Truputis iki žiemos

Šiandien prisiminiau, ką reiškia nespėti. Bėgti aukštakulniais jaučiant, kaip sijonas pavojingai kyla į viršų, vienoj rankoj - telefonas, kitoj - gyvenimo dydžio ir svorio rankinė, prieš akis - visai atrodo trumpas kelias, o taip neapskaičiuotas, nes nebemoku planuoti laiko pėsčiomis. Kelio atkartpa, automobiliu įveikiama per 4 min., kojelėmis - geros 15 ar net dvidešimt minučių. Į ofisą įlėkiau uždususi ir įkaitusiais skruostais, visai kaip jaunystėj, pagalvojau sau, vienu šuoliu puldama prie čirškiančio telefono.
Darbe buvo gerai, šiandien prasiblaškymui - nauji žmonės ir darbai. O kur dar kava ir šokolado gabalėlis laisvą minutę... Man net patiko, kad išeinant jau švelniai temsta. Rudenį darbe daug lengviau nei vasarą, ar ne? Ypač kai rytoj penktadienis.
Ta paslaptinga šaltuko nuojauta aplinkui...lapkritis.