Ramybė parėjo.

Dažniausiai jau taip būna - arba tyku ramu, arba viskas sukrenta vienu metu iš dangaus tau po kojom. Še.
Likimo išdaigos.
O galvoje aidi kažkieno juokas kaip iš siaubo filmo. Žiūriu į veidrodį ir stebiuosi- akys tos pačios, kaip jos gali likti tos pačios?
Sėdu mašinon ir degalinėj prie būdelės specialiai stoviu ne po stogeliu.Jaučiu, kaip snaigės leidžiasi ant plaukų, prisimenu, kai paskutinį kartą čia stovėjau, viskas dar taip sumautai atrodė.Niekada nežinai.
Kažkoks pienburnis atėjęs šlaistosi su kreditine.Dar vienas. Kažka man pasakoja, kad Seb banke dirba, viską kaip priklauso...Degalinės darbuotoja paklausia, ar mokės ir už mane. Sako, kad mokėtų, bet iš principo su materialistėm neprasideda, kad užvakar išsiskyrė su viena tokia... Kai paklausia numerio, jau einu keliu į automobilį. Sakau, atmintim skundžiuos, nepamenu.
Būtų žinojęs, kad į biblioteką važiuoju, tikriausiai nei to numerio neprašytų. Ką su tokia šnekėt, kur knygas skaito?
Bibliotekoj man taip gera. Uždarau duris, ir, atrodo, visas pasaulis už durų nuplaukia toli toli. Tik knygų kvapas, šnabždantis lankytojų tonas ir ramybė. Ranka braukiu per knygų nugarėles ir išgyvenu katarsį.Niekada nemėgau didžiųjų bibliotekų su kompiuterizuotomis kartotekomis.
Išgirstu, kaip galinėje knygų eilėje stipriai pagyvenęs vyriškis telefonu kalbina kažin kokią moteriškę susitikti. Prieš akis iškyla degalinės vaizdelis. Nuo pasaulio nepasislėpsi, neverta savęs apgaudinėti.
Apsikabinu savo knygų krūvelę ir kulniuoju pas bibliotekininkę. Šiandien naujovė - bibliotekoje įvedami skaitytojų bilietai - kortelės.
15 minučių pildau anketą - asmens duomenys, adresas, išsilavinimas... Viską dailyraščiu.
Šiandien aš neskubu.
Išeinu, bet jau nebesninga.
Vieno vyro moteris važiuoja namo.