Tik penkios dienos iki savaitgalio.

Naktį ir tiktai naktį aš sukaupiu tiek drasos, o gal paranojos, kad šaunu iš lovos kaip strėlė, atsiverčiu laptop'ą ir atsidarau savo internetinės bankininkystės sąskaitą. Naktis yra tas metas, kai aš pažiūriu tiesai į akis, sumoku mokęsčius, kiek įmanoma optimaliai nurimusi arba minimaliai paklaikusi grįžtu miegoti. Paskui ryte visa tai atrodo juokingai, bet vėliau kartojasi tas pats.
Šiais laikais visi mes šiek tiek, švelniai tariant, paranojiški. Žiauriai bijom, kad neišdegs meilėje, moksluose, kad prarasim darbą ir bankrutuosim. Kad nuo mūsų nusisuks draugai, pareis automobilio greičių dėžė arba praleisim išpardavimą akropoly.
Tokie laikai atėjo, kad mažai kuo begalim pasitikėti. Ypač savim,deja. Kiekvieną rytą pabundi, ir pagalvoji ,kaip čia aš šiandien jaučiuosi. Kas čia man šiandien šaus į galvą?
Ir kaip žiauriai visai tai vargina. Nė minutės nesijauti laisvas.
Na nebent esi vienas iš tų tranzuotojų, rašančių kokį nors blog'ą apie lasvę Tibetui, kelionių dvasią ir pasaulio pažinimą.
Kas išvis ta kelionė yra?
Ar sėdėdamas lėktuve, pakilai nuo savo kasdienių problemų?
Ar prieš apsilankydamas tenykščių varguolių  kvartaluose pardavei savo butuką su masažiniu dušu?
O gal grįžęs, pumpuodamas visą folderį nuotraukų į Facebook, nepajutai nė kojos iškėlęs pro duris?
Jo, pasaulis YRA mažas, tik tavo pasaulis, deja, prasideda ir baigiasi tavo galvoje.
Niekas nesikeičia.
Aš nesakau, kad nesu kelionių fanė tik todėl, kad dažniausiai pravemiu pusę tų kelionių, ir bandau gaivaliotis tyram kalnų ore, ar, neduok tu dieve, pažintinėje ekskursijoje po bažnyčias.
Aš šiaip, tiesiog, šiai dienai nesu.
Rytoj pirmadienis, bet visi kartu mes tai išgyvensim! Laikykitės.