Apie žmones

Imi ir pagalvoji, kaip kad aš, vieną dieną, kad aplink tave labai smarkiai pasikeitė žmonės, o naujieji yra daug šaunesni.(Ir baikit kiekvienam mano žody ieškot sąsajų su mano tobulu vyru, nes mano tobulas vyras nepaisant jo tiesioginio buvimo ar nebuvimo yra bendrinė sąvoka, ir tai yra nekeičiama, ir joks prieš tai buvęs nebuvo mano tobulas vyras, ir joks būsimas nebus, o ir girdėjusi nesu, kad kuri būtų pasigyrusi turinti tokį.O jei kuri nupeizėjusi sentimentalistė pasakys, kad kiekvienai mergaitei jos berniukas yra tobulas, tai pasijusiu visiškai dykai vargusi ir viską aiškinusi, o tokio nykumo asmenybei išvis nežinočiau nė ką sakyti, nebent apie tai, kad lauke šalta, artėja gūdi žiema.)
Taigi čia ne apie tai.
Aš apie tai, kad buvo toks laikas, kai mes, na bent jau aš tai tikrai, negalėjome rinktis asmenų, kurie mus supa. Dabar, žinoma, irgi liko atisitiktinių pakeleivių, bet, palyginus su tuo kas buvo tada, tai smulkmenos... Visokių žmonių būna, apie save tikrai negalėčiau pasakyti, kad esu kokia nors socialiai kompleksuota ar neįdomi, greičiau norėčiau manyti, kad visada buvau socialiai atsipalaidavusi. Labai gerai moku išlaikyti atstumą nuo man nepalankios/nejaukios situacijos veikėjų, tiesa, kai tai trunka net, pavyzdžiui, kelerius metus iš eilės, ima varginti ir erzinti tas žaidimas.
Aš, asmeniškai, netikiu tom sentencijom apie žmonių bendrystę ir kitoniškumo žavesį, nuvažiavusi į giminės susitikimą kaime, pamenu, mieliau ėjau laukais (eiti laukais man irgi yra panašiai kaip žengti plačiamyliais žingsnias su skafandru per mėnulį), nei stengiaus beviltiškai ieškoti bendros kalbos su tenykščiais bendraamžiais.Atleiskit, bet žmonės skirtingi, o ir kam tai neigti? Nieko čia blogo ir nieko čia keisto. Ir nebūtinai lietuvis lietuviui kokioj Airijoj yra brolis, kai Lietuvoj tokiu niekada nebuvo.
Taigi kam mums tie vaikystės draugai, jei jie ir mes nuo tos vaikystės jau nugyvenom visiškai skirtingus gyvenimus ir neturim nieko bendro, kam mums tie klasiokai ir tie juokingi klasės susitikimai, jei, kam čia slėpti, mokykloje nemylėjome didžiosios dalies asmenų iš gretimų suolų, kam, jūs man pasakykit?
Nauji žmonės yra milijoną kartų geriau, nauji žmonės lydi mus į ateitį o ne tempia kaip bereikšmiai inkarai atgal, šneka frazėmis bet tu atsimink ką tu tada pasakei, skaičiuoja mūsų klaidas nuo akmens amžiaus (mokyklos laikų) ar sugalvoja papasakoti šmaikščią istoriją apie tavo buvusį nedidėlaitį antsvorį (17 kg) paauglystėje.
Be abejo, šalia viso to egzistuoja tikri draugai, dažniausiai jų būna daugiausiai vienas. Santykiai su tikru draugu pasižymi tuo, kad jūs vienas kitam netrukdote gyventi. Tik tiek.
Ir neapsirikite, tai yra milžiniškai didelis dalykas.

Prašau grąžinti man įkvėpimą.

Tai šalta?
Man tai sunku pasakyti, nes ryte susisukau į savo šiltą paltą, šaliką, kepurę ir pirštines su kaspinėliais, šmurkštelėjau į mašiną, o iš mašinos prie šilto darbo kompiuterio. Gal kažokį dilgtelėjimą ir pajutau, bet paskui namie vėl nerandu kur sušalti - kaip tai padaryti tokio dydžio bute, kur visas gyvenimas vyksta lovoj su pleduku arba virtuvėje apsikabinus virdulį, arba vonioje, kur apskritai net atjungus šildymą tikriausiai būtų neįmanoma sušalti vien dėl mano mylimosios morkvinės...
Šaliką pakeitė rūžavas chalatas (aš rimtai netikiu, kad egzistuoja gražesnis) ir kojinytės, kurios yra man per didelės, todėl jau kelis kartus čiužinėdama į virtuvę vis pametu kojinę. O naujiena numeris vienas- mano traukinuko durys.Nes jos važiuoja. Ir jos puikios.
Taigi slampinėdama ir kaifuodama nuo kiekvieno vis dar atsinaujinančio buto kampelio, aš šiomis dienomis bandau susidėlioti mintis galvoje, bet man sekasi vis sunkiau. O gal dėl to, kad aš truputį visai pasimečiau ir nebenoriu prievarta daryti to, kas man žiauriai nepatinka. Sprendimų. O ir kam, jei yra žmonių, kuriems tai, tikriausiai, pasiseks daug geriau? Ir tada, bent jau, dėl klaidingų sprendimų aš turėsiu ką kaltinti?
Man sugedo virdulys. Nusiminiau. Tada mama man šiandien skambina ir sako, oi, žinai, čia gi vistiek, kai baigsis paskutiniai remontėliai, bus tokios kaip ir vėl mini ikurtuvės (girdėjot, brangučiai?? Haha), tai labai gerai, kad sugedo tas virdulys tau, nes mes nupirksim tikrai gerą, nes tuose pigiuose užvirintą vandenį yra netgi gal nesveika gerti... O aš baigiau pokalbį, ir labai rimtai pamaniau, kad jei nesidėliočiau tų minčių galvoje šiuo metu, tai gal gaučiau kokiu šimtu litukų pigesnį virdulį.
Tai jau dabar apie tą įkvėpimą, kuris parašytas pavadinime. Eureka. Aš manau, kad tai yra tas dalykas, kurio man dabar žiauriai trūksta. Žmonės (na gerai, moterys) paprastai stebi aplinką, kaimynkas, TV naujienas, ir pan., o tada nusprendžia, kad nori to, nori taip, kaip pas Aldutę, nori ten, kur Jurkutė buvo, arba kažkaip panašiai. Va tada galima imtis veiksmų. O aš ką? Aš jau kiek laiko pažiūriu į veidrodį ir pagalvoju, kad va taip ir noriu gyventi!
O paskui kažkaip netyčia susiklostė viskas taip kaip yra, ir dabar aš jau nežinau kur žiūrėti, nes remtis pačia savimi kaip įkvėpimo šaltiniu yra mažų mažiausiai narciziška, o šiuo atveju dar ir bergždžia.
Gerai, kad aš bent jau žinau, ko nenoriu.
Nenoriu šitaip.
Ir anaip nenoriu.
O labiausiai nenorėčiau taip.
Bet nenoras yra labai jau skystas pamatas ateičiai.
Gerai, kad nors Kūčios artėja su visom silkėm. Mmmm.

Malonumai pagal planą.

Taip taip, nesvarbu, kiek tai užtruks, nesvarbu, kad miegoti neisiu iki išnaktų, aš šį vakarą paskirsiu savo malonumui.
Ir man bus malonu.
Aš pairuošiu sau vonią, išsitrauksiu visas savo kūno, kojų, veido, plaukų kaukes ir panaudosiu pagal paskirtį. Net tą aliejų, kurį reikia kaitinti ir paskui kažkokiu būdu talpinti ant plaukų.Vonios putų netaupysiu, susipilsiu pusę butelio rožių burbulų, susimesiu net vandeny tirpstančias rožytes, užsikursiu smilkalus, taigi priversiu save mėgautis.Grožėsiuosi savo tobulu vonios kambariu.
Paskui skaitysiu knygą su Lavazzos puodeliu, nes būtent šita liko vienintelė kava, kurią dar įmanoma gerti už prieinamą kainą.
Užsidegsiu cinamoninę žvakę.
Taigi gersiu kavą, skaitysiu knygą, dar žiūrėsiu savo mėgstamą serialą. Storai tepsiuos kūno sviestu, lakuosiu nagus - spėkit kokia spalva - kol akyse ims vaidentis rožiniai meškiukai.
Ir galvosiu, kokia esu puiki ir nuostabi.
Ir  ignoruosiu tai, kad jis parašė "tai jau pas tave eilės formuojasi"?
Tai štai koks nuostabus bus mano vakaras. Nepaisant to, kad vonioje laikysiu telefoną chalato kišenėje ir lauksiu signalo, nes aš esu apgailėtinai priklausoma.
Bet įrašas turėjo tai paneigti. Ar pavyko?
Pst. Jau atvežė nuostabiąsias stumdomas duris.

Nepatinka.

Ištrauka iš sąrašo, pavadinimu "Štai dalykai, kurių nemėgsta Ieva" :
Kai mane ignoruoja. Žiauriai nemėgstu, kai mane ignoruoja tie, kurie neturėtų (t.y. turintys mano palankumą). Taip nutinka nedažnai, bet šitai galima taikyti kaip psichologinį ginklą prieš mane. Tiesa, šiaip ignoravimas yra labai geras dalykas kalbant apie tuos, kurie neturi minėto mano palankumo. Tuo atveju aš labai sveikinu ignoravimą, pati naudojuosi principu "tu man nepatinki, tai apsimeskim, kad tavęs čia nėra", todėl niekada nesupyksiu, jei ir kitas taip su manim elgsis.
Man taip pat nepatinka familiarus elgesys, kurį kartais įjungia vyrai, nes turbūt mano, kad tai yra mažų mažiausiai žavu, kad tai yra veiksminga, kad tai yra patrauklu (?!). Kurgi ne. Jei nori būti nutrenktas žaibu iš akių, tai prašom. Kitu atveju elkis kultūringai. Na, gerai, jei esi mano klientas, kuris man atneša keliatūkstantinio pelno, tada gal ir padarysiu išimtį - gali kreiptis į mane Tu. Bet kitu atveju tai yra minusas, o ne pliusas. Mano svajonių vyras, beje, visą laiką mokėjo/moka išlaikyti tą pirma pagalvoju, tada pasakau taisyklę (išskyrus tada, kai voliojiesi prie televizoriaus arba pletkini apie kaimynės sugyventinį). O ji santykiams, mano nuomone, yra puikus dalykas. Ypač moterims, užtat kad ojojoj kaip mums reikia mokytis tramdyti savo emocianalines audras ir vėtras, ypač kai šito pačios taip nemėgstam vyruose. Asmeniškai man tai nėra nieko įtartiniau ir nepatraukliau už pernelyg emocionalų vyrą.
Tikrai nesvajoju sėdėti su nosinaite ir šluostyti vyrui ašaras, kai jis verkia apie tai, kaip jo buvusioji jį mušdavo. Arba štai jį apgavo ragana maximos kasininkė, jis iškelia sceną prie kasos, tada liepia atiduoti jo tris litus, nes kitaip jai bogai baigsis, o taip bus, nes jis pažįsta advokatą tokį. Paskui negana to, vairuodamas visą kelią namo trūkinėjančiu balsu šūkalioja apie valstybės ir piliečių visokeriopą nuosmukį ir kad Londone yra geriau, reikės važiuoti ten užsikalti pinigo, nes darbe jau jis nebegali, kaip jį ten visi terorizuoja, tokį gerą ir vertingą darbuotoją/darbininką, ir išvis, kur jie tokį dar ras, nes dabar visi normalūs jau dirba užsieny, kur jis tikrai tikrai vieną dieną važiuos, nes jam jau baigėsi kantrybė (taip ir neprasidėjusi).
Šitas nutikimas yra išgalvotas ir neturi nieko bendra nei su Ievos dabartyje, nei praeityje turėtais vyrais, nors gal su kokiu vienu kitu pažinotu ir turi. O ir kas paneigs, kad tokių yra. Jie yra, bet tai nereiškia, kad juos reikia mėgti, arba neminėti bloguoju dienoraščio įrašuose.
Taigi vyras turi būti labai švelnus ir labai vyriškas vienu metu. Štai kaip. Vyro receptas pagal Ievą.

Kavos puodelių filosofija

Antrą kartą šiandien verduosi kavą. Antras kavos virimo darbe kartas visada yra kitoks, nei pirmas. Antras kartas yra ramesnis. Baisu net žiūrėti tikriausiai į mano konvulsiškus judesius iš ryto, kol traukiu iš spintelės puodelį, beriu kavą, saldinu, aplinkui visiška garsų kakofonija - skamba šaukštelis, šiurena popieriai, suūžia besikraunantis kompiuteris, kalba kolegė, kurios iš įpratimo paklausiu, kaip sekėsi vakar, nors, kaip yra žinoma, pusės negirdžiu, nes dar nepabudau, dar toli gražu. Ir jau tada, kai apsikabinu puodelį ir karštis pasiekia pirštų galiukus, o uoslės receptorius dieviškosios rytinės manos - kavos -kvapas, va tik tą pirmojo kavos puodelio apkabinimo sekundę aš pradedu gyventi naują dieną.
Antras puodelis yra žymiai sąmoningesnis. Pavyzdžiui, dabar aš jau galėsiu gerdama kavą galvoti apie tai, ką veiksiu po darbo.
Kažkaip nejučia buities smulkmenos išsivysto į filosofinius pamąstymus apie būtį. Būties ir buities simbiozė. Štai kas yra mano gyvenimas.
Šiąnakt užmigau saldžiai. Kaip anksčiau. Kai ryte pramerkiau akis, ėmiau laukti savo šiuo metu kasrytinio šlykštaus jausmelio,kuris yra normalus dalykas, tačiau kurį norisi išspjauti kartu su dantų pasta vonioj, paskui norisi iškramtyti su Dirol po valgio, norisi nuplauti plaunant indus po vakarienės. Ir štai šiandien ryte aš kėliausi be pastarojo. Tik iš karto sau pasakiau, kad dar ne vakaras, ir visai gali būti, kad buvau teisi.
Nusipelniau, visko nusipelniau, vien už tai, kad buvau minutei pagalvojus, kad ką nors išmanau apie gyvenimo filosofiją.
Filosofiją išmanyti, tai ne kavą gurkšnoti.

Onkologinio koridorius arba kodėl Ievos neoperavo

Žinau, kad šiandien buvo tokių, kurie laukė operacijos rezultatų.Ir pasakyti neturiu aš jums ko.
Ne, pasakyti tai aš visada turiu ką, tik apie lūpos operaciją nelabai, nes jos nebuvo. Kai jaunas ir gražus daktaras man maloniai šypsodamas pasakė, kad aš nieko čia nematau, kad neoperuos, kad nėra tikslo pjaustyti ir ko nors ieškoti, kad ir taip išsivaikščios ta cista, galvoje man trinktelėjo tarsi koks mažas mielas kūjis į sieną, nes oi patikėkite, kas jau kas, o aš esu tiek kartų gyvenime tą girdėjusi - nieko blogo, viskas gerai, tu nedūsti, nors dūsti, tau nesilpna, nors silpna, tu matai gerai, nors akyse liejasi, viskas tavo galvoje. Tai šįkart, po tiek metų vėl?
Bet mielas jaunas gražus daktare, tuo metu pagalvojau, aš tikrai nesu beprotė.Nes juk ana daktarė praeitą kartą tikrai rado tą cistą, netgi ją pradūrė ir užrašė mane operacijai po mėnesio, jei vėl atsinaujins. Atsinaujino gal ir mažesnė, bet vistiek atėjau.
Bet jaunas gražus onkologinio daktarėlis neturėjo savo plonytėje Ievos vieno apsilankymo kortelėje jokios informacijos apie mano fantazijos pilną praeitį, bereikalingus tyrimus ir gydytojų išbandymus, todėl galėjau ramiai pasišypsoti, palinksėti, padėkoti už informaciją, kad čia joks ne piktybinis auglys, o nereikšminga cista. Jeigu ką, tai apie ją tiek šnekėta, kad vis dėlto man jinai labai reikšminga tapo.
Bet gal tikrai reikėjo kreiptis į klinikas, kur mane ir siuntė, o ne į onkologinį, kur dėl dviejų net matomos naudos nedavusių dviejų minučių vizitų chirurgų kabinetuose, turėjau psichologinio "džiaugsmo" pasėdėti nemažai valandų (kartu sudėjus apie devynias) tos įstaigos koridoriuose. Aišku, su mama kaip visada patyrėm ten šiokių tokių nuotykių, valgėm spurgas, turėjom keletą laisvadienių, o paskambinusius šiurpinom "žinai, perskambinsiu, nes aš dabar dukrą į onkologinio ligoninę atvežiau...". Tai gal ir nebuvo nieko blogo, tik kojos ima keistai tirtėti kaskart, kai einam tuo keliuku, kuriuo pėdindavom lankyti močiutės.
Močiutės atminimo proga, vilkėjau rožinę. Nes taip išmokau iš močiutės, tinkamiausia spalva į onkologinį - rožinė.
Tai gal šiam kartui tiek.

Yra geri dalykai. Blogi dalykai irgi yra.

Jeigu įsivaizduosim, kad aš turiu daugiau pinigo... Na gerai, daug daugiau pinigo, tarnaitę ir belekiek skudurų, tai mano prototipas - Bler iš Gossip Girl. Ot šaunuolė moteriškė, nepaprastai gerą galvą turintis personažas. O ir skonis vyrams, sakyčiau, mūsų sutampa.O štai, kaip kažkada leptelėjo mano mama, tavo vyro tipas yra politikas. Haha, kurgi. Mano vyro tipas yra universalas.
Tačiau, kadangi aš to pinigo ir tų skudurų turiu truputį mažiau, vietos pas mane bute tiek,  kad tarnaitė galėtų miegot nebent ant užsilikusios tarybinės raskladuškės balkone, tai labai ir nesitapatinu. Pabūsiu originalas. Princesė be karūnos.
Ir kaip yra šaunu, žinokite, turėti tokius draugus, kurie nemokamai tiekia į namus Gossip girl sezonus!Beje, princesei šiandien skauda galvą. Bet nėra nieko, ko nepataisytų kavos ir ibumetino kokteiliukas.
Juk yra ir gerų dalykų. Pirmiausia tai, kad vakar gavau pirmą pusiau-žieminę sąskaitą už savo trisdešimt kvadratų šildymą, ir ji mane nuteikė, sakyčiau, netgi labai optimistiškai.
Antras geras dalykas - atgavau savo "pudrinę" - kompiuterį. Dėl to dabar vėl esu pasiekiama ne tik namie, bet kone kiaurą parą, kas irgi veikia raminančiai, beveik kaip koks spa.
IR nepaisant viso to gerumo, aš nerimauju dėl rytojaus. Bijau, kad netyčia nupjaus lūpą. Su viena lūpa taigi yra sunku šypsotis. O bučiuotis tai dar turbūt ir neįmanoma.
Nors visai gali būti, kad taip nenutiks.

Šaldytuvo tuštinimo metas

              
Stačiai bjaurus dalykas tas pms. Negaliu patikėti. Tikrai, negaliu patikėti, kad per šitą gamtos negalią aš  stovėjau prie puodo virtuvėj. Viriau... manų košę. Pirmadienio vakarą. Jo. Būna dalykų pasauly. Ir čia, labai tikiuosi, ne pats baisiausias iš galimų variantų. Juk jei būčiau kepusi bulvinius blynus, pavyzdžiui, tai būtų daug basiau, o gal net galėtume vadinti paranormaliu reiškiniu, nes jokia panelė skusta ar neskusta buvė nėra tupėjusi nei mano šaldytuve, nei spintelėje, ir aš nuoširdžiai nežinau, kiek kainuoja bulvės.
Bet tai nenuplauna mano šio vakaro manų košės nuodėmės.
Va taip aš ir palaidosiu savo nuo kelių prastai išmiegotų naktų šiek tiek padubusius skruostelius ir žaviai padūmavusius paakius. Et.
Bet negali sakyti, kad viskas blogai. Dar išvis reikia džiaugtis, kad manęs šiandien iš darbo nepagrobė toksai kazachas/turkas/indas. Ne, aš, moteriškės, rimtai nesuprantu, ar jūs juos iš tiesų savo nacionaliniu nesubtiliu dėmesiu palepinat, ar iš kur jie įsivaizduoja, kad lietuvaičių akyse yra apolonai ir dievai, o mes svajojam amžiams vergauti jų naglybei.
Aš jam mandagiai rusiškai paaiškinau, kad man vapše yra neįdomu važiuoti jo gimtinėn, ir ten stopudovai nebus man geriau, kad ir kaip primygtinai jis tą aiškina. Ir net ne esmė yra tai, kad jis, matai, turi Mercedes (ojei ojei, net ne šviesios odos salonas. Pf.). Taip kad paprašiau kelti savo chaki spalvos užpakalį, nes neturiu apie ką šnekėtis ir dirbu, o savo draugų gali palaukt ir lauke.
Tai kadangi tas laukas yra už didelio mano darbo lango, tai kokias dešimt minučių vyrukas stovėjo prisiplojęs prie stiklo ir tikrai, mačiau, bandė mane užhipnotizuoti savo nerealiai galingu žvilgsniu, kas kelis kartus net mane prajuokino, o tą pasigailėjimo šypseną, kažkodėl įtariu, kad palaikė simpatijos ženklu. Pamanė, kad mergaitė aiškiai įsimylėjo, tik yra nedrąsi, fsio jasna. Bet gal ir gerai, nes dar būtų užmaukšlinęs man ant galvos maišą, kaip kad Boratas vakar per tv Pamelai užmovė.
O juk, kaip pamenat, vienintelis tobulas vyras gyvena Lietuvoj... Tai ką ir bešnekėti.

Aš čia!

"Ievute, kur dingai? :( nebėr ką skaityt internete..."

 

Sako viena mano miela komentatorė. Pagalvojau, kad jeigu ką, tai rimtai, kokią aš teisę turiu nerašyt tiek laiko?
Nesvarbu, kaip ten kas pas mane šiuo metu.
Bet, žinokit, aš nerašiau taip ilgai ne vien dėl ten tų moteriškų emocinių dramų. O jau nuo anų kaip pavargau, tiesą pasakius... Jau įgavau netgi antgamtiškų mistinių aiškiaregės galių, kai susapnuoju kokį makabrišką sapną ir tai jam ima pildytis. Truputį nekas, nes sapnai tai tikrai makabriški.
O ką čia tokio neutralaus papasakojus...
Savaitgaliai vis dėlto pas mane nuostabūs, nes niekada dar nemaniau, kad remonto talka būna tokio lygio smagumo. Maždaug vidurdienį išsiverčiu iš lovos, susirenku žaisliukus, ir paliekam mamos vyrą dirbti vieną mano bute. Kažkaip apskritai pradedu įtarinėti, kad jis mus išsiunčia šopintis ne visai todėl, kad labai nori mums suteikti džiaugsmo, o kad jam gal be to dar ir ramiau, kai niekas neįstato kopėčių į pilną dažų skardinę, garsiai nekomentuoja Bilo laidos ir neklausinėja kiekvieno įrankio pavadinimo "o kas va čia yra toks"?
Tai mes pasivaikštom po prekybcentrius, paskui ruošiam gurmanišką vakarienę (vakarienę tiesą pasakius irgi mama ruošia, o aš tik atlieku sėdėtojos šalia ir plepėtojos rolę, kuri, nusprendėm, irgi yra nepaprastai svarbus akcentas maisto kokybei). Paskui valgom, ir baigiasi remonto diena. Tokia visai nieko.
Kas dar... Darbe irgi jau kartais jaučiuosi kaip tas kurmis, kuris nori pasikasti į kokį urvelį, nekelti telefono, neatidarinėti darbinio pašto (kurį, beje, privalau tikrinti kas kelias valandas, toks įsakymas), bet aš žinau kad tokių laikotarpių būna, bet jie neamžini.
Penktadienį užrašyta operacija. Tai jei nuspręsiu operuotis, turėsiu savo istorijoje jau dvi operacijas - ausies spenelio ir lūpos. Hm.
Šiandien su A. buvom toj moterų parodoj. Kasmet pasižadu ten kojos nekelti, bet ir vėl nuvažiuoju. Tai šįkart visai netgi buvo pusė bėdos. Nusipirkom šio to netgi. Pirmąkart gurkšnoju gilių kavą su pienu, ir man patinka. Rinkausi tarp šitos ir lieknėjimo arbatos, bet pardavėjai padlaižūniškai pamelavo, kad aceit aš ir taip liekna, tai kam jum, o aš ir pasimoviau (ne taip paprasta yra persiorientuoti į normalaus sudėjimo asmenį iš storučio, kad ir kiek metų praeitų), dabar truputį gaila. Reikėjo klausyt to, kur sakė, o jūs ir taip liekna, bet vistiek pirkit.
Beje, patarimas tiems, kurie šiuo metu taip pat išgyvenate įkvėpimo štilį ar net visokeriopą sąstingį bei monotoniją darbe - neikite miegoti sekmadienį iki nepadorių išnaktų, pamatysite, kaip pirmadienį darbe bus viskas kitaip, viskas tikriausiai plauks kaip pro rūką, taip mažiau imsit dalykus galvon ir jausite žymiai didesnį pasitenkinimą pasibaigus darbo dienai, nes užmigsite iškart po, arba net per vakarienę. Skanaus.

Kaip gerai, kad Jums gerai.

Štai būtent dabar yra tas laikas, kai visi manęs nemylėtojai ir blogo linkėtojai ( tik nesakykit, kad jūs tokių neturite, visi mes turime, vieni jie būna labai gerai užsimaskavę, kiti visai to ir nesistengia daryti ) gali ploti rankutėmis, glostyti sau prieš veidrodį plaukučius ir pasičepsėdami sakyti ohooo, Ievai taip nutiko, įsivaizduoji? Arba, ai,tai čia viskas aišku nuo pradžių buvo, nu arba kaip nors panašiai. O jūs taip darote, ką čia slėpti. Gal net kai kuriems mano blog'o skaitytojams, kurie yra neutraliausi mano draugai, jau buvo pabodusi rožinio atspalvio šio dienoraščio nuotaika. Tai vat ir jūs dabar pamanysite, ak, kaip gerai, kad nors ką naujo paskaitysim.
Faktų nepateiksiu. O jei kas nors nesupras netyčia apie ką aš... ot gerai būtų.
Taip kad. Žinot, būna tokie skausmo/liūdesio/kančios lygiai, kada labai skirtingai reaguoji į aplinką. Štai šiuo metu aš jaučiuosi taip, kaip nebūtų keista - kad yra gerai, jok kažkam tokios situacijos atneša teigiamų emocijų. Rimtai. Aišku, velnio ratas sukasi, paskui verkia jie, ir tada vėl mes, ir tada vėl jie... Ir nemanykit, kad kada nors tai baigiasi. Čia kaip su mirtinos ligos remisija - kažkuriam laikui užmiegi ant laurų, ir TE TAU.
Dar yra labai svarbu ko nors pasimokyti iš kiekvienos gyvenimiškos situacijos, padarius išvadas visaip ten patobulėti ir eiti platesnių tolių užkariauti. Man taip ir buvo visada, bet šįkart truputėlį aš nebežinau kur eiti, toks jausmas, kad nebent atgal. Tai lieka kitur reabilituotis. Pavyzdžiui, jau pastebėjau, kad dirbu visą savaitę kaip robotukas, jei dar ilgai tokia nuotaika žemiau nulio bus, kai kančia lipti iš lovos yra rytais, o vakare tik svajoji užmigti greičiau, tai šitaip ardama galiu netyčia direktore patapt. Tiesiog, iš inercijos.
Ir apskritai, aš dabar labai daug darau ir darau darau darau,  nes taip yra geriau, nei atsisėdus imti galvoti. Galvojimas užknisa.
Na, bet tarkim vieną dieną man vėl nušvis saulė, aš susitaikysiu su mintimi, kad toliau gyvensiu tokį vidutiniškai įdomų gyvenimą be fejerverkų, kaip kad gyvena mano aplinkos moterys - su vidutiniška nuotaika, vidutiniškais vyrais,vidutiniška šypsena ir atsiprašau iš anksto jei kas dabar mane už tą nuomonę pasmerksit. Būkim sąžiningi su savimi.
Tik kad turiu dar tokią mažytę viltį, kad man taip neišeis. Kad aš taip nemokėsiu. Ir kad pasigaminsiu sau gyvenimiškų sūpynių, naujametinių fejerverkų, cukraus vatos.
Kur nors visai tai juk dar egzistuoja? Juk negali būti, kad išlipau iš paskutinio dėmesio verto atrakciono?

_