Paburbėjimai.

Jau šiandien ir iš skyriaus vadovės išgirdau " baik, mane žiovuliu užkrėtei". Bet tai ką man daryti, kad aš kaip meškinas šiandien viską lėtai, viską flegmatiškai.
Bijau aš tų stresų kaip didžiausio baubo, bet, nepaneigsi - energijos anas duoda tiek, kad netrūktų, ir dar viršaus. O kai viskas išsisprendžia, lieki toks visas plaukiojantis tarsi kokioj žemuogių pievoj. Negana to, kai praeina stresai, imi labiau gilintis, knistis, kapstytis smulkmenose. Na, maždaug, tu tą pasakei, nepasakei ano, ach tu dar šito manęs klausi???
Ir vis dėlto geriau, kai tų stresų nėra.
O vakar dar labai pykau ant visų Lietuvos pensininkų. Jie yra toks užknisantis dalykas. Ir dar žiopli. Vakar mane vienas toks senis užsipuolė, kad aš matai statau mašiną aikštelėj prie namo, o net tame name negyvenu. NE ESMĖ, kad jeigu ką, tai greitai bus metai kaip labai gyvenu aš tam name.
Bet sako, aš esu matęs, kaip jūs štai pro tą pusę ten kažkur nueidavote. Aha, tai gal pavyzdžiui, aš šiukšles nešiau? Ir apskritai, tai jomajo, einu kur noriu, ir aš suprantu, kad yra pramoga stebėti jaunas merginas ir moteris pro langą, bet tai yra gal net tam tikras iškrypimas, sakyčiau. sėdėk ten ir stebėk varnas, o ne namo gyventojų surašinėjimo klausimais užsiiminėk, ko net nesugebi, nes jeigu ką, tai visgi aš esu net labai gerai žinoma tarp didelės namo dalies pensininkų. O tai nemenka garbė, nes jie ,žinia, taigi yra kaip ir namo valdovai.
Tai tiek to mano pralieto pykčio, kuris gal net visai nebūtų atsiradęs, jei anas diedulis nebūtų movęs kaip užpakalin įgeltas nuo manęs burbuliuodamas po savo sena karpuota nosimi, vietoj to, kad atsiprašau, suklydau pasakytų. Bet tai ką aš čia vėl, pensininkai dabar Lietuvoj ne tik daugiabučių valdovai yra, pensininkai Lietuvoje dar ir niekada niekada neklysta ir žino geriau.
Ir dabar per jį mane tikriausiai Dievulis nubaus, nes ką čia slėpti - tikrai vakar pagalvojau, ot, diedukai, taip tau ir reikia, jog daug didesnė tikimybė, kad patsai pirmesnis už mane numirsi.
Bet gal dar užskaitys kaip už bausmę spalio mėnesio komunalinių mokesčių sąskaitą.
Ai, ir dar, vos nepamiršau - kokia nesąmonė helouvynas tas yra (kažkaip nejučia pasijaučiau perėjusi į pensininkų gretas), bet nu rimtai. Pernai tokiu metu dar turėjau gyvą močiutę, ir jis man nepatiko, o šiemet tai netgi galiu pasakyti dvigubai. Ir jau tikrai neičiau baliavot , kai buvimas mintimis su brangiais mirusiais ir gyvais artimaisiais yra maždaug belekiek kartų geriau ir prasmingiau. Ir dar yra labai smagu, kad pirmadienį - laisvadienis.
Tam kartui tiek. Vyksta ir daug gerų dalykų, bet jie kažkaip čią šįkart nelabai įsipaišo į kontekstą.

Nereikšmingas įrašas.

Nors žiemines padangas mašinai apausiu tik pirmadienį, negaliu paneigti, kad šiandien išeidama iš namų jaučiau lengvą džiugesį dėl plikledžio, šlapdribų ir t.t. prognozės. Sakyčiau, keistas dalykas, bet aš viso šito laukiu. Tokio mažyčio adrenalino, tokio atšiaurumo lauke ir jaukumo viduj. Tiesa, Kaunas šiandien kol kas visai neprimena žiemos, jokio plikledžio neradau, tiesiog lyja, o ir vėjo nepajutau tuose 5-iuose žingsniuose iki mašinos ir sekančiuose 5-iuose iki darbo.
Bet nesvarbu. Aš jau jaučiu, kad viskas po truputį vėl keičiasi ir greitu metu kasim sniegą nuo mašinų ir nuo kelio, ir gal net pasigausim slogą. Ir aš nieko nebijau.
Savaitgalį laukia koridorinė talka, kas dievulėliau kaip yra smagu (kas man šiandien, jaučiu giedra prieš pms audrą). 
O štai dar kokia nauda iš vykstančio mini remonto - kadangi tuomet, kai aš būnu darbe, šiomis dienomis pas mane vis užsukama palikti tai vieno tai kito įrankio, uždėti antro dažų sluoksnio ir pan., tai esu priversta palikti butą tvarkingą ir netgi įpratau prieš išeidama pasikloti lovą. Koks gražus įprotis.
Matyt, ką berašyčiau, šis įrašas reikšmingas jau netaps, tai tiek to, taip ir paliksiu.
Nors kam penktadieniais reikalingos reikšmės ir prasmės? Gyvenimas penktadieniais ir taip puikus!

Superku maximos lipdukus :D

Nes noriu to virtuvinio kombaino pačio didžiausio. Visada aš taip. Pirmiausia tai galvoju, kad užteks mažiausio blenderio, o paskui pasvarstau, nu kam man tas blenderis, kai galiu kombainą gauti?
Taip ten ir galiu, vistiek dar kainuos pinigų, bet mama sako, kad va Kalėdos bus, tai žodžiu, yra šansų.
Galėsiu savo gražuoliui kotletus su nauju blizgančiu kombainu gamint. Tai dar vieną riebų pliusiuką Kalėdom užkabinam, ania? O mikserį tada palieku gerbiamai ex draugei A., lai turi, kepasi  sau pyragus ir sausainius, į sveikatėlę. TAIGI MAN NEGAILA, ar ką.
Kažkaip šiandien aš pavargus jaučiuosi, tokia truputį apsiniaukusi. O gal čia tie garuojantys dažai nuo koridoriaus lubų veikia?
Beje, čia ryškiai ruduo bus kaltas, pasinešiau ant įvairiausių vaistažolių ir kitokių arbatų. Pavyzdžiui, šiandien ragauju su cinamonu ir prieskoniais bei džiovintų čiobrelių, ramunėlių, pipirmėčių mišinį.
O dar visą virtuvę pribarsčiau...ką ten pribarsčiau, paskandinau žemėse, nes "tik persodinau gėlytę", bet tada išsitraukiau siurblį ir viską susiurbiau, nes ką ten aš su šluotele vargsiu. Tai dabar net nežinau, tarsi ir užsikimšo, bet dar nesu tikra. Gerai, kad du siurblius turiu, kol šitą valyt tingėsiu, galėsiu kitu siurbti.
Ir, žinokit, kaip su arbata juodas šokoladas su riešutais tinka...mmm... Nesuprantu, kas gali dėl rudens verkšlenti? Nebent niurzgliai visiški.

Laimės ir nelaimės pagal Ievą

Pamaniau, kad reikia parašyti, kol vyrauja daugiau mažiau puiki pirmadieninė nuotaika.
Savaitgalį buvau sostinėj. Ramsčiau Riomerio sofutės atlošą ir galvojau apie tai, kad nebesu studentė, bet taip nesijaučiu. Nesvarbu, kad pabaigus, nesvarbu, kad ne savo universitete, bet kartą studentu pakrikštytas tikriausiai amžiams liksi. Šalia manęs pradėjus būriuotis studentams, pati pasijaučiau laukianti paskaitos. T.y. nelaukianti paskaitos.
Nors visą kelią vairavo A.,aš tik sėdėjau mašinoj, o vienintelis sportas buvo shopingas "Oze",  grįžus jaučiausi nusiplūkus kaip po devinto prakaito. O namie radau - tadadadam - prasidėjusį mano koridoriaus remontą! Pagaliau. Ir super naujiena, kuri mane pasiekė telefonu tik va šiandien ryte - aš vis dėlto turėsiu važinėjančias kambario duris - o taip taip taip, sekasi gi kartais, m?
O kartais tačiau nesiseka. Per savaitgalį keletas mažutėlaičių traumų buvo, ką čia slėpti... Pavyzdžiui, susipyliau visą didelį puodą karštos kavos sau ant kojyčių, o vilkėjau plėšytus džinsus, tai maždaug įsivaizduojat skausmo lygį?
Bet taigi aš nesiskundžiu, tik šiaip pasakiau.
Vakar dar padariau išvadą, kad sugebu labai skaniai obuolius kepti. Jei yra norinčių pabandyti, registruokitės asmeniškai.
Ir paskutinė mintis: sušis yra blogis. Negaliu patikėti, kad vėl aš apie jį svajoju. Sušis niekuo nesiskiria nuo kitų narkotikų, nebent ten tuo, kad gal nelabai sveikatai kenkia, bet ką tai reiškia, palyginus su tuo, kaip kenkia piniginei. Ir išvis, kas mums su B. tada protą sumaišė, kad valgėm kažin kokius makaronus, kai ant stalo pilnas sušio meniu gulėjo... (Pasijaučiau dabar nelaimingiausias žmogus pasaulyje). Rimtai.

Lepūnėlė

Ak, taip taip taip, kaip gerai, kad Jis grįžo, galėjau vakar džiaugtis, visaip kaip. Nesvarbu, kad apsnūdęs, nesvarbu kad pavargęs, bet su gera nuotaika ir vienodai mielas (apskritai tai aš nepamenu saviškio su bloga nuotaika, nė kartelio nepamenu, žinokit).
O šiandien dar oras puikus, mašiną pagaliau nuplovė. Lietus man tinka, kaip žinia.  Nežinau, ar čia lauke šilčiau, ar namie pagaliau šildo normaliai, bet šiandien ryte pagavau save namie strikinėjant su apatiniais, o prieš porą dienų tai būtų buvę neįmanoma, nes vos ne po antklode tekdavo rengtis.
Ir dar. Mano mintys.
Maniškis man sako,"Tu esi iš/pa lepinta." Spardausi ir cypiu net iš pykčio dėl tokių kalbų, nesuprantu, nesutinku, nors kažkur krebžda maža abejonė, o jei tai tiesa?
Aš klausiu, tai kodėl tu išsirinkai išlepusią? "Nes Tu esi nuostabi moteris", sako Jis.
Ir, žinokite, aš tikrai nežinau, kaip ten yra. Aš kartu ir nenoriu, kad taip būtų, kita vertus, niekaip negaliu numaldyti to nu ir kas balselio viduje. Ar dėl to žmogus yra blogesnis? Juk jei kažkam yra nemalonu ar nepakeliama būti šalia vienokio ar kitokio žmogaus, jis ima ir pasitraukia, argi ne? Man taip tinka.
Aš kitą kartą dar pagalvosiu, ar labai įsižeisti dėl to lepumo. Mintyse susidėliojau, kad lepinimas lepinimui nelygu, o gali būti net štai kiek lepinimo rūšių:

• Lepinimas pinigais.
• Lepinimas dėmesiu.
• Lepinimas sėkme.
• Savimeilė.
• Lepinimas maistu (šitas juokingas).

Nepriskirsiu sau nei vienos jų, nes vakar kad ir kaip bandžiau išgauti tą savo diagnozę, padariau tik šiokią tokią išvadą, kad mano variantas lepinimo skalėje yra  sunkiai apčiuopiamas.
Bet taip manau, kad dar nieko nesu nuskriaudusi šia savo savybe, ir, kol tai man netrukdo būti ta nuostabia moterim, viskas yra gerai.

Nes vis dėlto yra kai kas, ko aš laukiu labiau nei Kalėdų.

Aš įprastinėmis aplinkybėmis gal ir nematau savo vyro kasdien, bet visą laiką kol nematau, nuolat palaikom ryšį telefonu internetu ir mintimis.
Užtat kai jį  kažkoks didelis lėktuvas skraidina į tokias tolybes, aš jaučiuosi blogai. Jaučiuosi taip, tarsi kas būtų atėmęs kurią nors mano kūno ar dvasios dalį, supakavęs į bagažą, o aš jaučiu, kaip mano ranka, koja, širdis, apendicitas (o jis juk tikrai dabar pasakytų, kad apendicitas visai nėra labai svarbus organas, ak) tolsta nuo manęs dideliu greičiu. Gerai, kad maniškis yra toks supratingas, ir gaunu šiokių tokių žinių apie egzistuojančią gyvybę. Ir taip gyvensiu tris dienas.
Šiandien gražiai šviečia saulutė, bet aš pildau sau duotą pažadą ir nekeliu kojos iš namų. Tvarkausi ir bandau įveikt tą nelemtą knygą, o tai jau yra juodas principo reikalas. Netikus, netikus knyga. Užstrigau kaip reikiant.
Nepatarčiau kada atsiversti tokios knygos, pavadinimu "Grobuonis!". Nevykus psichologijos vadovėlio ir pigesnio už pigų detektyvo versija.
Ir dar. Panašu ir man teks prisiminti rankų kremą, nes šildantis šildytuvais ir apskritai artėjant šildymo sezonui, ima sausėti oda, o aš, deja, kaip ir kiekvienais metais, nežinau, kurį rinktis. Geri laikai buvo, kai egzistavo AVON rankų kremas su glicerinu ir silikonu, kuris, mano nuomone, buvo visiškai tobulas, bet tie geri laikai kažkodėl baigėsi. Reikės kažką pakenčiamo rasti.
Einu virtis arbatos, šildytis ir raminti savo besiilginčios sielos.

Susapnuotas įrašas

Na ką, turim neblogą savaitgalį. Maždaug tokios naujienos:

• Sapnavau žiauriai keistą sapną. Kartais anie būna tokie, kad negali visą dieną pamiršt ir gyveni ta nuotaika. Ar ta beprotybe. Prasmės, tikiuosi, jame nedaug buvo, nes dalyvavo įvairiausi keisti sutvėrimai, tokie kaip odontologai, senoviniai namai, mama netgi su tėčiu ir svarbiausia - bitės. Bitės lipo prie manęs kaip prie medaus, o kuriose vietose nesakysiu, pynėsi į plaukus, o aš miriau iš baimės, tik įkasti neįkando, gal todėl, kad nepamenu, koks būna bitės įkandimas, taigi pasąmonė negalėjo pasinaudoti sukaupta informacija.Toks trenktas sapnas tikriausiai dėl to , kad teko keletą kartų naktį atsikelti ir dar atsiplėšti nuo mylimo vyro rankų. Negerai.
• Nusidažiau plaukus, pajaunėjau pora metelių.
• Šiandien svečiuose valgiau gurmanišką trijų patiekalų vakarienę iš patiekalų apelsinų salotos, baklažanų užkandis ir kotletas su agurkėliais. (Kotletas yra labai gurmaniškas dalykas). Dar buvo desertas, man atrodo, todėl mano griežto rėžimo mityba truputį perkeliama rytojui.
• Atsiėmiau kai ką iš kai kur.
• Mano mašina tragiškai purvina, o to supratimas tikriausiai ir bus vienintelis dalykas, kurį spėsiu per savaitgalį, o kažko imtis galėsiu pirmadienį.
• Gausiu nepaprastai žavią kepurę ir šaliką kitą savaitę. Net man patiko. Taip taip, kepurė. 
• Ant laiptinės durų užklijuotas lapukas su dviprasmiškas emocijas keliančiu užrašu, jog antradienį įjungs šildymą.
• Mano lūpa ėmė gražiai elgtis! Nepaisant to, dauguma balsuoja už operaciją. Atseit, o kodėl ne. Nu pažiūrėsim, jei po tų dviejų mėn. chirurgas dar ras, ką ten pjauti, tai lai pjauna. Vis kokiu miligramu palengvėsiu.

Rytoj niekur neisiu iš namų, tikrai tikrai. Kad neduok dieve nepraleisčiau per mažai laiko su savim. Ajai, dar ir knygos iš bibliotekos rauda neskaitomos, ir jei taip labai nenorėčiau miego, gal dar galėčiau porą puslapių sudoroti. Bet man taip atrodo, kad vis dėlto miegoti būtų smagiau.
Tikiuosi jūs taip pat gerai leidžiat laiką, man negaila netgi, galiu palinkėti.

Bučkis.

Keistas dalykas, imi vieną dieną ir supranti, kad gal truputį klydai dėl savo atskirties, tam tikro atstumo, tarp savęs ir kitų. Gal ne visada reikia žmones šerti nuolatiniu dėmesiu, investuoti į ore kabančius santykius -juk ei, aš tikrai nesibučiuoju laisvės alėjoje su kiekvienu sutiktu pažįstamu.O dabar vaizduotėje pamačiau, kaip kokia nors atstovybinė merga (joms labai patinka taip kontaktuoti su kiekvienu bent kartą sutiktu asmeniu) lenda iki apsivėmimo lipšniai sveikintis su mano vyru, o aš jos skruostu švelniai paglostau asfaltą... (Tik nepriimkit, jeigu ką, kaip asmeninio įžeidimo, štai mano geriausia draugė, ir mano mylimas vyras yra SA veikėjai, veteranai ir t.t. ir pan.,  bet ir jie žino, kad atstovybinės mergos yra viena mano nemėgstamiausių moterų rūšių.Čia atskira tema).
Nugrybavau nuo pagrindinės minties, kad kartais - o netikėtume - ima ir pasiteisina mano neperspausto požiūrio į santykius su žmonėmis filosofija, tai vyksta vis dažniau, ir kartais dėl to uždainuoja širdis.
Oi neatspėsit dėl kokios priežasties šitai dabar papasakojau. Oi ne ne. Nebent kai kas nujaustų... Neee. O gal?

My sweet gummy bear...

Vėl mane ta nesąmonė lūpoje nervina. Negaliu, net laukiu kada darbas vėl privers apsilankyt klinikoj ir pasitikrint sveikatą, o aš - sakau jums - TIKRAI pasiskųsiu savo lūpa, ir man visai nesvarbu, išjuoks mane dėl to kokia daktarė ar ne.
Pagaliau radau batus. Dabar laikau vidury kambario ir grožiuosi, reikia tinkamą pagarbą batams rodyti. Ypač tokiems, kurie truputį viršija biudžetą, hm hm. Tiesiog man atrodo, aš tikrai išmečiau savo praeitų metų žieminius batus... Nu o ką, kraustymasis tikrai kartais kainuoja šiokių tokių nuostolių, kartais netgi tokių žiaurių kaip batai.
Štai kaip vakar mane išviliojo iš namų:

Užtat šiandien niekur nekišu kojos, tuo labiau į lauką, nors ir labai norėtųsi sausainio gal kokio nors prie kavos... Galėjau taigi vakar nusigvelbt tuos likusius guminukus iš B. limuzino, kuriam vakar dar ir statoil'o kavos priliejom.
Guminukai ir kava. Mmmm...
O gal išeiti to sausainio...
Bet tada reikėtų šukuotis ir pan.
Tos gyvenimiškos dilemos...
Žadėjau savaitgalį rimtai griebti perskaityt knygas bibliotekos. Ir rezultato nulis.Tiek to, aplinka  kalta.

Ibumetinas not helping today.

Galvos skausmas nėra iš mano mėgstamiausių jausmų. Kaltinu vyną, kuris, kaip tyčia, labai tinka prie žuvies.
Bet tai kas po sveikuoliškai lengvo žuvies kepsnio atneša blynelius su bananais? Ak ne, nedovanotina.
O dar kaimynai brūžina grindis dulkių siurbliu virš galvos. Nu kamon, žmonės, pusė vienuolikos vakare???
Dar aš šiandien ieškojau batų, kurių, kaip yra labai madinga, neradau. Bet ir gerai, o gal ryt įvyks stebuklas, ir man jų nebereikės?
Net intensyvaus masažo gavau šiandien, o galva vis dar skauda.
Bet iki Kalėdų mano butas, kuris dabar yra baigtas 98 procentais, bus baigtas visu šimtu, ir aš pagaliau turėsiu dar vieną spintą! Puikiai.Dar viena priežastis laukti tų Kalėdų, kurių nelaukia visi kiti - nu taip atrodo. Nieko, neišsisuksit ir jūs nuo šventinės nuotaikos, ot pamatysit.
Ne, rimtai, skaudančia galva nesirašo vi-siš-kai.