Apie tai, kaip Ievos nemėgsta žmonės.

Štai tokį įrašą žadėjau parašyti, ir parašysiu.
Na aš nešneku ten apie mamą, tėtį, močiutę, savo svajonių vyrą, Birutę ir pan. Jūs nesiskaitot, nes jūs kažkaip va taip nelabai turit gal kitos išeities...tarsi.
Dar mane mėgsta nemažai vyrų. Bet anie mane mėgsta labiausiai tada, kai mano facebook statusas nėra turi vaikiną
O likę manęs nemėgsta, kad ir ką sakytų. Aišku, kiekvienas renkamės žmones pagal save, tai natūraliai taip jau ištinka, kad jie ne be psichologinių nukrypimų pas mane.
Bet šitiem dalykam aš kažkaip atlaidi.
Užtat labai nemėgstu, kai mane įžeidžia.
Labai nemalonus jausmelis.
Kažin koks, toksai,  tarsi iš praeities.
Aš net nelabai žinau, kaip su juo elgtis, bet labai aiškus tas suvokimas, kad tave įžeidė. Ir ką dabar?
Vakar maniau, kad šiandien bus praėjęs, kaip dauguma nemalonių jausmų mano gyvenime. Yra -nebėr. Bet tai ne! Vis dar jokių pakitimų, įsižeidusi, ir nors tu ką.
O kaip jūs tokiu atveju elgiatės?
Gal verta sugalvoti kokį keršto planą? Nes aš šiaip jau nesu iš labai atlaidžių ar gailestingų žmonių. M?
O šitą įrašą perskaitę, tikrai tikrai mažiausiai keli žmonės pagalvos, kad aš apie juos.
Ir kai kas bus teisus.
Nu va, o visus jus, kitus, labai myliu, zuikučiai jūs mano.