydama perskaityt. Principo reikalas. Nenešiu į biblioteką neperskaitytos knygos. Bet su Henriu jaučiuosi susipykus. Na ir velniop tą jo biologinį nihilizmą. Aš į viską noriu prasmingiau žiūrėti. Man pavalgyti - tai dar nereiškia išgyventi, pamanau sau, krimsdama paskutinį agurko griežinėlį ir šluotydama rankas popieriniu rankšluosčiu.
Išėinu į pirtį lauke ir sėdu į automobilį prie įkaitusio vairo. Išvairuoju pirštų galais, o laukdama, kol pakils šlakbaumas, padarau išvadą - fotoaparatą taisyti reiks. Ir nieko čia nepadarysi.

Parodymai

Jaučiuosi kažaip teigiamai.
Jau kurį laiką negaliu atsikratyti šito jausmo, jis mane persekioja, sakyčiau.
Imu sau ir pagalvoju, dėl ko galėčiau šiek tiek save pagraužti, iš lietuviško solidarumo, bet o ne, pagalvojimas neveikia.
Gal man nuo pečių nukrito sunki prievolė jus kankinti savo laimėmis, gal jūs staiga pamanėte, kad Ievai gal ne taip ir gerai sekasi? O, susimildami, pagalvokite taip. Nes tai būtų taip gražu iš jūsų pusės.
Tik nepradėkite kišti nosies ne į savo reikalus.
Nes tada paaiškėtų, kad viskas - žiauri apgaulė, o aš kiekvieną dieną slepiu savo laimę, užsiiminėju kontrabanda. Pervežinėju nelegalius džiaugsmus. Nes joks normalus žmogus turbūt kai kuriais dalykais nesidžiaugtų.
O aš džiaugiuosi.
Ir stengiuosi tai kuo geriau nuslėpti.
Išeinu dar vienų atostogų rugpjūtį. O gal... o gal pasilikti gruodžiui? Vaje, kaip būtų smagu paatostogaut, kai jūs visi per šalčius kiūtinsit į darbus ir mokslus... Et. Jei ką, tiesiog pasiimsiu neapmokamų.
Tiems, kurie domaujatės mano kriminalinėmis naujienomis: policijos komisariate aš jau papratau lankytis, žinau, kur geriausia pasistatyt mašiną, užbėgu karts nuo karto, ta prasme... kviečiasi.
Praeitą kartą man parodė manojo nusikaltėlio rašinėlį, nuotraukas. Nu ar pasakysit, kad neįdomu? Žiauriai. Iš nuotraukos atrodo dvylikos. Yra penkiolikos. Mano kompiuterį pardavė už 200 lt, nusipirko traškučių ir sausainių, kitų smulkmenų (įtariu, liaudyje žinomų kaip alus).Visa kita išmetė į konteinerį. T.y., pasak jo, ...ir kažkokią knygą. Žodžiu, Irvingą konteinerin išmetė. Mielas vaikas.

Papunkčiui.

• Žmonės kalba, kad per karščius jiems nesimiega. Kankinasi vargšai, dūsta, vartosi. O aš prieš nugrimzdama į saldų miegelį dar pagalvoju haha. Užmigti? Jokių problemų. Bet keltis tai man nelabai.

Minties šuolis

• Šiandien man vienas jaunuolis (o siaubas, kokia sena pasijaučiau, suskaičiavus, kad jam 21...) pasakė, kad jei jau turiu vizitinę, iš kurios aišku, kad aš netekėjusi, tai toje vizitinėje turėtų būti ir informacija apie tai, turiu aš antrą pusę ar ne. Aš, žinokite, labai pritariu, nes tada juk žmogui netektų patirti atstūmimo jausmo ir kiek iš tiesų jis sutaupytų laiko, nes nereikėtų galvoti originalių klausimų (o kada darbą baigiate, gal mėgstate kavą, ar esate ištikima savo vaikinui...).

Minties šuolis

• Šiandien buvau komisariate. Dabar pyp pyp pyp - seka keli rusiški išsireiškimai, nes aš patyriau moralinių nuostolių išėjusi anksčiau iš darbo, karštyje ieškodama kur pasistatyt mašiną , kulniuodama į tą nemalonią akiai įstaigą ir šiaip. O viskas tam, kad parašyčiau eilutę susipažinau, vardas pavardė parašas. Ir dar mane informavo, kiek dar visokių smagybių turėsiu padaryt, kad tą dunduką apskritai nubaustų. Tik nepamanykit, kad aš dar tikiuos gauti kokių nors realių pinigų.

Didelis minties šuolis

• Nelabai man patinka lietuviškas nihilizmas, bet šiandien supratau, kaip man patinka lietuviška ironija ir sarkazmas, galų gale įžūlumas ir tiesmukiškumas. Ar skaitot amerikietiškus blog'us? Man pakankamai smagu būna pakrizenti iš šiuo metu, panašu, ten labai populiarių ( labai laukiu, kada tokių atsiras pas mus) storučių moteryčių mados (kikiki) dienoraščių. Dar kartais jos ten deda savo pusryčių, pietų ir vakarienės nuotraukas (omg! ir tai vadinama  dieta). Bet ne apie tai iš tiesų. Aš tik ten pastebėjau tuos užsienietiškus komentarus. O siaubas. Pasijaučiau kraupiau nei kokioje nors uždaroje patalpoje tarp mano "mėgstamo" aš myliu visus ir visą pasaulį  tipo moteriškių. Pavyzdukai:

That shirt is gorgeous! Great goodwill find!!

I lovey this. You look so chic, cool, comfortable, and dare I say it, you look sexy!!!

Very classy & sexy!! Love the sleek look on you!!!!!!

i LOVE, LOVE this outfit tina! u are blooming girl!

Atsakymai būna tokio tipo:

Alissa - thanks! I felt sexy.

Len - awww. thanks!

Brooke - thanks! I thought so too!

("tminustplus.blogspot")

Susivemti galima.O jūs nematėt, kaip ten tie derinukai atrodo... Bet esminė išvada: komentaras be šauktuko yra nieko vertas komentaras!!!

Nelabai laiminga Ieva.

Kodėl man negalima dviejų gyvenimų pagyventi? Vienokio, paskui kitokio.

Tai ne.

Vienas.

Ir tas neaišku kokio ilgumo bus.

O šiaip, man būtų dar įdomu, kas man tuos ragus užaugino? Kas man pamelavo, kad aš galiu pati priimti kokius nors sprendimus? Nekenčiu aš šito vadinamo sprendimo. Iš pasiutimo, jaučiu, galėčiau kokį net puodelį sudaužyt. Aišku, išskyrus aną geltoną ir dar tą, su rožėm.

Kokia kvailystė yra pletkinti, kad aš lengvą gyvenimą gyvvenu, kai man tenka tokie štai rūpesčiai. Pažiūrėjus į daugelį, tai jūs taip gražiai ir nuobodžiai gyvenat, ko jums ir skųstis?

Žinot, tikriausiai kaip yra, jei Dievulis drėbteli kokio gėrio, tai ne be kainos. O aš su atsiskaitymais sunkiai. Man tos sąskaitos, indėliai, palūkanos...tpfu. Na palyja palyja man kartais norų išsipildimais, bet va.

Gal reikia pasiguosti mamai, ir viskas kaip nors stebuklingai išsispręs, kaip kad su koja?

Aha, taip. Man nutiko kai kas su ta kūno dalim, kuria daugelis naudojasi vaikščiodami, o aš tiesiog dažniausiai spaudžiu greičio pedalą. Man ją kartais skauda! Naktį netgi!

Visiškai logiška, kad šiandien mes su kolege ta proga sugalvojom visokiausių daug įdomių ligų šiam atvejui (žinia, pačios įdomiausios visada būna tos, kurios mirtinos, nors iš bėdos tinka nepagydomai progresuojančios).

Vis dėlto diagnozė ne itin, sakyčiau, įmantri. Žodžiu, panašu, kad išsisukau koją.

Ai, žodžiu, neklauskit.

Ir aš neisiu į namo susirinkimą.

Žinau, kad jums manęs trūks. Ha. Aš skaudinu žmones.

Iš serijos mano gyvenimo vyrai: VIENADIENIS DIDVYRIS

Jis atėjo ir sužibėjo vieną dieną. Kaip koks riteris žvilgančiais šarvais, tokio puikumo, kad ašarą beveik išspaudė, bet apsisukęs nutolo koridorium, ir aš žinojau, kad rytoj tebebus tik šiaip, mielas nereikšmingas kolega. Tokia jau aš, nedėkingoji mažai dėkingoji.

Praėjusią savaitę vėl įsivėliau į tokį nutikimą, susijusį su darbu, ir pasijaučiau nuvargus nuo tų visų situacijų, per daug sena ir kartu per daug jauna visoms nutinkančioms problemoms. Ok, kolkas sėkmingai iš visko išsikapanoju, bet kiekvienąkart šmėsteli mintis apie išėjimo iš darbo pareiškimą. Ypač kai, bliamba, visą naktį užsiimu nervų aerobika,ir pamiegu maždaug dvi valandas.

Bet tai nepamirškime, Ieva yra belekaip stipri asmenybė, ir durną mintį veja šalin. Matot, vis dėlto galvoju, kad ne tik išskirtinai mano darbe būna visokiausių galvos skausmelių ir nebūtinai pas konkurentus saldainiais lyja.

Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai eini ofiso koridorium ir galvoji, kad dabar man galas, dabar man galas, dabar man galas, ir kažkuris asmuo tau paaiškina, kodėl  visai tau ne galas, ir nieko čia nenutiko, jam aplink galvą sušvinta žėrinti aureolė ir kokioms 24 val. (ilgiau žavėtis atsitiktiniais žmonėmis aš apskritai nesu linkusi), tampa pasaulio išgelbėtoju ir mano didvyriu.

Aišku, čia tik atsitiktinumas, kad šiuo atveju tai buvo vyras.

Nors, tarp kitko, feminizmas yra, mano nuomone, vienas didžiausių pasaulio stebuklų nesąmonių. Baikit dūgzt ir eikit skust kojų, mielosios aktyvistės. Bučkis.

Tai nepapasakosi???

Šiandien prie manęs pasilenkia dailus draugės blondinės veidelis. Išgirstu skrandžio sieneles mėšlungiškai sutraukiantį klausimą. Klausimą, kuris matyt pelnytai vertas paskutinio lašo vardo, nes vos nesukelia vėmimo. Jau kuris laikas mąstau vieną dalyką. Man labai gaila. Man tikrai taip gaila ir stačiai graudu, kad mes, moterys, paverčiam savo santykius su vyrais kažin kokia vieša arena, kur džiaustom skalbinius, sumetam juos į vieną krūvą, vienos ir kitos, prasukam tam pačiam būgne, o tada traukiam suveltus, nudažytus juokingai nederančiom spalvom, nebedvelkiančius reikiamu audinių minkštikliu,o dažnai svetimu kvapeliu. Paskui tiek vargo viską balinti stipriom cheminėm medžiagom, žinote...

JIS:Taigi, mieloji, papasakojau, ką veiksiu pirmadienį. Ar neimsi nerimauti?
Aš: Tai žinoma ne.
JIS: O kaip Tavo draugės, ar joms taip pat atrodys viskas gerai?

Pagaunat?
Susitariam, kad nebesiknaisiojam, ania? Na, bet jei jūs kategoriškai prieš, žinoma, galim šnekėt apie tai, koks tobulas mano vyriškis nors ir kiaurą parą, kol pradėsite monotoniškai trankyti galvą į sieną.
Ir aš mielai sutinku gauti minimalų, MINIMALŲ kiekį informacijos apie Jūsų antras puses. Aš tikrai kaip nors išgyvensiu ir be to.

Atostogos. Antras (ir nepaskutinis) dublis.

Išvažiuoju iš civilizacijos ryt. Valgysiu braškes su pienu, būsiu gera mergaitė, nezysiu vyrui, nebambėsiu ant valdžios ir nepavydėsiu niekam laimės. Užteks savos.

Ar Tu, mielasis, žinai, kiek tu man nervų kainuoji? Vajezau, turėčiau kokį vargšiuką prie kojos (mergos vadina tą reiškinį ak, jis visada šalia,aš jaučiuosi tokia saugi) ir kaip viskas būtų paprastai. Ir tampytų jis mane už sijono, sakytų, kąąąą veikiaaaaam, visose foto matytųsi antram plane, ir paneštų man tašę, kol rinkčiaus turgely pomidorus.

Kaip miela. (not).

Žodžiu einu paskui vieną organą, paskui kurį pasižadėjau sekiot kiek jėgos leis. Čia aš apie savo širdį. Protu nebepasitikiu nuo pereito karto.

Dar vienas dalykas. Vis laukiu, kol kuri nors maisto blog'erė įdės braškių receptą - braškytes užpilame pienuku ir cukriuku, skanaus. Ir įdės turbo belekokios geros kokybės parodinę pieno stiklainio foto. Gal ir nesulauksiu, bet galėčiau lažintis, kad Bilas savo laidoj tai jau tikrai parodys.