Jau dvi dienas aš rami, ir tai kažkas fantastiško. Niekuo nesiskundžiu, nieko daugiau man nereikia, gerai kaip yra, ir viskuo džiaugiuosi. Išgyvenau gilią duobę prieš tas dvi dienas. Nuotaikos duobę, kai norisi urgzti ir verkti, ir nieko daugiau. Vis dėlto taip žiauriai savęs nebaudžiau, neleidau dienų, kurios ir taip buvo labai brangios, nes laisvos, visai viena grauždama lovos kampą, bet keisčiausia, kad visur kur beeidama taip jaučiausi. Nesujaukiau namų, tvarkiausi, bet naktį užmigdavau tik su lašiukų pagalba, kiekvienas pokalbis baigdavosi ašarų upeliais, ir, nors turėjau ne tokią jau ir menką nutikusią liūdną istoriją, priežastį paaiškinti savo palūžusiam ūpui, žinojau, kad viskas bus gerai tada, kai jis parvažiuos ir kažkokiu būdu viską išspręs mano galvelėje. O tuo tarpu pykau ant viso pasaulio už tas 48 valandas laukimo ir liūdesio, už tai, kad atsirado kažkas, su kuo nesusitvarkau viena, kaip pratusi, kad taip labai reikia atiduoti savo būseną kažkam į rankas, ir kad tas kažkas - tik vienas vienintelis žmogus.
Taigi, taip ir buvo. Net juokinga, kaip paprasta - vienas dzingt į duris - ir - viskas gerai. Dvi likusios poilsio dienos išgelbėtos, noras gyventi pažadintas.
Dar man sakė, kad netapčiau bėdų kolekcioniere. Aš pagalvojau, kad daugelis mes tokie - norim iš pakampių susirinkti visas negeroves, liūdesio voratinklius iš pakampių sušluoti, sukrauti į didelius juodus šiukšlių maišus ir kam nors atiduoti, kad iš namų išneštų, nukelti nuo savų pečių, kurie gal ir daug, bet vis dėlto ne viską pakelia, kurie taip tinkami apkabinti ir taip žmogiškai pavargę būna.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą