Rytoj bus antradienis

Sunku tais pirmadieniais kartais... Bet toks visuotinis sunkumas, kad net lengviau.
O dar tokį dalyką pastebėjau, kad daryti daug yra geriau, nei daryti mažai, pavyzdžiui, grįžti vėlai sekmadienį, ir galvoji o ne, kiek dar visokiausių reikia padaryti dalykų - valyti veidą, gaivinti plaukus, lakuoti nagus, perkrauti tašę, dėliotis dokumentus, ir pan. ir pan., kai norisi tik gulti lovon ir iškeliaut į pasąmonės karalystę. Nors iš tiesų, tai visi šitie ritualai reikalingi kaip oras, nes jų metu medituoji ir morališkai ruošiesi ateinančiam darbadieniui, kuris po savaitgalio kaip rakštis vienoj vietoj. O jei dar ryte reikia nulėkti kai kur kai ko, dar į degalinę ir dar atsispausdinti tą bei kitą, tai žiūrėk ir nepastebi, kad beliko visai ne tiek ir daug to laiko kentėti gailestį sau dėl dar vienos prasidėjusios savaitės, kuri gal netgi visai nėra bloga, o smagus dalykėlis, nes... nes... ir dar dėl to kito nes.
Manau, kad mano imunitetas yra tikras žvėris, nes vakar tarsi pamenu laksčiau po pievą basa (nes vis dėlto pas save neradau tinkamų batų, kurie nėra aukštakulniai), ir nieko. Nebent pasiruošiau uždelstą peršalimo bombą.
P.s.:vienas kolega man pereitą savaitę padovanojo rožine spalva rašantį tušinuką, o aš dar nesukaupiau tiek drąsos su juo pasirašinėt.

Per pievas su aukštakulniais. Kodėl ne?

• Visą dieną zyziu ir trukdau vyrui dirbti. Mano kolegė kad skėlė juoką vienąkart prie kliento, anas buvo iš tų, kur kavos kviečia, o jinai sako, Ieva ištekėjus, ir toliau sau dirba. Klientas išėjo, o aš jos klausiu, kas čia buvo? Ogi buvo todėl, kad savo vaikiną vyru vadinu prie jos. Taigi omg, ne moteris jis labai aiškiai. O ir šiaip. Gal tik tiek man ir teks gyvenime- jį vyru papravardžiuot, ajajaj. 
• Vakar persirenginėjau mašinoj dienos metu. Ir dar prie vairo. Bandėt kada?
• Šiandien pasigaminau kai ką mmm kokio skanaus, galit užmest akį maisto dienorašty. Apskritai tai jaučiuosi padauginus maisto. Na, toks laikas, kai dažniausiai taip ir jaučiuosi.
•  Šiuo metu pas mane ant žemės nemaža krūvelė skudurų, kuriuos reikia sutvarkyt. O skalbiankėj kita krūvelė, kurią reikia išdžiaustyt. O kriauklėj indai, kuriuos išplauti reikia. Ne, bet, aišku, čia tik todėl, kad aš viena dabar, kitu atveju negalėčiau pasirodyti, kokia apsikuitėlė moku būti. Užtat ir nemėgstu, kai mielasis neperspėjęs atvažiuoja. O mama mokė,kad visada turi būt pasiruošus. Bet jei jis sakė, kad tinku su nelakuotais nagais, tai gal tinku ir neplautais indais, m? 
• Iki Kalėdų liko tik maždaug kokie ten nereikšmingi trys mėnesiukai. Mmm.

Prisipūtėt padangas?

Reikalas tame, kad Statoi'las nuodėmingai skanią kavą ruošia. Ach. Šiandien degalininis jaunuolis sako, jums tikrai reiktų mūsų kortelės. Suprask, diagnozė. Tai negana to, kad seniai aišku, jog esu beviltiškai priklausoma nuo kavos, tai dabar dar pasidariau priklausoma nuo kavos, kuri kainuoja didelius pinigus... Omg. Manau, racionaliausias sprendimas būtų sumažint išlaidas maistui. T.y. išvis mest valgyt.

O dar tas pats jaunuolis iš Statoil visąlaik kaip koks šėtonas gundo gal kokio užkandžio prie kavytės? O ne, aš dar tiek nedegradavau, kad aštuntą ryto užkandžius pirkčiau.
Informuoju, kad man oficialiai prasidėjo šaltasis sezonas, nes išsitraukiau savo rožines vilnones kojinytes, mur.
Kadangi kaip ir aišku, kad karštas gėrimas šaltuoju metų laiku būtinas,tai patarčiau savo organizmui prisitaikyti prie padidinto kofeino kiekio. Nu turiu aš tos arbatos, turiu, bet tai...
Sveikatos naujienos. Nepaisant to, kad maniškis man jau grasina nupirksiąs vitaminų nuo nervų, vistiek papasakosiu, kad naktį (5 valanda nakties gal kokiai pensininkei ir rytas, bet man gūdi naktis) pabudau nuo diegliuko šone. Toks diegliukas, kur pasijaučia, kai įkvepi oro giliau. Nu bet, ta prasme, vistiek taigi labai nepatogu taip miegoti. Na, tai aš truputi sunerimau. Ir kai jau svarsčiau, kviestis greitąją ar ne (tie, kurie mane žino, supras, kad aš neperdedu, o iš tikrųjų apie tai galvojau), prisiminiau iš praeities mamos balselį, kad būna nuo nugulėjimo nepatogaus tokių nesąmonių. Nu tai aš pasimuisčiau, perėjau porąkart per kambarį ir praėjo.
Bet tai galėjo būti koks nors apendicitas.
Arba šiaip koks organas susiglamžęs.
P.s. : Dilema: o dar pagalvojau, jei šiandien maniškis pirko šildytuvą, tai man tai reikėtų priimti kaip asmeninį įžeidimą, ar nereikėtų?

Skafandrai, drugeliai ir šunys.

Pažiūrėjau "Skafandrą ir drugelį". Galima tiksliau sakyti, užmečiau akį, kiek tai leido vakaro aplinkybės. Jau ne pirmą kartą šitą filmą bandau žiūrėti, tarsi prisijaukinti. Pamenu, pirmąkart parsisiunčiau jį prieš kokius porą metų (siaubas, kaip bėga laikas), įsijungiau ir labai greit ištryniau, pasibaisėjau ir pačiu filmu ir savimi. Filmu, nes nesupratau, kaip galima tokius baisius filmus statyti (jau tie prancūzai), ir savimi, kad taip kvailai piktinuos ir negaliu žiūrėti.
Pyktis buvo visai be argumentų, nes filmas tikrai labai geras, o istorija katastrofiška. Tiesą sakant, aš ir dabar, kelintą kartą žiūrėdama, taip ir nesurandu atsakymo, kur ta tokio buvimo* prasmė. Aš, ta, kuri visada už gyvybę, susitaikymą, išlikimą, taigi net aš manau, kad mieliau sutikčiau nebebūti.
Neišsiplėsiu.
Vienu metu perjungiau kanalą, kur šoko Šedžius. Tada suabejojau, kurį siužetą čia dabar man kraupiau žiūrėti.
Po filmo liko toks stiprus, net fiziškai juntamas skausmas, kad tokie dalykai mūsų pasaulyje daug arčiau, nei mes įsivaizduojame. Praktiškai, tai šitaip pasijutau, nes su tuo asmeniu, įkalintu savo kūne, aš jaučiuos turinti kažką bendra, įkalindama save tam tikrose aplinkybėse.
Įkalindama.
O aš net dar neturiu apie ką knygos parašyti.
Dar, apie bendrumą, kad nepamirščiau, papasakosiu apie tokį gyvūnėlį.Taigi, vienąkart pareidama namo, prie laiptinės durų radau tupint šunelį. Mielą labai (tarsi labai retas atvejis yra mielas šuo). Lijo, taigi man, jautriam žmogui, suspaudė širdį, galvoju, gal įleisti į laiptinės vidų? Bet kas tada? Kauks vargšelis, negalės išeiti, kol niekas neišleis, braižys duris ir pan. O dar aš visa tai girdėsiu.
Po kelių dienų vėl pamačiau jį, tokį draugišką, vizginantį uodegytę, bet vienišą, tupintį ten pat, o aš važiavau į darbą. Pasistengiau kuo greičiau nueiti prie mašinos, nes kaip visa tai graudu.Tada pagalvojau, kad tikriausiai taip sujaudina mane šunelis, nes būna dienų, kada aš pati jaučiuosi tokia vieniša, laukianti ir neįleidžiama kaip mažylis... Ak. Tiesiog ašarą spaudžia.
Nu ir paskui paaiškėjo, kad to šunio šeimininkė gyvena mano laiptinėj, išleidžia jį laukan, kai tingi pati eiti, ir paskui kas nors jį įleidžia,ir jis grįžta namo. Kur, jaučiu, jį popina kasdien, ne taip kaip kad mane. O dar jis prikakojo ant rūsio laiptų neturėdamas ten ką veikti prie durų. Šitaip visas graudumas dingo. Paaiškėjo, kad anas visai nėra mano sielos skausmo brolis.

*Locked-in syndrome is a condition in which a patient is aware and awake but cannot move or communicate due to complete paralysis of nearly all voluntary muscles in the body except for the eyes.

Paieškomi 1000 W.

Šeštadienis.
Šiandien man parašė B., o aš supratau, kad jinai yra ta draugė, kuri man dabar yra reikalinga, o atrodo buvo metams prapuolus.
Nenoriu net pagalvoti, kaip gali mano gyvenimas apsiversti, kiek dar kartų, kaip tai slegia, bet kartu užveda.
Vakar iš tėčio parsinešiau seną elektrinį virdulį, kuris turėtų irgi netikti ten, kur šiuo metu labai reikia virdulio, nes yra 2000 W galios, o man reikia 1000 W. Kitaip išmuša saugiklius.
Kadangi virdulys buvo pakankamai užkalkėjęs, užviriau vietoj vandens actą. Labai puikiai padeda. Suveikė. Pagalvojau, kaip keista, kad jau turiu kažkokios keistos patirties, kuri štai kartais išlenda pačiose netikėčiausiose situacijose ir primena, kad jau esi nebe tokia jauna.
Paskui valandą vėdinau actą iš buto. Prisikvėpavau acto garų, o mano patirtis tiek dar nesiekia, kad žinočiau, kas nuo to būna.
Ar minėjau, kad paskutiniu metu valgiau daug pieno produktų, nes mano organizmas jų tiesiog prašėsi.
Užtat dabar norisi grūdinių produktų. Ta prasme, duonos. Jau iš tokių norų tai nieko gero nelauk.
Vėl skaitau Murakami, ir jis šįkart labai pataikė į mano egzistencinių svarstymų laikotarpį, šlovė popsinei literatūrai. Murakamis yra toks išgrynintas popsas, kartais net juokinga iki kokio lygio.
Visą rytą blaškiausi, nežinodama, kas darosi, bet spėjau sugalvoti, ko man reikia šiam vakarui. Dabar esu patenkina kaip narkomanas, susiskambinęs su tiekėju dėl dozės. Na, aišku, aš tik įsivaizduoju, kaip jaučiasi narkomanas, susiskambinęs dėl dozės.
O dar, aš tikrai nemėgstu menininkų, jaučiu, kad net esu jiems alergiška. Aišku, čia tikriausiai todėl, kad širdyje, deja, esu kaunietiška fyfa, ir nesuprantu nieko apie gyvenimą. Praktiškai jums turėtų būti gėda, kad skaitot tokio nereikšmingo asmens blog'ą. Nereikšmingo, nesusireikšminusio - juk vienodai blogai.
P.s.: o kas man įrodys, kad mėlynos spalvos maistas nėra menas? Ha???

...

Palikime mano dvasią ramybėje.

Aplinkui daugėja sergančių. Oi nežinau, nu gal ir smagu būtų kelias papildomas dieneles paatostogaut lovoj, bet, kita vertus, skaudančios gerklės, kosulių ir slogų perspektyva nevilioja.
Šiandien nusprendžiau, kad turiu pasinerti į dvasinės ramybės (na, užtektų ir dvasinės pusiausvyros pradžiai) paieškas. Čia yra labai sudėtingas dalykas, tačiau visi ženklai rodo, kad reikia imtis veiksmų. Pavyzdžiui, su mama plepėjom, ir kai aš sakau, žinai, mama, nežinau kas čia darosi, norisi visokių keistų maisto produktų, o nuotaika kaitaliojasi dažnai be galo,bene nėščia ar šiaip kas negerai, o mama prunkšteli, kad, maždaug, jei tavo nuotaika pabūtų stabili nors keletą dienelių, tai gal ir sunerimčiau.
Tai...
Dar nesugalvojau veiksmų plano tai dvasinei pilnatvei pasiekti, bet tikriausiai save reikia dar labiau mylėti, taip pat numoti ranka į kai kuriuos dalykus... Na, tarkim, ne į viską galima ranka numoti ir nueiti, bet bent jau ranka numoti ir atidėti vėlesniam laikui - kodėl ne?
Va tokių mielų dalykėlių pagalvojau sėdėdama nepatikėsit- ne kur kitur - o teismo salėj. Labai tyliai (na beveik tyliai, to jau pakankamai daug) susitvarkiau šitą reikalą, visai čia neturiu noro rašyti apie socialines mūsų visuomenės problemas, kada verkiant reiktų atimti iš nesubrendėlės, degraduojančios mergos penkis jos vaikus, bet niekas to nedarys, nes tai yra žiauru, o ar tik ne mūsų žiniasklaidoj skamba tokios citatos kaip "vaikui geriau su motina konteinery gyventi, vogti mokytis ir degtinę pusryčiam siurbčioti, nei kažkokios ten normalios sąlygos, kam jos reikalingos išvis"?
Žodžiu viskas baigiasi teismo salėj, kai vaikas dar tokiu gražiu veidu (bet jaučiu, nebeilgam) įpratęs prie antrankių ir puikiai išmano teismo procesą - kada atsisėsti, kada atsistoti, ką sakyti ir kur žiūrėti, o paklaustas, ar į laisvę iš kolonijos nori, atsako, kad gerai ir ten ir ten.
Šiam kartui tiek, nes man jau tikrai velniškai reikia eiti miegoti, nes gali nepadėti ir visi nustatyti žadintuvai, tame tarpe ir vyras.
Labanakt.
P.s.: bet tai kokie simpatiški sausainiai.

Galvoju, kad yra šitaip.

O man smagu matyti, kad mūsų jaunimas vis dažniau klausia O kodėl mes nemylim Lietuvos šiokiadieniais?
Man labai gražu, kad yra žmonių, kurie mato, kokie čia neatitikimai, žinote.
Fanatizmas man niekada neatrodė sveikas dalykas, nors pati turiu tam tikrą polinkį į tą pusę. Bet tikrai ne krepšiniui.
Vienas mano pažįstamas kažkada sakė, kad išskrisdamas iš Lietuvos nusispjaus dar ant jos iš lėktuvo. Ant artimųjų, draugų ir tėvų, tikriausiai, tame tarpe, nes spjaunant trajektorijos nelabai suplanuosi.
Tikiuosi ir manau, kad iš tiesų taip nebuvo, ir jaunuolis, jau emigravęs, taip negražiai nepasielgė, nes šiaip jau sudarė kultūringo žmogaus įspūdį.
Tai aš per daug neišsiplėsiu, nes čia ne tos paskirties blog'as, bet man mūsų jaunuomenė kelia stebėtinai dvejopus jausmus - jie yra tie, kurių niekas čia nelaiko, kurie meta ir išvažiuoja, bet kažkokiu būdu jie yra ir tie, kurie ima iš tikrųjų matyti, kad kažkas čia su ta mūsų savimone ir sprendimais ne visai gerai.
Kartu tai reiškia, kad ne viskas prarasta.
O patriotus suskaičiuosim, kai nuo mašinų nubyrės vėliavėlės.

Maištininkė (truputį nerimta, bet vistiek).

Myliu, dievinu, pykstu, pavydžiu, liūdžiu, linksminuosi, ilgiuosi, pykstu, džiaugiuosi, myliu, žaviuosi, ilgiuosi, siuntu, myyyliu...
Mano nuotaikos keičiasi kaip kokios nėščios.
Ko nėra.
Žodžiu, vienu metu aš jau pasirengusi susikrauti daiktus, visus palikti ir iškeliauti. Labai puiki ir nelogiška įdėja, nes aš gyvenu viena savo nuosavam bute, tai būtų kvaila kažkur eiti. Ką nors palikti irgi labai durna mintis, nes neišgyvenu nė dienos be pokalbio su mama, o su vyru - nė maždaug valandos.
Bet jau tos drąsos tai būnu prikaupus ohoho kiek - vaikštau garsiai labai ir piktai trankau puodelį kaisdama kavą. Gaila visam bute tik vienos trankytinos durys, ir tos į vonią, tai nelabai yra kaip šitoj vietoj pasismagint (į laiptinę tai nevaikščiosiu, ten yra pašto dėžutė, kurioj, jaučiu, jau laukia pora sąskaitų, kurių nekenčiu).
----------------------
Pagaliau baigės kaimynų fejerverkai, nes truputį krūpčiojau nuo jų. Tuo labiau, kad man tas krepšinis... Ta prasme, na... na valio, bet tai...?
Asmeninės pergalės geresnis dalykas. Būtų gerai dar viena-kita artimiausiu metu.
Apskritai tai ateina sunki savaitė. Nenoriu aš jos, bet kartu ir laukiu. Nes jei ateis, tai turės ir praeiti.
----------------------
Dar vienas dalykas. Atėjo šiokių tokių gandų iki manęs apie kai ką. Reaguodama į tą gandą, galiu pasakyt tik tris žodžius: PYP. PYP. PYP. Tiek.
Nes nu ką gali žmogus daugiau pasakyti, gal tik kad labiausiai apgailėtina yra kurti istorijas, kurios tave patį nuramintų dėl savo tulžies pertekliaus.
----------------------
O dabar chalato ir į dušą. Linkiu, kad ir jums ateinanti savaitė praeitų taip gerai, kaip praeis man. Na, velniai rautų, turi būti gerai, man jau truputį reiktų.

Kai pabundi ir pagalvoji Murrr o ne Rrrr.

Šiandien aš eisiu...į bažnyčią su mama. Mišios bus močiutei. Apie močiutę. Už močiutę. Na, iš serijos.
Sako mama, ar nori?
Tai o aš žinau, kad nei mes ten norim, nei ką.
Užtat močiutė nori.Čia tai faktas.
Taigi šiandien jaučiuosi valdoma aukštesnių jėgų. Močiute, man vis dar patinka Tavo norus pildyti, nors nežinau,kiek juose realios prasmės.
O kadangi po mišių labai plačiai paskleisiu žinią, kad buvau tose mišiose, tai bus pamaloninimas visokeriopas Tau.
Ir danguje yra auditorija, kuriai gali visada pasigirti, kad anūkė eina į mišias už savo močiutę, ir kad mėtant nereikalingus daiktus nuslėpė nuo mamos vieną porą močiutės žieminių batų atminimui....
O už tai močiutė man panaikins tą nelemtą spuogą ant lūpos... NOT. Daug noriu.
-------------------
Dar turiu išgerti kavos lygiai ketvirtą valandą. Tada liks tik viena vienutėlė nepilna valanda darbe iki savaitgalio, per kurią spausdinsiuos ataskaitas ir dėliosiuos popierius.
O tada vairuosiu ne namo,o pas mamą, ir net žinau, kad mama man turi atidėjus vištos kulšelę.
Man patinka žinoti, kas bus.
Pavyzdžiui, vakar prieš užmigdama žinojau, kad rytas bus šviesus ir mielas. O tokio jau kokias dvi dienas kažkaip netyčia nebuvo.
Šiandien pabudau ir pagavojau Murrr o ne Rrrr.

O jūs, ar turite įsivaizduojamą draugą?

Šiandien vairavau ne savo mašiną. Turiu pasakyt, kad pasijaučiau ne tokia ir mandra vairuotoja kaip kasdien.

Priešistorė:

Nesveika mano paranoja pelėms tęsiasi.

Vakar vakare išgirdau kažką krentant virtuvėj. Ten krito garų puodo detalė, bet tada man neprišilo, kad ten jinai. Kažkas krito, o aš nematau kas. Nesvarbu, kad jokių krebždėjimo, judėjimo, šmirinėjimo ar panašių garsų negirdėjau,judančių objektų nemačiau, išvada vistiek viena -suveikė spąstai!

Kadangi vakare, žinia, drąsos kiekis žymiai mažesnis, tai nusprendžiau ryte pažiūrėti ar yra kas tuose spąstuose ar ne.
Ryte drąsos kiekis taip pat pakankamas nepasirodė.
Taigi po darbo vėl važiavo gelbėtojų komanda pas mane. Pelės nerado, spąstai nepaliesti.
Užtatai ta proga man pakeitė mašinos tepalus ir parūpino maisto produktų.
Išlaikytinė.
Jei įtaigos galia egzistuoja, tai aš tą pelę tikrai vieną dieną prisišauksiu.
Gera naujiena - darbe sužinojau, kad turiu dar atostogų nemažą rezervą - o tai reiškia - dėmesio - žiemą eisiu atostogų. Ir ką jūs man. Bus šaltas žiemos rytas, gūdu, daug sniego, o aš įsitaisysiu prie lango apsikabinus kavos puodelį ir žvelgsiu į jus, kiūtinančius per pusnis.
Mur.

Kai sutinki svajonių vyrą, svarbiausia vieną dieną nepamiršti, kad esi svajonių moteris!

Sunkiausia įtikti sau. Man atrodo, kad kabinėtis prie savęs aš galėčiau be pabaigos, nors tai kenkia sveikatai. O kaip ima juokas iš tų, kurios laikosi dietų ar mankštinasi dantis sukandę iš naujo ir iš naujo ir iš naujo - jeigu net tokio menko nieko nesugebat su įkalt į galvą - kimši šlamštą, taip ir atrodysi - tai ko galima daugiau tikėtis iš jūsų? Po to dar reikėtų tiek daug išmokti šitam pasauly, bet ką jūs spėsit su tokiais tempais?
Būsiu graži ir būsiu laimingiausia pasauly?
Vaje.Šventas naivume.
O jei vieną dieną paaiškėja, kad iki tos laimės dar keliai keleliai?
Būsiu graži, tada patiksiu TAM vaikinui, ir vieną dieną PASIEKSIU, kad jis mano būtų.
Na, ir vieną dieną taip nutinka.
Na ir?
O jei tada paaiškėja milijonas dalykų, kuriuos dar reikia padaryti? O kaip juos padaryti?
Kiekvieną kartą už aukščiausio kalno radusi dar aukštesnę aukštikalnę, nustembu. Ir lipu toliau, nes man patinka, kai priešaky atsiveria peizažai.

Paranojikė.

Dabar tik supratau, kodėl man taip šalta su mylimu vyru miegot buvo. Aklinai uždariau langą, o vistiek buvo vėsu. Pasirodo virtuvėj plačiai atvertas langas ventiliavo visą butą.
Na, belieka nesusirgt.
Pamišęs savaitgalis buvo, sakau jums. Prakūkčiojau penktadienio naktį, nes tikrai girdėjau kažką krebždant. O tai reiškia pelę. O tai reiškia visuotinį aliarmą, sukilusią ant kojų gelbėtojų komandą, lašinių kvapą (fufu)  koridoriuj, spąstus ir apskritai, drebėjau aš dėl tos pelės visą rytą, kaip vaiduoklis slankiojau po namus, kol nesuvažiavo žmonės. Tai jau po šios nakties, kai neradom pelės ( na jis nerado, aš tai jau į spąstus nežiūriu, dar ko) jokios pelės, ir niekas nekrebžda daugiau, tai galima daryt išvadą, kad arba ten kas pas kaimynus krebždėjo, arba rudeniniai lapai lauke, arba jinai patykos, kol liksiu viena, pažeidžiama, ir vėl rami, o tada puls, ir įvarys man infarktą.
Iš kur aš tokia bailė. Nu - iš -kur.
Tačiau pamišusiam savaitgaly buvo puikių dalykų.
Ir pagaliau atkraustėm balkoną iki galo. Ant žiemos.
Ir mano spinta patobulinta.
Ir aš neseniai išleidau vyrą, todėl dabar mane apėmusi tokia melancholija, sakyčiau.
Pusė trijų, o man jau vakaras.
Kavytės?