Praeitis nebesugrįš. Ir nereikia.

Turiu pasakyti, kad man jau nebe 18 senokai, ir aš jau kitokia, ir man vis dar taip reikia visko geriausio:
Pačios stipriausios kavos puodelio;
Pačios minkščiausios pagalvės;
Svaigiausio kvapo dušo želė;
Pačio ryškiausio vonios rankšluoščio;
Pačio tobuliausio vyro;
Ištikimiausios draugės;
Neįtikimiausios svajonės;
Labiausiai įtraukiančios knygos apie meilę...
Visko labiausio. Visko geriausio.
Štai stoviu vonioje ir žiūriu į veidrodį, nesuprasdama, kodėl taip keistai jaučiuosi po surasto seno dienoraščio, kur kažkada seniai,18-os rašiau:

"Man taip be galo smalsu, kas ir kaip bus po kokių 6,7 metų, kaip aš atrodysiu, ką veiksiu, ką mylėsiu...?Norėčiau trumpai pamatyti save, tik paklausti : mieloji, ar viskas gerai?Ar Tu laiminga? Ar dėl nieko nesigaili, kas buvo praeityje? Ir jei viskas būtų gerai, galėčiau ir toliau gyventi taip, kaip gyvenu dabar, būti ramesnė...  Bet šiandien tenka savo smalsumą pamiršti, gyventi ir tikėtis, kad darau tai, ką turiu  ir privalau daryti. O argi gali būti kitaip?"

Taip, viskas gerai, taip aš laiminga dėl to, kaip gyvenu, net dėl to, kaip atrodau. O kaip Tu, aštuoniolikmete, tada būtum nustebus, išsižiojus ir nė už ką nepatikėjus, ką aš dabar myliu ir turiu, ir,svarbiausia, būčiau tau pasakius paslaptį, kad gailėtis tenka tik dėl to, ko nepadarei, o ne to, kad kažkur  suklydai ar persistengei.O taip, aš dar daug ko laukiu ir tikiuosi, ir retkarčiais vis pagalvoju, kaip įdomu būtų pamatyti save po kelerių metų, ir paklausti...

Sapnavau troleibusą.

Aš nemoku skaičiuot, žiauriai nemoku. Kai pasiskaičiavau, kiek išleidžiu kurui, išsižiojau. Labai sunku susigaudyt, kai visur tik kaišioji kreditinę, o čekių neimi. Neimu, nes kai tik paimu ir pažiūriu, man sugenda nuotaika. Labai labai sugenda. Tada nuliūstu, pagalvoju, kad gyvenimas yra neteisingas, valdžia žiauri, o emigruoti taip nesinori...
Taigi vieną dieną pasiskaičiavau, kiek išleidžiu mėnesiui vien kurui, mane ištiko šokas, kaip tik tuo metu man paskambino mama, prišnekėjau jai ten visokių baisių dalykų, kad imsiu, nusipirksiu nuolatinį ir važinėsiu į darbą troleibusu. Mano mama žiauriai išsigando, nes pagalvojo, jog man jau paskutinis badas, kad mašinos atsisakau, iš to strioko net šimtą litų pervedė, sako, įsipilk dujų, vagšas mano biednas vaikeli.
Paskui aš truputį pamiršau tą šoką, bet labai liūdėjau dėl tos didžiulės sumos, kuri išeina per vamzdį iš mano audi, net pasižiūrėjau internete nuolatinio kainą.Tikrai tikrai. Galiu pasakyti - 84 lt mėnesiui autobusui ir troleibusui šiokiadieniais.
Bet vieną rytą dar kartą atsidariau kreditinės sąskaitą, ir paskaičiavau, jog vis dėlto ta mano išleidžiama suma yra perpus mažesnė. Hmm. Ko jūs norit, man nepatinka matematika. Tai tokia išėjo 50 procentų nuolaida mano stresui.
Nesakau, kad ta mano išleidžiama suma yra maža, normali, ar bent jau žmoniška, bet bent jau nustojau sapnuoti košmarus apie troleibuso šaltas sėdynes, piktas pensininkes, bomžiukus ir paauglius su grojančiais mobiliakais.
Vadinasi priežastis, dėl ko aš gyvenu į minusą slypi ne ratuose. Ką padarysi, tęsime tyrimą.

Penktadieniai šiaip jau man patinka labiau nei pirmadieniai

Kaip aš laukiu pavasario! Kas, kad pasensiu iki siaubingų 24. Užtat šilta bus.
Jeigu šiandien prie maximos kasos pastebėjote būtybę, kovojančią su salotų indeliu (tokiu labai gražiu, beje), kurio lipdukas prilipo prie citrinų maišelio, tuomet nevėkšliškai išverčianti pusę jo turinio ant prekių konvėjerio ir grindų, kiti pirkėjai liko stovėti tarp išsibarščiusių aisbergo salotos ir vištienos gabalėlių, nubarstyti parmezano sniegeliu, tai ten buvau aš, malonu susipažinti. Tada aš pasakiau kasininkei, kad, žinote, šitų salotų tai aš norėčiau nepirkti.
Dar šiandien nuo pat ryto jaučiau, kad automobilio dujų neužteks grįžti iki namų, bet man nelabai patinka tas diedelis, kuris dirbo degalinėje prie mano darbo, todėl aš nusprendžiau grįžti namo kaip nors tuščiu baku. Kai pradžioj kelio baigiasi dujos ir mašina persijungia į benzino režimą, apima ne nerimas, o tiesiog susierzinimas toks menkutis, bet kai pamatai, kad kelio kaip reikiant iki degalinės, o benzino atsargas tiksliausia būtų apibūdinti "lašiuku", tai kelionė tampa tikru adrenalino atrakcionu. Bet tikslą pasiekiau sėkmingai, o iki dugno ištuštintas dujų balionas kaip reikiant patuštino mano kreditinę. Kaip miela.
Dar jaučiu tokią mielą malonų kaip grąžto garselis prie krūminio danties nerimą, nes ryt ryte ant šiokio tokio kilimėlio (sakoma čia taip) darbe tikriausiai reikės pastovėti. 
Puikutis pirmadienėlis, jau visai prie pabaigos. Taip jam ir reikia.

Tokia nelabai.

Kartais būna sunku suvokti, kaip gali į vieną savaitgalį sutilpti šitiek gero ir šitiek blogo? Kraštutinumų pasaulyje gyvenu.
O dar šiandien surūgusi visą dieną raukiausi ir visaip depresavau, laukiau dviejų skambučių. Iš to siuto beveik buvau pasiruošusi išjungti telefoną, išmesti pro langą ir niekada nebepriklausyti nuo išorės, būti tokia savo daugiabučio tarzane (apie buvimą be interneto tai kažkaip nė nekilo minties). Aišku galiausiai sulaukiau visko (ir dar būtinai vienu metu, jomajo) , ko laukiau, bet, kai paskaičiavau iššvaistytas valandas, pasidarė beveik fiziškai bloga. Peršasi man mintis, kad kažkaip dar kažkas ne taip su tom mano mintim.
Indus man lengviausia plauti tada, kai kas nors sunervina. O, tada labai puikiai vyksta tas procesas, organizuotai ir greitai, nes galvoje daug minčių, jos vienos kitą veja, nėra kada nuobodžiauti. O kai esu rami, tai įsijungiu ir televizorių virtuvinį, ir net radiją turiu pačiam blogiausiam atvejui.
Jei būtų galima panaikinti vieną iš privalomų buities darbų, neabejodama naikinčiau indų plovimą.
Nors dar nemėgstu nešti šiukšlių. Žiauriai vargina tie dešimt žingsnių iki konteinerio.
Tokia štai mano nuotaika šį kartą. Teigiamas dalykas tik tas, kad pasistūmėjau knygos skaityme, nes pernelyg didelis teigiamų emocijų kiekis, pastebėjau, kartais trukdo tam procesui.
O dar, beje, Chorų karų Kauno chore -  maniškio brolis. Žinokit.
Dabar jau tikrai einu pasikankinsiu dėl to, kad ryt pirmadienis.

Iki pilnos laimės.

Jau tas mano tobulas vyras tai tikras diplomatas. Jo argumentai neatremiami. Aš sakau, jinai nusiplagijavo ryškiai. Jisai sako, kad aš už ją nepalyginamai gražesnė.
Ir už ją, ir už ją, ir dar už ją. Be konkurencijos.
Talentingas žmogus, turbūt ir Kubilių įtikintų pensijas padidinti. Ir jis man noriai leidžia šnekėti moteriškus niekus, nes man to labai reikia. Ne tik leidžiasi, jis kalbasi su manim apie tai. O jei guodžiuosi, kad kuri draugė bloga, sako imk ir susirask kokią naują.
Nes iš tiesų, gyvenimas yra daug paprastesnis nei dažniausiai atrodo.
Ir man rimtai dabar jau atrodo tas pats, nes aš galėsiu geriau. O taip, net neabejokit.
Na tai tiek tos motyvacinės kalbelės savo savimeilei.
Darbe gavau premijytę, prasideda savaitgalis, o maniškis turi naują baltą megztinį. Ko man trūksta iki pilnos laimės?
Ačiū dievui, dar nemažai. Turiu apie ką svajoti.
Ak taip,šiandien nuvažiavau nuo namų iki parduotuvės automobiliu per piką pirkti pieno ir pamačiau, kad neturiu piniginės. Grįžau atgal į mašiną, parvažiavau namo, pasiėmiau piniginę, vėl sėdau į mašiną ir nuvažiavau į tą pačią parduotuvę per dar didesnį piką.
Iš to nervo, žinokit, nusipirkau suknelę.

Pagaminta Lietuvoj

Štai vienas nuostabus dalykas. Nepaisant to, kad lauke ten tie -20 ir bla bla, nelabai aš jų jaučiu, nes niekur pėsčiomis nevaikštau. Taigi, nepaisant boluojančio vaizdo už lango, širdy man jau pavasaris. Jaučiu, kaip mina ant kulnų, nors tu ką.
Išsitraukiau  vakar savo supakuotas ir sukrautas į spintą ten aukštai, prie lubų suknias,sijonus beigi kitas kolei kas dar nesezonines grožybes ir omg koks džiaugsmas - kai ką net galėčiau kam nors padovanoti, nes turiu per didelių rūbų.
Kabinu sau medalį už per žiemą nepriaugtus lašinius.
Aišku, savo medžiagų apykaita jau niekada nebepasitikėsiu, bet tokie dalykai labai optimistiškai nuteikia.
Ir dar, ačiū vasario 16-ai už tai, kad išsimiegojau. Išsimiegojimo diena, tikra šventė. Deja, kitų inspiracijų kokia nors tautine tema nejaučiu. Gal per mažai laisvadienių davė. Jei ten, tarkim, būtų davę kokias dvi ar tris laisvas dienas, tai gal jausčiausi labiau įpareigota susigraudinti vardan tos, Lietuvos.
Nors, kai pagalvoji, vien jau tai, kad mes dar čia, kai kurie, gyvenam, tai jau ir taip esam labai idėjiniai patriotai, argi ne?
Juokauju, šiaip jau aš, kaip toj dainoj, gerbiu vietą, kur buvau pagaminta.
Pusryčiams žiauriai nelietuviški popcorn'ai.Skanaus ir jums.

Apie meilę

Norėjau parašyti ką nors apie meilę. Bet pavargau trinti sakinius su backspace.
Supratau, kad nėra kitos tokios netinkamos dienos kalbėti apie jausmus, kaip Valentino diena, nes viskas skamba kaip surogatinis, banalus, išsemtas šlamštas iš reikalo.
Ir visai nenoriu erzinti savo skaitytojų , kurių dalis šiuo metu galimai neturi antrųjų pusių ir yra ant susierzinimo ribos ( kas yra labai normalu rožinių širdučių, pastovėjusio šokolado ir širdutės formos makaronų dieną )saldžiais zefyriniais pasisakymais apie savo meilę ir laimę.
O kam.Tam turėsiu visas kitas metų dienas.

Ir tada atėjo vaiduoklis.

Šiąnakt po Ievos balkoną šlaistėsi vaiduoklis - toksai raudonais naktiniais, pūkuotom šliurėm ir Ievos paltu.Jei tokį vaizdą netyčia užmatėte netyčiom atsidūrę prie mano namo kokią 2-3 nakties, tai jums ne haliucinacijos. Ten buvau aš. Didelis piktas vėjas kedeno, šiureno ir trankė visas mano balkono dekoracijas. Mano balkonas vis dar neįstiklintas, o, kaip žinia, labai ten visoks dekoruotas dirbtiniais augalais, šakėlėmis, vazonėliais, plastmasiniais krėslais ir kitu š, kuris skirtas vasaros laikui, o vėjuotomis naktimis skleidžia košmariškus garsus. Kadangi užmigti dėl to tikriausiai sunkiai sekėsi pusei mano namo, tai truputį prasinešiau pro dekoracijas. Turėsiu ką veikti pavasarėjant.
Ir tai buvo pirma priežastis, dėl ko mano planas imti ir išsimiegoti žlugo.
Likusios priežastys:
- mano mamytė labai miela: kai naktį skambina asmuo neaiškiu numeriu, ji neatsiliepia, o paskui pamano, kad tikriausiai tai koks nors iš tų, kurie apgaudinėja apie avarijas darančius suimtus ir sužeistus vaikus, ir, siekdama save nuraminti, nutaria pažadinti vienatinę dukrą, nes reikia patikrinti, ar kartais netyčia nesėdi areštinėj.Logikos gal visame tame mažoka, bet mamos juk yra moterys. (Dažniausiai?)
-mano vyras nelemtam klasiokų/mokyklos ar kažko panašaus susitikime,mano vaizduotėje aišku pilname didžiakrūčių blondinių su silikonais, neišpildytomis jaunystės aistromis ir playboy zuikių ausytėmis,o savaime aišku, būnant tokioje vietoje privalu savo moterį raminti mažytėmis dėmesio injekcijomis,tik aš, žinoma, čia jau nesiskundžiu dėl tokio pobūdžio pažadinimų, aš kiaurą parą noriu būti žadinama tokio gražumo vyro.
O ir šiaip savaitgalio naktimis galima nuveikti tiek daug smagių  dalykų...Panašu, kad ir šįkart teks išsimiegoti pirmadienį ryte prie darbo stalo.
P.s: taip taip taip, jau ir aš likau pavasario auka, jau man norisi norisi norisi to viso gerumo, širdis taigi dar dainuoja meilę, o nėra kur dėtis, kai jokios pievos aplinkui basom prabėgti.Ir dar suknelių norisi.

Labas rytas

Būna toks labai kvailas, bet iki sutrštinto pieno saldumo geras jausmas, kai pabundi vidury nakties, manai kad jau reikia keltis, o tada supranti, kad dar tik apgailėtinos keturios valandos, ir tau dar tikrai keltis nereikia. Ir kaip gerai būna padėti galvą atgal ant, atrodo, pūko minkštumo pagalvės - pačios pačios tobuliausios pasaulyje.Atrodo, kad liko dar amžinybė laiko miegoti...
Paskui tave pažadina žadintuvas. Paaiškėja, kad  gal ta amžinybė ir nebuvo jau tokia amžina.
Ir visą dieną tarsi nesi jau toks pavargęs ar neišmiegojęs, bet tas toks sudurniavimas naktį jaučiasi, jaučiasi.
---
Ir, žinokite, tikrai daugiau nieko neturiu pasakyti.
Tikrai.

Papokštavo.

Istorija maždaug tokia.
Vieną rytą mane pažadina mamos skambutis, savo gilioje apsimiegojusioje būsenoje imu suvokti informaciją, kad turiu važiuoti į kažin kokį ten saloną batų pirkti.Niekaip nesuprantu.
Bet tai mama, man batų tai dabar visai netrūksta...( niekada gyvenime nemaniau, kad taip pasakytsiu). Bet faktas gal akis bado.
Mama sako, kad nori man nupirkti batus ir taškas.
O jei man tie batai nepatiks? O jei aš taip paskubomis dabar nusipirksiu , o vėliau pamatysiu daug daug gražesnius?
Bergždžios kalbos, belekaip skubėdama (per pusantros valandos) susiruošiu, nes išpardavimas toks daiktas, traukinys personų, savaitgalį pusryčiaujančių per pietus nelaukia, ir dar drėgnais plaukais šiaušiu į mašiną.
Suku ratus po mašinų aikštelę prie prekybos centro ( lietuviai man kažkokie nenormalūs, kas šeštadienį IŠ RYTO susigrūda į prekybcentrį?) ir jau griežiu dantį ant tų batų.
Ant važiuojančių laiptų į viršų stovi porelė susiglaudusių balandėlių, o aš iš principo negaliu pakęsti žmonių, kurie atsistoja ant to ekskavatoriaus ir kaip negyvi kroviniai arba nepaeinantys pensininkai nejuda nė žingsnelio į priekį - pabandykit kada nors, jus gali pritrenkti naujiena, kad taip pakilsite žymiai greičiau.
Įsiveržiu į parduotuvę ir apskrieju lentynas, prikrautas batų, man nė vieni nepatinka, apsisuku ir išlekiu iš parduotuvės į lietų, o mano skėtis po neaišku kuria automobilio sėdyne, ir nenoriu to žinoti.Telefonu mama labai nusiminusi, kad nenusipirkau batų.
Aiškinu. Viena mamos pavaldinė, su kuria tenka bendrauti būtent tada, kai per mamos pietų  pertrauką prisiperkam visokių šmutkių, suknių, batelių, tašių, ir t.t., jinai visa tai apžiūri, ir, aišku, jog sako, kad labai labai viskas gražu, taigi ta pavaldinė, kai mano mama užvakar nusipirko dvi naujas batų poras, pajuokavo, jog
mano mama manęs nemyli. Na, maždaug, o kodėl dar nepaskambinai Ievai apie tą išpardavimą pasakyti, negi nemyli savo vaiko?
Tai šiaip jau, jeigu ką, mes su mama tokių juokų niekada nesuprantam, labai labai supykstam ir to juokautojo nebemylim ant ilgam.
Aišku, ana moteriškė taip pasakė, nes jai atrodė, kad sakinys išeis toks akivaizdžiai absurdiškas, kad net bus labai juokinga.
Mano mamai taip nepasirodė.
Taigi nors išsisukau nuo papildomos poros batų, bet užtat turiu mamos dovanotą naują nėriniuotą liemenėlę, blizgias  raštuotas pėdkelnės ir prabangų patalynės užvalkalų komplektą. Ačiukas nevykusiai juokautojai šį kartelį.

Skaičiau praeitį.

Jau kelintą kartą patiriu tą nepaprastą savo blog'o efektą, kai grįžtu atgal į praeitį. Visiška mistika. Tarsi diena iš dienos gali vėl iš naujo gyventi praėjusį laiką. Dar keisčiau tai, kad Nekalbadienis jau pakankamai solidaus amžiaus - taigi galiu grįžti net į 2009 -uosius, kada dar mokslus baiginėjau, turėjau kitą vyrą, gyvenau kitam bute, ir pan. ir pan. Jei kažkokiu keistu būdu jums tai pasirodys įdomu, kairėje Nekalbadienio pusėje susiraskyte archyvą.
Labai daug kas pasikeitė. Ir matau tiek dalykų! Pavyzdžiui, skaitau įrašą, kaip įsivaizdavau savo vestuves tada, ir labai aiškiai suprantu, kodėl rašiau apie tai, kaip bėgsiu nuo altoriaus. Ir nors įraše buvo nemažai "hahaha", tai nieko nereiškė.Tik tai, kad reikėjo dar skubiau priimti sprendimą, kuris, tikiuosi, mums abiems su ex dabar išėjo į naudą.
Šiandien tokių kvailų minčių nebeturiu. Niekas manęs jėga nenutemptų nuo to altoriaus, jei likimas lemtų laimę ten su saviškiu atsidurti.
Vien dėl šitų kelionių laiku verta rašyti dienoraštį.
Tik skaitau kai kuriuos įrašus ir manau sau, nagi, Ieva, netinginiauk, nagi, taigi rašai, kad nieko neveiki, na nueik močiutės aplankyti, negi nežinai, kaip laukia?...
Nes nei 2010-aisiais, nei 2011-aisiais močiutės nebėra.
P.s: įdomus daiktas, bet visi dalykai, net patys, atrodytų, neįtikimiausi, kurių močiutės tyliai mintyse naktį prieš miegą jau esu paprašiusi tarsi savo angelo sargo, išsipildė. Gal sutapimas, bet čia jūs taip galvokite, aš pasilaikysiu savo nuomonę sau.

Kaip Ieva išsigelbėjo iš gaisro.

Man patinka skambūs pavadinimai.
Bet tai beveik yra tiesa, nes vakar mano darbo kompiuterio monitorius, toksai visai neprastas iš išvaizdos, plonytis ir nepavojingas, staiga sumirksėjo, užtemo, ir kad paleis dūmus!
Jeigu ką, tai gerai, jog šalia buvo vyriškosios giminės. Jiems yra privaloma gelbėti merginas, kai jos pačios nenori kišti rankų prie degančių, žybčiojančių elektrinių daiktų.
Tokia tad istorija. Šiandien gavau naują Samsung  monitorių, jis yra dar man gražesnis už aną, o ypač gerai, kad jis nedega, nežybsi ir taip baisiai nesmirda kaip tas senasis vakar.
O dirbti tokioje šaunioje didelėje įmonėje yra gerai, nes niekas manęs net nepaklausė, ką aš tam monitoriui padariau.
Aš pati tyliai šnipštelėjau nu o ko jis čia kaži taip? vieno kolegos, ir jis man paaiškino nerealiai keistą dalyką, kad monitorius reikia siurbti dulkių siurbliu. Kitaip jie prisikaupia dulkių ir sudega...
O tada dar paklausė tokiu nustebusiu tonu o ką, pas tave namie nėra sudegęs joks prietaisas?, matyt negalėjo žmogus patikėti.
Tai ne, sakau, aš tuos prietaisus spėju kitu būdu pribaigti, nespėja jie ir tų dulkių sukaupti.
Taigi šiandien aš esu nusiteikusi teigiamai savo darbdavių atžvilgiu, tai yra operatyvi ir geranoriška kompanija, atleidžia man už sudegintus monitorius, neburba, kad naktį neatsiliepiu į apsaugos firmos skambučius, nes suveikė signalizacija, o pas mane raktai, kai palieku visus savaitės griežtos apskaitos dokumentus ant mašinos sėdynės, ir negeri vagys juos pavagia... mane užjaučia ir neišmeta manęs iš darbo! Meilučiai.
O dar jie man patinka, nes moka atlyginimą.
P.s.: taigi ar matėt, kiek Ieva visko prigamino čia jums. Na, prigamino,žodžiu, savo maisto blog'e.