Man pasirodė

Gerbiamas Rokiškis yra mano didžiai mėgstamas rašinėtojas, o šita jo akcija reklamuok savo skaitomus blog'us, reklamuok save, o labiausiai reklamuok Rokiškį, yra puiki mintis ir man jau pasitarnavo (tikrai ne skaitytojų skaičium, juk, kai pagalvoji, kas iš tiesų gali skaityti tokius niekus?), o surastais keliais naujais įdomiais tinklaraščiais. Tai už tai jam ačiū.
Ir dar labai smagu stebėti šiokį tokį juokingą šalutinį poveikį, kai gerbiami tinklaraščių autoriai, pajutę skaitytojų auditorijos neišvengiamai didesnį judėjimą, staiga ima labai įdomiai rašyti... Čia aš turiu minty vieną savo labai mėgiamą autorių, ir kai net jisai iš to didelio rašto nuėjo kažkur toli į kraštą, truputėlį susiraukiau ir sekundei užpykau.
Bet tik vienai sekundei, aš labai tikiu, kad čia taip nutiko tik vieną kartą, ir jis daugiau taip nedarys.
Ir tada aš pagalvojau tokį dalyką. Be abejonės, visiems tinklaraštininkams malonu, kai jie yra skaitomi, komentuojami ir prenumeruojami, bet kokia tai atsakoybė, oho!
Užtat aš nesikeisiu, toliau nerašysiu nieko labai verto dėmesio, nesigėdysiu, jei kokį penktą kartą iš eilės pasakosiu apie tai, kokie žali obuoliukai ant mano virtuvės sienų ar kaip man vieną kartą teko draugauti su tobulu vyru.
Smagiausia gale metų peržvelgti savo praeitų metų įrašus, ojojoj, kiek įvairių emocijų ir net labai naudingų minčių tai sukelia ir skatina tęsti šitą beveik kasdienį klaviatūros barbenimą toliau.
O dėl auditorijos... Ko verti vien mano visi EX ir jų dabartinės draugės, sekantys mano gyvenimo aktualijas! Negi, sakysit, nežavu?
Dėl pastarųjų mergaičių esu paaukojusi net vieną savo mėgtų (skype citatų) rubrikų, čia vis ta mano gera širdis...