Čia dabar nuskambės tragiškai blogai, žinau.
Na, mano B. irgi kaime gimė, ir ką, nieko. Kaip susitvarkė žmogus, gražu žiūrėti. Omg, jei kaip nors kitaip supras šituos žodžius, tai sugadinsiu vienintelę amžiną savo draugystę.( Iš tikro tai taip nebus ).
O jei tada mes nebūtume abi pasirinkusios tos sporto salės ir juokingos sporto šakos? Kas tada būtų mano geriausia draugė, ir ar išvis aš ją turėčiau?
O jei aš būčiau gimus kitai mamai ir kitam tėčiui... Jau šito tai išvis, aišku, neįsivaizduoju, ir to man būtų labiausiai gaila.
Nebūčiau plepi.
Nebūčiau vėjavaikė.
Nebūčiau optimistė.
Nebūčiau tamsiaplaukė.
Negerčiau tiek kavos.
Nemėgčiau sušio.
Netinginiaučiau taip talentingai.
Žmonės nesuktų galvos, norėdami mane apibūdinti, ir nepavargtų aiškindami, kad aš esu tarsi išlepinta pamaiva, tarsi ir ne.
Ir gal net nebūtų Nekalbadienio.
Ir t.t.
O jei aš būčiau tada pabėgusi nuo ūkanotam ore išnyrančio vaizdo,kai Jis ateina su kostiumu ir rože, o aš stoviu atraitotais džinsais, kokiu tai dryžuotu paltuku ir +/- 10 kilogromėlių antsvorio. Ahaha, aš tikrai tikrai svarsčiau bėgimo galimybę nuo tokios gėdos, bet tiesiog elementariai nespėjau... Ir iš kur pas Jį tada buvo tiek drąsos nepabėgti, tai čia kitas klausimas.Ėjo metai, ir tarsi viskas susitvarkė, ir jau anei jokiam vyrui į akis naglai žiūrėti nebebaisu. Ir va tada susitikom vėl.Ir tas faktas pakeitė daug svarbių dalykų.
O jei aš būčiau neišsiskyrusi su dar tuo, senuoju pačiu pirmuoju ilgamečiu, vaje, tikriausiai gyvenčiau Kauno rajone ir ravėčiau Bijūnus.
Nors galėčiau gyventi bet kokiam rajone ir ravėti Bijūnus, iš meilės.
O jei aš būčiau savo voniai išrinkus ne tokią trenktą oranžinę spalvą... tai ten dabar visai netiktų šitas oranžinis rankšluostis, kuris dabar ant mano drėgnų plaukų.
