Įrašas apie uogienes, skirtas B.

Jeigu ką, tai dėl šito įrašo visiškai kalta B. Taigi zyzimu mane paveikti galima. Pasigailėtina.Mano pačios ginklu...
Tikriausiai tai visi labai norit pasidžiaugt, kad man atostogos baigės. Ha. O vat ir nu ir kas. Visai man šiandien fainai darbe.
Antras dalykas, dėl ko tas fainumas yra, tai kad rytoj mano mylimiausias mėnesis po gegužės - rugsėjis.
Ir man vis dar JAU NEBEREIKIA į mokyklą.
Vis dar JAU NEBEREIKIA į universitetą.
Aš vis dar KLAIKIAI įsimylėjus.
Apskritai tai šiandien pradėjau skaičiuot asmenis, kurie su manim nebekalba. Truputį čia aš kažko nesuprantu. Nes nu juk mintį, kad aš galiu kam nors nebepatikti, atmetam iš karto (tiem kam nepatinku, tai nepatinku nuo pat pradžių ir tai labai gerai matosi).
Tai vat man keista. Bet tiek to, jums taigi sunkus laikas, artėja rudeninė depresija, tai manykim suprasime jus ir pateisinsim.
O jau depresuot tai jūs surandat dėl ko, oi kaip surandat. Dėl bedarbystės, dėl nelaimingos meilės, mokslų. Nu TARKIM. Bet jau kai dėl tos besibaigiančios vasaros pradedat... jau sugalvotumėt ką padoresnio. Aš, asmeniškai, tai depresuoju dėl kuo rimčiausių dalykų, pavyzdžiui:

• Kai įklimpstu į finansinę duobę. Griovių, net sakyčiau, tokių man pasitaikydavo;
• Dėl grėsmės mano ir maniškių sveikatai - kokio neaiškaus kojos skausmo, nutirpusio piršto ar spuogo ant lūpos;
• Kai per ilgai nematau savo vyro - šita gal irgi nelabai padori depresija, bet padarysim išimtį, nes aš taip sakau;
• Dar yra tokia nedidelė tikimybė depresijos, kai bute įjungs šildymą.

Bet tai tik va tiek. Jokių ten nereikšmingų smulkmenų. Užtat kad aš visada stengiuosi įžvelgti teigiamą pusę, iš serijos - žiauriai nėra pinigų - užtat nėra nepageidaujamų kilogramų. Nu nes iš ko vargšeliam daugintis?
Sakau šiandien mamai, ar yra uogienės ten pas jus namie. Sako, aha, va kaip tik maximoj aš, paimsiu. Žodžiu jo, reikės važiuot pas močiutę, nes matosi nyksta vakavimo tradicijos po mūsų saule. Ten tai turi būt tikros uogienės. Jei sužinosiu, kad močiutė irgi prikišo kameras britkių šaldytų uogų su cukrum, tai jomajo - būsiu pikta.
Nes aš noriu normalios senoviškos uogienės, kad ant savo avižų galėčiau užsidėti. Tokios, pavyzdžiui, su slyvukėm, ir kad kai atidarai dangtelį, nuo viršaus tokį mažą pelėsiuką reiktų nuimti. Haha. Nostalgija.
Kas dėl mamos,tai aš taip ir maniau, kad jai vampyrai patiks. Ir labai griežtai nesiginčysiu, kad turėjau mintį, kaip gaut paskutinę tų saulėtekių -prieblandų -saulėlydžių knygą - duot mamai pirmas tris.
Jau šiandien skambino iš knygyno. Dairosi mat.
Aš esu sumani mergaitė.

Kad jį kur (pms).

Negaliu atsistebėti, kiekvienąkart. Kaip mane palaužia pms. Kažkas tokio.
Šiandien ryte mane pažadino skambutis į duris, bet aišku, kad nesikėliau iš miegų ir nėjau rakinti durų, ypač kai svečias skambteli tik vieną apgailėtiną kartą. Bet taip ir jaučiau, kad kurjeris šaukimą į teismą atnešė. Paskui radau pašto dėžutėj lapuką. Reikia paskambinti, ir pristatys, kai būsiu. Gerai dar kad į paštą nereiks kulniuoti.
Kai pagalvoji, tai jei jau aš nukentėjusioji, tai gal galėtų jie labiau rūpintis mano patogumais, arba išvis apsieiti be mano dalyvavimo tame cirke. Bergždžias reikalas. TAČIAU man smagu, kad tam niekšeliui grobis iš mano mašinos nebuvo pats saldžiausias ir nors šiek tiek jau atsirūgo.
Bet dėl tokio menko nieko nuotaika lyg ir nesugestų. Aš apsiverkiau dėl labai žemiško dalyko. Pinigų.
Tiesą sakant vėliau jie atėjo. Ir dabar sau guli virtuvėj ant stalo, o aš nenoriu net pažiūrėti į juos. Matyt esu įsižeidusi, kodėl jie su manim neužsiima ilgalaikiais santykiais.
Ir man labai sunku, kai mama dėl manęs jaudinasi. Bet jo, šįryt šiek tiek nepažinau savęs veidrody.
Tikiuosi rytoj šitos pms'inės nesąmonės jau bus pasibaigę, aš pabusiu linksma, laiminga ir nagla, kaip kad visados, kaip ir turi būti.

Noras.

Vakar su mama plepėjom telefonu, pasidejavom, kad atostogos baigiasi. Bet tai, sakau, gi reikia kažkaip save motyvuoti. Va žmonės ieško tų darbų,neranda, o mes turim.
Tai kaip ir išeina, jau gerai.
Bet vistiek... Baigiantis atostogom neišvengsi kirbančios minties, kad
PASIIMKIT JŪS TĄ MANO DARBĄ. Tik atlyginimą palikit.
Bet tai čia silpnumo akimirkos.
Šiaip viskas gerai.
Grįšim atgal į vėžes, o aš jau lauksiu jūros,paskui žiemos, Kūčių, Kalėdų, savaitgalių galų gale.
Žinot, kokio daikto aš noriu dovanų?
Pamenu, viena iš mano uošvienių turėjo. Tokį aplanką knygoms.Na, į kurį įdedi knygą skaitant. Juk taip MIELA. Ir daug smagiau skaityti, ypač imant iš bibliotekos.
Taigi ji turėjo odinį.
Aš norėčiau mielo ir gražaus.
Niekur nemačiau pirkti. O jūs?
Na, dabar jau žinot, ką man padovanoti. Toms Kalėdoms, kur bus, pavyzdžiui.

Ką žinojo vienas balkonas...

Šiandien perklausiau savo kompaktų krūvelę, kurie buvo klausomi pernai, dar nuomojamam bute, balkone,muzikiniam fonui sukurti, pamenat?
Ir štai šitaip aš supratau, kad nesvarbu, kad tas laikotarpis buvo trumpas, aš jį prisiminsiu visą gyvenimą. Visai nesvarbu, kad kai kurie/ios pakentė mano svaičiojimus tikriausiai tik todėl, kad jie buvo iš tiesų panašesni į svaičiojimus, nei į tikrovę. O kai kas nematė priežasties, kodėl viso to negalėtų būti.
Pasirodo galėjo.
O dar iš praeities, juk ta pati B. buvo vienintelė, kuri prieš porą metų net nepamačius sakė, o aš jaučiu, kad tu gerai vairuosi.
Pasirodo vairuoju, kaip nekaip.
Grįžtant prie pernai, ir drąsi, ir bailė tada buvau. Ir kaip man buvo nemalonu. Iki tiek, kad ir dabar dar neturiu savo dviračio, damn.
Tik pamenu balkono medienos kvapą, kada besidaužančia širdim laikiau kaktą padėjus ant palangės. Pamenu apklotukus ir sukamą raudoną kėdę. Pamenu, beje, kaip kaimynas prieš akis prisispaudė ranką mašinoje, ir, negalėdamas ištraukti, kaukė nesavu balsu, o aš spiegiau.
Pamenu daug arbatos.
Besisklaidančius tabako dūmus pamenu, žinučių garsą, kai kiekvienąkart sekundei sustoja širdis, nes nežinai ko laukti.
Jau jaustis įsimylėjusia, ar dar vis niekše.
Tos dienos ir tamsūs vakarai priklauso man ir Jums. Nes nė karto nesėdėjau ten viena. Tik kartais rytais iškišdvau nosį įkvėpti svajonių oro.
Gal dar pavyks susikurti bent kažką panašaus. Nuo rugsėjo pradedu minėti šito magiško laiko metines.
Ir dabar yra kitas butas, kitos aplinkybės, kitas balkonas. O taip nepaprastai prasidėjusi istorija tęsiasi.
Rimtai. Gal galim paminėti balkono dieną?

Pareina auksinis ruduo.

Visi kalba, kad jau jaučia rudenį.
Ką aš žinau... Gal gal...
Man tai ruduo visąlaik labai įsimenantis laikas, aš tradiciškai keičiu ką nors tuo laiku. Bet šiemet tai...
Vyro tikrai nekeisiu.
Darbą deja labai abejoju.
Draugai ima keistis ir rudens nesulaukus. Bet tas yra gerai, iki šiol jokie pokyčiai dar nenuėjo vėjais. Reikia išnaudoti progas.
Gal rudenį galėčiau pradėti sportuoti?
Dar rudenį pasikeisiu teises ir nusilipinsiu tuos žalius lapus nuo mašinos - ką neužtenka perspėjimui to grėsmingo moteriško batelio lipduko?
O dėl viso kito nesuku galvos. Juk nuo rugsėjo pirmos mane apima Kalėdinės nuotaikos. Žodžiu rudens aš nebijau.
Labai visus užjaučiu, kas nelaukiat.
Nors iš tikrųjų tai man tas pats.
Aš netgi rudenį važiuosiu prie jūros, kiek pamenu.
Ir turėsiu keletą reikšmingų datų.
--------------
Šiandien turėjau laiko pagalvoti. Tai apgalvojau kai kuriuos dalykus.
Mama klausė, negi tau nemalonu girdėti komplimentus? Ne, tik jūs nepagalvokit, kad visai nemalonu, bet kartais aš juos ignoruoju arba jais netikiu. Mama sakė aš tokia pati kaip ir jinai - aš tau tikrai patinku? Kur įrodymai???
Ta prasme, savo vyriškiu tai tikiu, nes, galų gale, jis su manimi juk yra.
O kiti ką? Kuom jūsų vaisiai ir šokoladai įrodo, kad aš jau tokia išskirtinė?
Nepradedant kabinėtis prie savimeilės ir pasitikėjimo, tai viskas labai natūralu - moteris turi būti ne tik nuostabi. Moteris turi būti išskirtinė.
Juokingiausia, kad diskusiją šįkart užvedė dėdžių ir tetų komplimentai. Man kažkodėl per sunku suvokti, kad aš esu pagirtina kaip šauni jaunoji giminaitė tetutėms ir dėdulėms. Nors man vis dėlto patinka tie kepsniukai, šiltučiai pyragėliai ir bandelės iš jų orkaičių, juokingos kambarių dekoracijos, pokalbiai prie pigios arbatėlės ar kavos, jie paprastai tiek daug apie mane žino, atsimena kokia buvau maža, kiek mažai svėriau, ir kaip esu pagražėjus nuo to laiko, kai buvau paauglė.
--------------
Šiam kartui tiek. Einu gerti sulčių "su mažiau kalorijų". Taip ir patikėjau.

O dabar Ieva miegos.

Aš, tiesą pasakius, net nepastebėjau, koks tas oras savaitgalį buvo.
Tik dabar baigiau tvarkytis su visom pūslėm ant kojų, bet į batelius autis kokį porą dienelių mažiausiai norėsis. Jei jau Vilniaus centre basa klaidžiojau, tai vadinas niekšės basutės savo padarė.

"Žiūrėk, o kodėl Ieva taip kreivai į kalną lipa?"
"Užtat, kad su aukštakulniais"

Ei, bet užtat galiu pasidžiaugt ir pasididžiuot, kad neapsivėmiau eilinįkart kelionėj, nors ekstremaliai baltos spalvos veideliu riedėjau link Ignalinos "smagiaisiais" kalneliais.
O tada buvo ežerai, sentimentai, nerealus tetos maistas,visi gerieji dalykai, išskyrus tai, kad toliau tęsėsi nenormaliai mažo miegojimo savaitė.
Tačiau iš viso kolektyvo tik mums su šunyte ryt nereikia į darbą, ir tai yra labai guodžianti aplinkybė.
Kas dar...
Antrąkart šią savaitę buvau sostinėj,sėdėjau ir plepėjau senamiesčio kavinukėj, kas man visada saldžiau už morenginius pyragaičius yra. Gražu iki saldumo, vadinasi.
Ar man vaidenasi, ar dar buvau ir katedroj mišių pabaigai?
Be kita ko malėmės dviračių maratone, ir visai smagu - nes toks beatodairiškas mano tėčio atsidavimas tam mynimo sportui nejučia įtraukia į pakilią nuotaiką.
Paskui pro miglą pamenu, kad kažkas iš mūsų dar kapanojosi ant piliakalnių Kernavėj, bet aš jau tą kažkada dariau, ir apskritai kapituliavau radus vietą mašinoj išsitiesti gulimoj padėty, o mane pakėlė tik gera porcija ledų.
Ežerai man visada buvo kažkas tokio... Dar laukia truputis jūros šiemet ir bus TOBULA.
P.s: Tėtis pripildė mano šaldytuvą maisto, dėl ko aš būsiu laiminga visą savaitę, nes grįžau pas eilinę sąskaitų krūvą.Vuhū!
Jei jums ryt į darbą, tai jūsų labui tikiuosi esat bent šiek tiek daugiau pailsėję nei aš. Haha.
P.s ne į temą: O aš būnu tokia neraliai laiminga ir dėkinga, kai mielasis kartais pildo mano mažas moteriškas užgaidas. Miau.

Vadinasi, rytas.

Labai gerai, kai kas nors kitas kitas sekančią dieną po baliaus vairuoja. Aš svajoju pamiegoti mašinoj, pažiūrėsim kaip pavyks, nes o kas tada palaikys pokalbį?
Važiuojam į sostinę.
Paskui prie ežerų.
Paskui vėl į sostinę.
Kažkokios bemiegės atostogos.
Ir knygos neperskaitytos guli.
Geriausi žmonės yra tie, kurie arčiausiai kūno.
Ta prasme, savi :*
Aš geriau nesakysiu, ką dar veikiau vakar po baliaus. O kas man. Aš jauna, įsimylėjus, o dabar užtai zombio greičiu geriu kavą, kuri jau net atšalt spėjo. Šiaip jau taip nebūna.
Už nerišlų tekstą atsiprašau.
Atostogos.

Susidorojimas

Bet tai tas karštis, tai ką aš žinau.
Mašiną pasistačiau prie kaimynų namo, gal kokiais kiaušiniais ir apmėtys, bet audros atveju bent jau medis joks neužgrius.
Vakar išmečiau savo atsargas - kruopeles, ryžius, grikius, net cinamono indelį. Taip, su visu indeliu. Užtai, kad kažkuriam apsigyveno kandys!Taip. Mačiau du ir nudobiau juos su savo geruliu purškikliu.
Bet tai! Čia dar ne visas siaubas. Pakėlus akis viršun, pamačiau VORĄ. Vajergau kokį šlykštynę. Ne iš tų, kuriuos galima pritrenkti su kuom nors, o tokį bjauresnį, riebesnį ir stipresnį. Fuuuuuuuui. Apskritai tai vorai yra dalykas, kuris gal ir padaro gyvenimą vienai bute komplikuotą. Žodžiu stoviu aš, žiūriu į tą vorą ir beveik ašaros mano skruostais rieda iš beviltiškumo. Kadangi vyras nespėjo sureaguoti, o čia reikalas degantis,negaliu laukti nė penkių minučių, tai skambinu tada mamai. Mama parduotuvėj, bet tai yra ne esmė. Jinai labai protinga ir po kokių penkių minučių bergždžio pokalbio, pakišo gal ir nieko mintį - susiurbti tą vorą su siurbliu ir iškart išmesti lauke maišelį. Taip ir padariau -neapsakomo siaubo kaustoma - ant viršaus dar susiurbiau pusę pakelio sėlenų, kurias specialiai ant žemės išpyliau, ir vat tokį užkimštą maišelyje vorą išmečiau į konteinerį.
Linkiu tamstai vorui gero gyvenimo, ir skanaus -kviečių sėlenos naudingos organizmui.
Va, o ryt paskutinė diena prieš atostogas. VAU, kaip smagu. Miau miau miau. Labai noriu susitikt su visais žmonėm, kuriais planavau. Nes aš NETINGĖSIU.

Sapnavau

Ir vis dėlto karštis daro savo. Vakar apskritai buvo aukštos įtampos diena. Karštis, trylikta, penktadienis. Kai važiavau į darbą, mintyse sau kartojau, kad, žinant mano asmenybės polinkį į įvairiausius įvykius, reikia stengtis neįklimpti į naujus nuotykius. Ir beveik pasisekė.Nes ten keletas mažutėlaičių nutikimų šen ar ten, juk nesiskaito.
Užtat vakare labai skaudėjo galvą. Pasirinkau tabletę ir miegą kaip išsigelbėjimą, o tada jau mano galvoje visas susikaupęs karštis sprogo doze siaubo filmų, t.y. sapnų. Ar žinot jausmą, kad pabudus net sunku patikėti, kad sapnavai, o ne išgyvenai tragediją iš tikrųjų? Šįkart mano siaubai buvo apie pinigus. DAUG PINIGŲ. Dar kiek pamenu, mane sapne užpuolė, o galiausiai dar ir gavau šoką nuo neįtikėtinai stipraus pasiutimo, pamačius vieną personą tokiam amplua, kad na, žinote, to jau buvo per daug.
Gerai, kad šitas baisybes atpirko džiaugsmingas potyris, kad tie košmarai ne iš mano gyvenimo.
Ir užtat aš šiandien laiminga. Neduosiu niekam man sugadinti nuotaikos. Nenoriu gilintis į niekieno reikalus, tik į savo, man labai reikalingas saviterapijos laikas ir viena kita lengvos iškrovos diena. Renkuosi lengvą maistą ir lengvas mintis.  Kaip žinodama, dar ir Cosmo vakar nusipirkau.
Virtuvės spintelėj dar radau Puercho arbatos, o lovą išpurškiau savo nerealiuoju gobeleno valikliu -aš gal ir dirbu, bet esu vienintelė savo namų šeimininkė, ir tokie atradimai praskaidrina man dieną.
Kartais visai smagu nežinoti, kurlink tave nuves ši diena. Man patinka šeštadieniai.
Dar reikėtų išsiaiškinti, ar mielasis šiandien su manim iš tikrųjų šnekasi. Ar tik šiek tiek.
Miau.

Palaimingai laiminga.

Jau geriau aš jums nepasakosiu, kokia aš šiandien LAIMINGA. Gal ir gerai, kai pagalvoji, laiminga taigi būti šimtąkart smagiau nei atvirščiai.

Auč kaip smagu.

Bet tada ne apie tai. Geriau apie erzinančius dalykus, kurie pasitaiko net tada, kai būni tokios palaimingos būsenos.

Sugalvojau prisipūsti padangas degalinėj. Aš visada stengiuos pataikyti, kad nieko nebūtų prie aparato. Anąkart net pamiršau ketvirtą padangą pripūst iš to skubėjimo.Šiandien tos klaidos nepadariau, bet aišku nespėjau apsisukt - pririedėjo automobilis, o iš jo - kaipgi kitaip - išlipo vyras (nu nes taigi jis vyras!) man padėt. Oi ne, aš tikrai ne iš tų, kur sako, kad viską pačios gali, ir jei man kada nuleis padangą -tpfu tpfu tpfu - aš tikrai neatsisakysiu vyrų pagalbos, nes dar turiu sveiko proto. TAČIAU padangas pūsti man visai smagu. Nu nes kažkaip faina. BET TAI NE. Čia kaip močiutė per balių prie stalo. Nori cepelino? Ne. Tai gal nori cepelino? NE. O cepelino nenori? NEEE.

Taip ir ponulis negirdėjo mano atsakymo, kai paklausė, ar reikia pagalbos. Atėmė iš manęs laiduką su oru, ir, kol stovėjau patempus lūpą, dar ten man aiškino visokius dalykus, o kad aš PATI ŽINAU, kad ta mano dešinė padanga kitokia, kad minkštesnė...

Ką ir bekalbėt. Sugadino man žmogus visą degalinės malonumą.
Bet aš šiandien kadangi esu labai laiminga, tai ilgai dėl to nesinervinsiu.

Miaaaaaaau.

P.s. : Nu ar negalėjo tas uraganas pora medžių daugiau man iš kiemo nurauti??? Nelabai ką pašviesėjo, turiu pasakyt.

Žodžio meistrė.

Sumautai skauda pilvą. Šiandien man akyse geriau nesirodyti, nes tikriausiai net ir patiems tiems geriausiems rasčiau ką rūgščiai atšauti.
Aš manau, kad čia kaltas tas mano nebloglas oratorystės meno išmanymas. Na, paimkim, tarkim, tokį pavyzdį: ateina šitas neapykantos pasauliui ir biologinės neteisybės laikotarpis, ir kuri nors sunkiai sakinius dėliojanti mergaitė sau paburba po nosimi, pasirauko, gal ten keliskart rikteli ant draugės ar vaikino ir tiek žinių.
Bet aš tai ne.
O ne.
Man tai reikia sukurti kokią nors iš kojų verčiančią sentenciją, kokį nors branduolinio sprogimo lygio pasakymą, nusitaikyti (paprastai geriausiai suveikia iš pasalų) ir tada BUM.
Praeina trisdešimt sekundžių ir Ieva galvoja, JOMAJO, ką aš pasakiau. Nu ir tada prasideda panika dėl galimos adresato reakcijos į pareiškimą, šioks toks nusižeminimas iš serijos, būk geras, mielasis, nemesk manęs bei būk gera, mama, neperrašinėk palikimo.
Ir iki šiol aš kažkaip išvengiu tragedijos, kas man atrodo neįtikimai gerai, panašiai, kaip kiekvienąkart laimėt milijoną  dešimt tūkstančių.
Tik mano nervinės ląstelės klykdamos žūsta ir ne šiaip kokia lengva mirtimi, o iškepa pragaro kančiose laukiant atsako į eilinę pms'inę nesąmonę.

Eureka.

Bent jau mano tėvus tai labai erzindavo tas klausimas, kurį aš užduodavau įkišus savo gal ir žavią, bet įkyrią nosį pro duris: Ką veiktiii?
Vat ir turiu veiklos planą. Ir galbūt tai yra tas raktas, kuris man dabar taip labai reikalingas, kad net oi. Planui įgyvendinti man reikia šiek tiek laiko, šiek tiek lėšų ir daug daug smagumo. Ir man net savo vyšninius nagelius niežti.
Kokia mažvaikė.
Ir kaip aš anksčiau nesugalvojau?
Kaip turbūt supratot, tai yra paslaptis. O kadangi aš esu labai talentinga paslapčių laikytoja, tai jūs aišku nei vienas ir nesitikit sužinoti tos mano naujos idėjos.
Ahaaa.Mamai jau pasakiau.
O dar, būtų smagu, jei nebūtų juokinga, bet tėtis tikrai turbūt atsidus, kad davė vaikui tokios vertingos literatūros iš serijos kaip praturtėti, turėdamas vilties išjudinti mano šiek tiek šiuo metu paralyžiuotus finansus, o aš paskaičiau keletą puslapių ir susigalvojau tikriausiai neatnešiantį kokio tai didelio pelno užsiėmimą. Bet man jau dabar smagu. Gerai pagalvojus, tai...

Kaip atsiperka investiciją į tiesiog šiaip smagumą :

• Smagiau gyventi, kad ir be išsipūtusios piniginės;
• Mažiau raukai nosį iš nepasitenkinimo nesmagiais dalykais, todėl akyse jaunėji ir gražėji;
• Nezyzi mamai tėtei ir savo vyriškiui bei nelipi ant sprando dėl neegzistuojančių problemų.

Kaip smagu ką nors susigalvoti.

Jei man pasiseks,šiemet aš pamatysiu jūrą.

Rytoj pirmadienis, rytoj gal pagaliau mane įsileis biblioteką? Penktadienį sužinojau, kad vasarą anoji dirba trumpiau, nespėjau, o šeštadienis - koks sutapimas - buvo paskutinė liepos diena, o ji kaip tik ir vadinasi švaros diena. Maždaug ką, grindis kartą per mėnesį valote? Žodžiu aš vis dar tikiu, kad tai tėra sutapimas, ir jūs neužsirakinate kaskart, pamatę mane ateinant su krūva knygų -  ištroškusią teksto narkomanę.

___

Kaip gerai, kai eni miegoti, o visas butas tvarkoj. Ta prasme, kriauklėj net nėr tuščio puodelio su šaukšteliu.

___

Ar tikėt moteriška nuojauta? O jei ta nuojauta apie gerus dalykus?

___

Ir taip, jei man pasiseks, aš šiemet pamatysiu jūrą.