Keisti pasaulį.

Tai, kas skausminga, reikia daryti kuo greičiau, ir, patartina, staigiai. Su tokiu gal net iki kvailumo dirbtinu nusiteikimu. Nemarinuoti laiko ir blogų emocijų.
Šiandien iš plaučių iškvėpiau nemenką kiekį užsilaikiusio oro, kuris jau spaudė krūtinę ir trukdė ramiai kvėpuoti kelias savaites. Ir beveik visai neskaudėjo.
Dabar jaučiuosi tokia didvyrė, nors beveik nieko nepadariau, beveik neskaudėjo. Gal todėl, kad beveik.
Bute pradėjau kurti keistas, juokingas konstrukcijas.Žiūriu, ir pačiai keista, iš kur. Bet man patinka. Gal tai simbolizuoja norą keistis arba keisti? Pasaulį, pavyzdžiui. Argi ne tiesa, kad pasaulį keisti daug paprasčiau nei save?
Nauja idėja - imu galvoti, kad man patinkantys dalykai yra komplikuoti, yra ne tokie, kaip man atrodo, o riba tarp juoda ir balta visai nebūtinai ten, kur aš ją braukiau. Kvailystė yra tą ribą brėžti su liniuote, nes niekas gyvenime nėra geometriškai tikslu. Bijau, kad labai mažai kam patiktų ši mano mintis, jei būtų čia išplėtota. Paprasčiausiai pastebėjau, kad labai stipriai pasistengus, galima įžvelgti dalykus, kurių nepastebėjai, arba kurių nėra. Užsimerkti ir nematyti dalykų, kurie nepaneigiamai egzistuoja, taip pat yra pasirinkimas. Dažniausiai pražūtingas.
Šiandien man pavyko -  pagaliau tai sau leidau -  įjungiau mygtuką, ir paleidau Kalėdų laukimo mechanizmą. Prasideda.