Norit ar nenorit, nauji metai ateis.

Atsidariau vargšelę savo banko sąskaitą ir sumokėjau mokęsčius.Štai taip pasitikinku sekančius metus. Nežinau, kas čia per epidemija, bet mano tokie pat išsiblaškę draugai kaip aš, kaip matau, dar nežino, kaip minės naujus. Ir visi tokių minorinių nuotaikų. Gal čia jau dabar mums sunkiau metus skaičiuoti - žiūri sau, kaip dar vieni metai nubėga nuteka praeitin, senstam, raukšlėjamės, ne kažką.
O B. šiandien telefonu manęs klausė "Rimtai? Nauji? Ryt??". Nu va, ką aš jums sakiau.
Daug įdomiau už naujus metus yra nauji gyvenimo etapai. Štai apžiūrėjau naują draugų butą, prisiminiau laikus, kai pati nuomavau namus, kaip viskas kitaip buvo. Dabar geriau. Viskas taip iki mažiausios plytelės sava, išmylėta, išglostyta. Bet tuos etapus visi tikriausiai praeinam, ir visi tie etapai savaip smagūs.
Ką turėčiau apie praėjusius pasakyti. Geri, tikrai geri buvo, naujų namų, naujų santykių metai. Namai jau dabar bus seni, santykiai seni, draugai tie patys, darbas tas pats. Bet juk laukia visi 2011 - ieji, gal netyčia padarysiu karjerą arba nusipirksiu šunį. Štai kas yra smagu - galimybės. Jei nori, tas galimybes išnaudoji, arba ne.
Nepykit, kažkaip netyčia šiandien pavargau, man taip visada per laisvadienius nutinka. Nors taigi LAISVADIENIAI.
Rytoj naujus pradedam minėti priešnaujametiniais pusryčiais su draugais. Kažkaip nuo kito galo. Reiškia, kad geras ženklas.
Kaimynai kasa sniegą mašinų aikštelėj - geras ženklas.
Šiąnakt sapnavau, kad pagaliau viską išsiaiškinom - netikėtai geras ženklas.
Ir tai, kad triušio/kiškio/zuikio metai - yra ne kieno kito, o mano metai - geras ženklas, kas be ko.
O Jums, zuikučiai, linkiu, kad nauji 2011-ieji būtų pačių geriausių naujienų metai!
Ir, jei nepamiršit "Nekalbadienio" kitąmet, būsiu dėkinga ir minėsiu geru žodžiu, pasižadu.

Pokalėdinė nedepresija

"Labas, esu vedęs vyras. Žmona išvažiuoja į užsienį nuolatiniam darbui, ieškau ilgalaikės draugės. Pradžiai draugės, o vėliau... Manau su ja iki skyrybų vienas žingsnis. Esu dirbantis, labai mėgstu keliauti, patinka knygos, menai. Šiaip dirbu su finansais ir teise. Mano skype..."  Ahaha, šitas variantas neeilinis, čia matai pasiūlymas su dviguba PERSPEKTYVA. Viena vertus, pinigų grynais nežada, bet iš profesijos, suprask, pinigingas. O dar ir gali tikėtis, kad jis tikrai tikrai tikrai greičiausiai skirsis su žmona. Gal kam to skype konktaktuko reikia? TAI KAIP LAIKOTĖS PO KALĖDŲ? Nesakau po švenčių, nes kai kas dar ir naujus metus laiko švente, o ne eiliniu pagėrimu. Keli mano įspūdžiai: Kažkoks visai šiemet nekrizinis kalėdų senis, rimtai. Net, sakyčiau, nepatogu kažkaip, bet gal aš iš tikrųjų buvau labai labai gera visus metus? Su svarstyklėm aiškinamės santykius. Mano nuomone, yra žiauriau nei žiauru taip viską tėkšti man į akis, ir  gal galima būtų subtiliau kaip nors pateikti tą faktą, kad valgiau kaip didelis alkanas begemotas.Bet o kas man, vargšelei, belieka, kai prisėdi prie tiek stalų, kur antys, žąsys, vištos ir karpiai šoka viliotinį... Užskaitomas vienas užklimpimo sniege su mašina faktas (ne su mano mašina, žinoma), kurio metu aš dar ir praradau bato kulną. Taip, man teko stumti mašiną, kas, aišku, nieko nepadėjo (valgymas kaip dideliam begemotui, pasirodo, jėgų neprideda), bet šiaip taip išsikapstėm ir kelionės tikslą pasiekėm nevėluodami, tik su pasiverkšlenančia Ieva, nes nulūžęs kulnas yra nepalyginamai blogiau net nei nulūžęs nagas. Nuo šiandien metu valgyt.Bent jau iš idėjos. Šiandien darbe (jo, aš vėl atėjau į darbą per atostogas) vienas klientas apie mane pasakė: gražios moterys yra naglos, nes jos žino, kad yra gražios. Ir, jeigu ką, šįkart aš prieštaraučiau, nes kaip gali didelis prisivalgęs begemotas jaustis gražia moterimi?

Turbūt trumpiausias tekstinis įrašas "Nekalbadienio" istorijoje

Ir dar palinkėjau Jums ramybės, o pati... Staiga pas mane ja oi kaip nekvepia (nebekvepia?)... Tik sudedu rankas, ir sakau, nu va, viskas, dabar bus taip - niekaip. IR prasideda! Ak,ak, ak. Bet aš taip ir jaučiau, neišeina man kitap.
Ramiai pabūsime prie silkutės, o toliau - gyvenime be intrigos ryškiai trūksta druskos.
Iš manęs tai galima tikėtis visko. Niekada nesupratau nuspėjamų žmonių. Ta prasme, tai KAME ĮDOMUMAS?
Ekspertams - jeigu kada netyčia pamanėte, kad žinote, kaip viskas pas Ievą dabar bus, ramiai manykite iš naujo.
Tiek. Iki, brangučiai :*

Aš tai padariau! Šventinis sveikinimas skaitytojams.

Pagaliau! Susitvarkiau virtuvę, netgi perėjau keliais su skuduru, kaip, pamenu tą darant mamą iš vaikystės (beje, kas dar nežinote, tai mano sprendimu visam bute grindys yra beveik visiškai baltos, galit įsivaizduot kaip dažnai jas reikia valyti ir blizginti, bet man taip gražu).
Taigi, pasistačiau puodelį kavos ant savo naujai atgimusio virtuvinio stalo. Stalą man parvežė tik vakar, o vakar dalį kulinarinių darbų dariau ant grindų, bet argi tai bėda? Šiandien buvau pasilikusi tik "kelis darbelius" pabaigai - iškepti imbierinius sausainiukus su glajumi ir sutepti vaflius, bet nežinau kokiu būdu tai vėl išvirto į visą dieną juodo jaučio darbo, aptaškytų sienų ir grindų, padengtų tešlos kilimu.
Bet pagaliau. Rytoj yra mano mėgstamiausia diena metuose, mama pažadėjo finansuoti savo neturtingai dukrai taksą, tai gal, manau, nevarysiu mašinos iš kiemo (jau įsivaizduoju, kokie orų kataklizmai rytoj vyks), ir išgersiu net ne vieną taurę vyno.
O Jums, mano mylimiausieji "Nekalbadienio" skaitytojai, linkiu ramybės. Beveik kaip per mišias, bet tai yra labai nuoširdus palinkėjimas. Aišku, kad ne visiems mums ryt pasiseks sėdėti už kūčių stalo visiškai suvestomis sąskaitomis su pasauliu, sutvarkytais reikalais ir problemomis, jos yra mūsų palydovės nepriklausomai nuo laiko ar švenčių. Bet  šventės juk ne apie tai, šventės tam, kad parodytų, kiek aplink Tave mylinčių ir Tavo mylimų žmonių, nepaisant nieko. Nepaisant visiškai nieko, patikėkit.
PAKILIOS KŪČIŲ ŠVENTĖS IR LINKSMŲ ŠVENTŲ KALĖDŲ! Bučkiai. (Ir skanios silkutės rytoj! Mmm...silkutė...)

Liko trys dienos.

Oi, tikrai reikia kažką parašyti, nes tuoj prasidės raginimai iš publikos. Tai rašau savo noru.
Pasveikau. Iš dalies atostogauju. Ir dar neišvengiamai daug laiko suvalgo pasiruošimas šventėms, kas yra mano išsigelbėjimas, o dar ir labai malonus šiemet. Nežinau kodėl, bet manęs net nebeerzina nesveikos grūstys mašinų aikštelėse prie prekybcentrių, aš nesiraunu plaukų dėl aplinkinių įtartinų prieššventinių keistenybių - šiemet kaip niekad daug egzempliorių.Pavyzdžiui, mano pusbrolis susilaužė žandikaulį, o kolegė ranką. O jau apie psichologines traumas tai ką ir šnekėti, žinot, laikas toks. Tai aš tada kaip ir išvis jaučiuosi labai normali ir labai labai dar formoj.
Pavyzdžiui šiandien mane užliejo tokia meilės sau banga. Taigi būna, kai trauki priešais veidrodį visas savo drapanėles ir persirenginėji, persirenginėji... Ir garsiai pasileidi kokią spigią užsienio pop atlikėjos dainą, ir jautiesi mažų mažiausiai mis pasaulis, o visi visi pasaulio vyrai gali būti tavo, ir išvis tau nėra lygių. Juk būna, neslėpkit. O ką rengtis per šventes?
Ir pagalvojau dar, kad jei gyvensiu su kokiu vyru, tai va taip negalėsiu. Ir negalėsiu tokiam skudurų jovale prisėsti parašyti įrašiuko į blog'ą, nes taigi bus gėda.
Tik  dar nenusprendžiu, čia šitai reiktų dėti į grafą su pliuso ar su minuso ženklu. Beveik kaip mokyklos laikais - į vieną lapo pusę pliusai, į kitą - minusai. O galiausiai tai vistiek nieko tau nesako, ir trauki burtus.
Ai bet apie ką aš čia.
Šiandien pas mane kvepėjo verdančia... namine uogiene! Taip, tokius vat dalykus daro šventės su manim, ir aš joms leidžiu.
O dabar eisiu sukabinti savo suknių ir megztinių atgal ant pakabų.
P.s. Man labai patinka, kai šiuo metu nepažįstamieji linki linksmų švenčių.

Ieva serga.

Nežinau, iš kur pas mane tokia mada, bet jau kuris laikas beatodairiškai klausau mamos. Na, beveik beatodairiškai.
Bet o kaip kitaip paaiškint tai, kad jausdamasi kaip ant asfalto sumindytas vabalėlis šiandien vistik vykdau jos visus paliepimus - taigi jinai per mobiliaka net nemato darau aš ką ar ne.Liepia, einu skalauti gerklės tais durnais rūgštiniais ir šarminiais vandenim, kurie man pristatyti šiandien per pietus, prieš tai dar pašildžius mikrobangėj, kad nebūtų per šaltas, paskui verdu pakaitomis vieną, paskui kitą žolelių arbatą, gilinu pjaustymo kuo plonesniais griežinėliais įgūdžius raikydama imbiero šaknį - nes jinai yra pakankamai bjauri, turiu pasakyti, vartoju kaži kokius hemaopatinius žirnelius, kemšu medų, kuris mano vaizduotėje jau po truputį gula man ant šlaunų. Būdą, kaip prisijaukinti medų, dar papasakojau maisto bloge.O paskui dar atimsiu sau sąmonę su naktinio Teraflū puodeliu.Nežinau, kaip jus, bet tas tai mane veikia žudančiai, užmiegu turbūt dar puodeliui neatvėsus, jei spėju išjungti šviesą ar tv, tai dar labai gerai.
Bet aš suvokiu,kad man visų šitų dalykų gal ir reikia, nes liepiau sau pasveikti iki šeštadienio. Negaliu sau leisti ilgiau sirgti, nes man atostogos ir dar todėl, kad ojojoj, kiek visko reikia man dar padaryti iki Šventų. Šiuo metu jaučiu artėjant kažką panašaus į prieššventinę paniką.
Nors buvau šiandien išsmukus į civilizaciją, vos paršliaužiau iki namų - sunkiausia buvo su maišais (buvau bibliotekoj, o paskui trumpam parduotuvėn užsukau) kėblinti nuo mašinos iki buto - sūtraukos pensininkai kaimynai tai jau niekada neišeis padėti maišiuko panešėti - sėdi prie tų savo langų ir žiopso, kada iš kur ir su kuo kas pareina...
Nu va, o šiaip dar pagalvojau, kad kas liečia mano kokį nors būsiantį vyrą, ar šiaip aptarnaujantį personalą, tai geriau jau jų dėlei aš nesirgčiau. Nes kai aš sergu, aš tampu pati pačiausia ir svarbiausia, noriu, kad manęs visi gailėtų, bet jei per įkyriai lenda, tai irgi blogai, nerūpi man tada nei ten kokie nors darbai per labiausiai, nei įsipareigojimai, nei meilės -seilės, nei santykių peripetijos. Man svarbiausia tik tai, kada pasveiksiu pagaliau, ir KUR MANO NOSINYTĖ.

Nes man nepatinka bacilos.Ir gotai.

Kątik perskaičiau nesakysiu kokį įrašą nesakysiu kuriam blog'e, ir visiškai nieko nesupratau. Gali būti, kad aš tiesiog esu ne tiek protinga?
Ir dėl to paties nebeprisiverčiu grįžti prie kūrybos - nes darosi bloga, matant kiek aplinkui teksto parodijos. O jei jau kalba apie eilėraščius... kodėl su tais pseudo poetais nutinka juokingi dalykai?Jie ima keistai rengtis, kalbėti siaubingai nervinančia maniera, pasensta mažiausiai trisdešimčia metų, ir čia dar nieko. Dauguma paprasčiausiai pavirsta gotais.Filosofai mat.Ir nenuostabu, kad aš taip iškrisdavau iš konteksto tuose poezijos pavasariuose, kur mane atrinkdavo vieną "neformalę" tarp visokiausių ilgais juodais paltais ir riebaluotais plaukais auskaruotų būtybių ir besiplaikstančių vėjyje dredų. Kartą atvažiavom su mama, tai vargšelė pakraupo ir nuo to vaizdo ir nuo tų jų eilių.
Bet tai čia šiaip.
O rytoj man laisvadienis! Dabar svarstau, ar gulėti lovoj su visais savo imbierais, teraflū, pastilėmis, medučiais, rūgštiniais bei šarminiais vandenėliais, ar pirmiausia nusiaubti kokį prekybcentrį dovanėlėms po egle, o tada jau gulėti su tais visais malonumais.
Aha, truputį sergu. Mane guodžia mintis, kad Kūčios dar ne rytoj.Ir labai netgi didelė tikimybė, kad aš nenumirsiu ir pasveiksiu iki jų... Nors iki savaitgalio būtų geriau.
O čia tarp kitko, neišsenkanti ir kasdien man kliūnanti nuospauda. Aha, ir šitie vadinasi mano draugai :

Filosofija "yra jovalas, bet aš irgi ne pedantė"

Viskas labai minkšta ir švelnu, mano rožinis chalatas, vonios kilimėlis, mano lova ir mano pledas. Dar iš virtuvės atsinešu kavos puodelį ir susirangau rašyti įrašo apie tikslus ir praeitį.
Šiomis dienomis nemažai galvoju apie minėtą praeitį, narstau atminties užkaborius, analizuoju savo poelgius, veiksmus ir atoveiksmius.
Niekaip negaliu išpūsti sau iš galvos labai aiškaus prisiminimo, kada, vadinkit kaip norit, užbūriau - užkalbėjau ateitį, o gal tiesiog labai aiškiai mačiau, kur kišu nosį, bet, Dievas mato, man to reikėjo.
Tada aš, po kelių metų ėjimo į niekur (vėliau dar bandžiau gelbėti tą etapą, kad man tai kokia nors gyvenimo pamoka, ir kad jame vis dėlto taigi sutikau puikių žmonių, bet iš tiesų tai tebuvo ėjimas į niekur arba stovėjimas vietoj. Prastoj vietoj) pasakiau sau "noriu neramybės. Noriu aštrių prieskonių, noriu nervinio drebulio, pakilusio spaudimo, geriau noriu jausmo, kai beveik gali staugti vilku pro langą, nei šitos klampios pelkės, kur tiesiogine prasme virtau sau neatpažįstama būtybe".
Ir apturėjau tiek visko. Ką ir besakyti, tikrai nė nenujaučiau kad man teks daug daugiau. Ir kaip tai kitiems persakyti?
Ir negi dabar po viso to tikrai kaukti ar staugti į mėnulį turėčiau?
Nesvarbu, kad mėgstu šiltus ir pūkinius rožinius daiktus, aš tampau likimą už ūsų, vis dar. Įtempiu stygą ir paleidžiu. Įtempiu - paleidžiu. Ir šiandien trumpam sustojau, pagalvojau.
Ir iš to galvojimo nieko man neišėjo. Patarti jūs man tikrai negalit, ką čia patarsi ufonautui iš kitos planetos.

Vienos eglutės iki laimės.

Vieną dieną aš parašau, kodėl Agnės knyga yra geriau nei Beatos, ir kodėl aš Beatos knygos nepirksiu, sekančią dieną nusiperku abi Beatos knygas.
Vieną dieną rašau įraše, kad kalėdinės eglutės - materialistams, o imu štai namie ir apgyvendinu eglę.Tai kas čia man?
Bet tam yra priešistorė, nes eglės aš tikrai nenorėjau. Ir iš mamos rūsio nesivežiau namo. Bet darbe, vartydamą žurnalą, kolegei parodžiau, kad va, tokia štai yra balta eglė, kuri yra man graži, tiktų prie mano angelų ir aš jos norėčiau... jei gyvenčiau aktų salėj. Mat labai jau įspūdingo dydžio buvo toji.
Ir va jau vakarodama namie niekaip negalėjau atsikratyt minties apie tą eglę, tarsi ją kažkur jau būčiau mačius...Mažesnę jos versiją.
Ir tada aš prisiminiau, kad kraustydama močiutės paliktą kraitį pasiėmiau jos eglę. Pasidėjau giliai spinton ir pamiršau.
Taigi dabar, mieli draugai, mano namie yra kalėdinė eglė, man tobula. Ir prasminga.
Štai:

Pagaliau penktadienis. Pagaliau rytoj atsikelsiu,tikiuosi, vis dar snieguotoj Lietuvoj, žiūrėsiu pro langą virdama rytinę kavą ir bus nerealiai. Kiek mažai mums iš tiesų reikia iki laimės, ir kiek daug. Tik sniego, savaitgalio...ir visų kitų dalykų.

"Labas, mamyte, iš traumatologinio skambinu"

Ai va ot jaučiu, kad patikėjot, jog taip ir buvo.
Čia tik nejuokingas ir,tikiuosi, nieko blogo nepranašaujantis pokštelis pokšteliukas.
Panašu, kad žiema mėgsta erzinti mūsų piliečius, tame tarpe ir vairuotojus, nes per patį piką važiuojant į darbus dirbo savo juodą darbą išsijuosdama, o dabar, kai visi nusiplūkę ir nusikasę sniegus jau tupi savo ofisuose, staiga ima giedrytis, nebesninga ir išvis labai gražu.
Aš tai galvoju, kad neturiu jokios teisės pykti, nes smagu yra pasportuoti su sniego kastuvu, tikra laimė, kai mašina truputį pasiožiavus ima ir užsiveda, išvažiavus iš kiemo tampi dar laimingesnis, nes ne visiems taip lengvai pasisekė, o šiandien užteks tiesiog laimingai grįžti namo per žadamą pūgą, ir turbūt ne vienas jausimės ne ką mažiau nei kokiu Herakliu, Ksena, Garliavoj gal Kedžio ar Krivicko lygio didvyriais ir didmoterimis.
BE TO, šiandien aš gavau du kalėdinius saldainiukus.
Ir nežinau, man atrodo lietuviai mėgsta visokias tokias masines įtemptas situacijas, nes kada daugiau galime pasijusti tikra bendruomene, vienas kito išgelbėtojais, ir kada, jei ne dabar, yra apie ką pašnekėti su kiekvienu sutiktu, parypuoti, paprognozuoti kaip čia viskas bus, nros,aišku,  negalėdami suversti kaltės dangui ir sezonui, užsipuola lietuviai kelininkus, vis yra kaltų.
Nors kalčiausias tai dėl pūgos manau vistiek bus Kubilius.
Kažkoks beveik politinis tas mano įrašas išėjo, bet aš nenorėjau.
Norfoj sniego kastuvai po dešimt litų. Laikykitės, kolegos!Darom kavą.

A- tos - to - gaut.

Įsakymas: Dėl kasmetinių atostogų suteikimo Ievai Šukytei. Atostogų laikas 2010.12.16 - 2010.12.31.

Ak, kokie malonūs žodeliai, nuo oficialaus darbo popieriaus nurašyti. Taigi pagal visus įstatymus aš būsiu laisva tomis minėtomis dienomis už kažin kaip susidariusias ir prisikaupusias papildomas atostogų dienas, ir jei koks nors mano sušlubavęs protelis nesugalvos ateiti per tą laiką padirbti savanoriškai, tai žiemos paatostogavimo planas bus įvykdytas.Ten, kaip sakiau, žiūrėsiu pro langą, kaip jūs šliaužiat į darbelius ir į mokyklėles, kaip pensininkai veda šunis vedžioti, ir laiminga sau kikensiu. Dėl to reiks keltis kokią septintą visas atostogas. Bet argi pasakysit, kad neverta??? 

Jaučiuosi pavargusi, neišsimiegojusi, nors tarsi ir miegojau, ir ilsėjausi. Svajoju apie žiemos miegelį iki Kalėdų. Kaip jūs manot? O paskui jau man tas pats. Nežinau kodėl, bet visai aš nepasiilgau vasaros. Kas iš jos. Kaip ir iš pavasario. Šiandien tokia tad mano nuotaika. Nėra jau taip blogai, kaip dabar yra, tai kam tą metų laiką keisti, nebent dėl mažesnių sąskaitų ir kuro sąnaudų.

Mano namuose apsigyveno balti angeliukai, mažos žvakutės, jaukumas tikriausiai. Ir nors vakar skambino mama (pas juos rūsy mano dirbtinė eglė), atsisakiau to griozdo, nes eglė iš tiesų yra ne Kalėdų dvasios, o materialinės gerovės simbolis. Ko verta Eglė be išpampusių nuo dovanų maišų ir paslaptingų paketų su kaspinais? Juk vistiek nesupakuosi harmonijos ir man nepadovanosi, ne.

Vakar vienas mūsų šeimos pažįstamas ponas Jampolskis per tv sakė, kad laimė - tai akimirkos. Bet taigi rimtai.Tik kodėl mes to, vargšai, niekaip nesuprantam, įsivaizduojam, kad reikia tą laimę kažkaip paskui palaidoti, padorias šermenis surengti, arba dar geriau - marinuoti, vakuoti, žodžiu tkimės, kad mumifikuota laimė mus lydės visą gyvenimą. Nu kur jau ten.Nea.

Bet jau tikrai nenoriu su savo pasamprotavimais šventinės nuotaikos gadinti, nes jinai yra puiki ir šauni, o po švenčių manęs laukia labai labai labai geri dalykai, tik dabar dar nesakysiu kokie.

Kliedesiukai

Viskas, nusipirkau ir Beatos knygą. Dabar man tikrai betrūksta storo ūkininko vyro (arba kūdo ūkininko vyro, tada jis viską suvalgytų,ką aš gaminčiau, taptų storučiu, mergos nekabintų, o aš likčiau graži ir paklausi).
Čia, aišku, juokais. Bet nuo galvojimo per pastatąsias savaites reikia man vyro (santuokinio, ar bent sugyventinio)  ar nereikia, tai jau imu isteriškai juoktis iš žmonių papostringavimų ta tema.Išgirstų dabar mano seneliai ką aš čia postringauju, tai sukalbėtų poterius ir dar gal mišias užpirktų ta intencija, kad anūkė į protą ateitų ir kuo greičiau išsirinktų normalų (Zvonkaus tipo, naminį tokį, kaip pasakojau kažkados, ir kuriuos taip pamėgę mūsų lietuvaitės), o ne atletus, verslininkus,darboholikus ir aktyvistus. Hahahahaha, dabar kai pagalvojau, tai rimtai, o ką aš neteisi? Nepatinka man Zvonkus, nors tu ką. Nors ir geras gal žmogus,kas ten žino...
Bet dabar jau kai turiu tokią kulinarinių knygų kolekciją, tai jau neišvengiamai, jaučiu, tie reikalai pradės keistis. Nes taigi čia išvis, kiekvieno vyro svajonė - protinga, graži ir mokės kalakutus, tortus ir kimštas namines dešras kepti.
Dar kartą hahahahaha.
Atleiskit jūs man už pamišėliškas mano šio vakaro nuotaikas, dar atsiprašau, kad užsidarau nuo visų kažkaip paskutiniu metu penktadieniais, bet nu aš rimtai neturiu jėgų ką veikt, tik guliu, snaudžiu, geriu kavą, vartau knygas, ir mintyse kaupiuosi rytojui, kai jau viską viską veiksiu, ir kai vėl savaitgalio neužteks viskam.
Tai... atleisk tėti, atleiskit draugai, nu visiška aš negerietė.
Bet darbe man visai gerai sekėsi šią savaitę, žiūriu dabar į nuostabią kalėdinę žvakidę su virpančia šviesele ir galvoju, kad juk nepaneigiamai šilčiau nuo žvakių, bent jau širdyje. O už tą mažulytės žvakutės šviesą ir šilumą beveik nieko mokėti nereik.
Ai taiptaip, dar ir mažas įrašėlis maisto bloge atsirado.
Ir rytoj aš gal net kepsiu bananų duoną.

Dėl ko man nepatinka šokoladiniai blyneliai.

Negaliu paaiškinti šito dalyko, bet jau kokį mėnesį spirgėjau ir svajojau apie kulinarinę knygą.Gal čia dėl to, kad mano virtuvę pagaliau iki galo atnaujins,o gal šiaip aš reklamos auka. Nu reikia man jos ir viskas. Net bandžiau susigalvoti, kaip tą savo "kirminą" numalšinti, nusipirkau kokią tai pigią knygutę apie sriubas, pasidėjau šalia orkaitės, ir tam kartui padėjo.
Bet dabar maximoje vėl taiko nuolaidas visoms knygoms, ir, kai apie tai išgirdau, supratau kad šakės. Pirksiu. Taigi šiandien išvažiuoju iš darbo per pietus iki maximos šalimais, per pačią pūgą, mašina kaip karvė ant ledo kelis kartus prasisuka aikštelėje, sustoju ten, kur įsivaizduoju,kad egzistuoja stovėjimo vieta ir bėgom į vidų. Kaip tik skambina mama. Paaiškinau situaciją, tai dar bandė išgelbėti. Sako, dabar padėk tą knygą,kalbėk su manim, koncentruok dėmesį ir palikus tą skyrių, eik geriau prie silkės. Padėjai? Dabar eik tolyn,tolyn, nereikia tau tos knygos,pilnas internetas receptų, geriau papasakok apie ką nors...
Tai va,su mama baigiau šnekėti ir ramiai nusipirkau kulinarinę knygą. Ir tai nebuvo ponios Beatos knyga. Negana to, tai buvo Agnės Jagelavičiūtės kulinarinė knyga. Nustebinau? O kodėl?
Gal apie šitą knygą, kaip ir apie pačią Agnę, buvo nemažai negražiai šnekėta, gal Agnė ir ne Beata, bet žinot,ką aš padariau?Aš PAVARČIAU RECEPTUS.
Ir dar, gal kam ir mieli tie Beatos putlūs žandukai ir minkšti šoniukai, bet manęs tai visai nevilioja. O pavarčius nygą, kur slepiasi visokiausi ten blyneliai ir tešliniai pyragai su šokoladais, karamelėm ir neatsimenu kuo, kur kiekvienam puslapy po mažiausiai vieną putlutį žmogeliuką, tai man kaip ir viskas aišku.
O pas Agnę radau vaisių salsos padažą, jautienos karpačą, kurį jau seniai noriu pamėginti pagaminti, totorišką lašišą ir dar daug panašių, lengvesnių ir rimtesnių dalykėlių.
O Agnės ir gyvenimo būdas labiau primena manąjį, nes aš neturiu nei vaikų, nei pilvoto vyro, ir man dabar taip gerai.
Tai čia tiek tų pasiteisinimų.
Šiandien Kaune pusto, gal vairuoti ir menkas malonumas bus, bet aš mėgstu sniegą. Kalėdinė cukraus pudra.