Ir laimė būna netyčia.

Kas mus daro laimingus? Ar gali būti, kad net blogi dalykai kartais virsta tais katalizatoriais, kurie paverčia įprastas kasdienes smulkmenas magiškais malonumais? Mano laimingasis sąrašiukas:

• Užtenka vienos dienos darbe ant adatų, kai sukiesi iš padėties ir su savim bandai išsukti sveiką uodegą, gal net prieš naktį homeopatinių lašiukų su cukrumi pavartoji, kad, problemai išsisprendus (dažniausiai savaime) prie savo darbo stalo jaustumeis tarsi kokiam spa centre, kai norisi ir sau, ir kiekvienam šypsotis, o ir šiaip, prisimeni, kad pasaulis toooks gražus!
• O kaip įvertini savo ratus po kokio nors automobilinio incidento... Kasdienis maršrutas darbas - namai automobiliu staiga tampa tiesiog turistine ekskursija, beveik VIP klasės privilegija.
• Ar dar reikia priminti tą jausmą, kai išsprendi kokį šeimyninį konfliktą ar santykių peripetiją, nusimeti maždaug tonos svorio plytų nešulį nuo širdies, ir esi toks laimingas toks laimingas, kad laimingesnis nei tada, kai buvai pats laimingiausias. Argi ne?
• Dar būna tas mažiukas "greitukas", kaip aš vadinu. Tai toks miniatiūrinis stresiukas, kada akimirką pagalvoji (dažniausiai rusiškai), kad dabar tai amen. Nes: pametei raktus, sumokėjai pinigus ne į tą saskaitą, piniginėje nebėra pinigų, nebeveikia vienintelis automobilio signalizacijos užraktas, mylimas vyras neskambina ir nerašo dvi valandas - gal atsitiko kas! Ką čia slėpti, kartais tokiu atveju pavartau Delfi ties tom vietom apie kriminalinius nusikaltimus ir avarijas. Ir va tada - o šventas gerume - ima ir atsirakina automobilis, vidury gatvės išvertus rankinės turinį, dugne užčiuopi buto raktus, sąskaitos išraše surandi teisingą įmokos gavėją, o telefonas supypsi nuo jo sms. Štai tas jausmas - staigus palengvėjimas po staigios panikos gal ir ne kažką naudingas širdies ritmui ar spaudimui, bet labai labai geras. Kartais adrenalinas yra skanu.

Deja, šitie laimės receptėliai ne be trūkumų - visų pirma, jų nesuplanuosi, o antra - kaip netikėtai ateina, taip ir nevalingai greitai baigiasi. Dienelė kita, ir pamiršti, koks esi laimingas ne dėl to, kad vyksta kažkas gera, o dėl to, kad nevyksta nieko blogo. Būtų gerai sulaikyti tą jausmą ilgam. Kaip kokia jogė brūkšnelis dzenbudistė stengiuosi išmokti šitos laimės technikos.

Jei ne šlanga, tai šlangutė.

Tais momentais, kai nutinka tokios situacijos kaip šiandien, nors, pasak maniškio, "čia buvo tikra smulkmena", jautiesi tokia bėjėgė tarsi kūdikis, ir tai, tiesą sakant, ne juokais veikia erzinančiai.
Ta tikra smulkmena prasidėjo, aišku, už vairo važiuojant po darbo, kai iš po kapoto ėmė kilti dūmai. Na gerai, ten buvo garai, bet jie tokie panašūs į dūmus! Mašina dar ir beveik nebevažiavo, bet tai man nepaliko tokio didelio įspūdžio kaip tie garai. Kažkada su mama stebėjom, kaip prieš mūsų akis užsiliepsnojo merginos automobilis, kaip gaisrinės mašinoms "puikiai" sekėsi ją gelbėti, o mergaitė aplinkui lakstė ir cypavo.
Moviau iš mašinos ir aš,vidury didžiulės sankryžos, degant raudonam šviesoforui, dar sumetusi protingą mintį, kad reikia pasiimti rankinę su pinigais ir dokumentais, jei čia netrukus prasidės tas baisus gaisras.
Aišku, atsirado vyr.g. atstovas, nuraminęs, kad visai čia ne dūmai, o garai,kad iš mašinos išbėgo antifrizas ir kad važiuočiau į artimiausią kelkraštį jungtis avarinio ir skambintis draugui.
Aišku dar ta proga prasidėjo kažkokia kvaila šlapdriba, todėl dabar gurkšnoju arbatą pavadinimu "Gripolis" ir tikiuosi, jog nesusirgau. Mama dar telefonu pasidžiaugė klasikiniu ar aš tau nesakiau, nes mat nusipirkau per ploną striukę. Kokia prasmė pirkti storą striukę, jei egzistuoja paltai??Striukė turi būti striukė.
Šniurkšt.
Tai va, viską ten man žinoma sutaisė, kol skrudinau užpakalį kitoj mašinoj ant šildomos sėdynės, niekam čia neįdomi ta techninė pusė, bet tas visa ko kaltininkas buvo juodas, plastmasinis ir toks mažiukas, kad net apmaudu.
Visa ko moralas būtų toks, kad gal mums kartais ir atrodo, jog yra realu išgyventi vienam, savarankiškam ir visiškai nepriklausomam šiam pasauly, bet ta galimybė tokia teorinė,tokia teorinė... net jei nevairuoji automobilio ir tau nenutrūksta antifrizo šlangutė.

Kur baigiasi romantika, ir prasideda komedija?

• Tokia įtempta savaitė, kad omg. Tikiuosi ateinanti bus migdančiai rami, nuobodi kaip Krivicko laidos ir man visai nebūtinas adrenalinas, kritinės situacijos, kur "išbandai save", ir aš visai nemadingai įsivaizduoju save dirbančia nuo 8-iki 5 ofise, o realizuoti gal susirasčiau save kur kitur. Bet taip nebūna, už visą tą darbinę atsakomybę man moka pinigus, ir šią savaitę aš už tai atidirbau pagal pilną programą. Bet jei sekančią savaitę duotumėt man ramybę, būtų visai nieko.
• Mano kompiuteris pilnas romantinių filmų. Aš čia beveik vykdau eksperimentą, kiek "muilo" galima suvirškinti, kai esi laimingai įsimylėjęs, ir nejauti neapykantos vyriškai giminei. Tais keliais trumpais etapais, vadinamais skirybomis, pamenu, su ta tolerancija seilėtiems scenarijams būdavo daug prastesnė situacija. Tačiau, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, jei nepadarysiu pertraukos ar neįterpsiu kokio mielo siaubiako į meniu, mane ims berti kaip būna tada, kai padaugini šokolado.
• Vakar vos neapsiverkiau, kai už darbo lango pamačiau besileidžiančias baltas, sunkias snaiges. Šiandien už lango nerealiai gražiai šviečia saulė, todel dar nebuvo 12, o mano užuolaidos - atitrauktos. Oho.
• Nieko nėra geriau už šeštadienį, net jei vyrai vėl išeina kariaut. Vyriškos pramogos?

Pirmadienio nepastebėjau.

Savaitgalis buvo, kaip rusai sako, "pagal pilną programą", tai naiviai maniau, kad pailsėsiu darbo savaitei prasidėjus. Neprotingas žingsnis prieš miegą užsipilti puodelį smalos stiprumo kavutės, bet labai reikėjo peržiūrėt nematytas "Gossip girl". Taigi dar ir pasivarčiau lovoj, svajodama apie visokius neramumus, kol kofeino poveikis nusileido, ir davė man pamiegoti kelias valandas.
O šiandien dar gražiau, ir telefono iš rankų nepaleidau, ir apskritai pirmą kavos puodelį pasiruošiau pirmą valandą dienos (!). Ir ką, nenumiriau net ir nevalgius, puikus jausmas, kai čia žiūrėk aštuonios, o čia - jau penkios, ir laikas namo. Darbai pradaryti nemaži, neaiškumai 95% sutvarkyti, pasirašyta dar viena užsienio sutartis, kurią priskirčiau prie VIP, ir kurios paskutinę minutę vos nepraradau, bet čia gi visas adrenalino smagumas. Toks tempas man malonus tik retkarčiais, kai žinai, kad rytoj jau tikriausiai leisi sau sumažint tempą iki raminančiai įprasto.
Kokių dar jums naujienų?
Apie buitį gal kokią, nes aš gi savo blog'e taikau pletkų vengimo strategiją, kas mums, moterims, taip sunkiai sekasi gyvenime.
Atsiradus naujam kompui, pradeda byrėti mano pasiryžimas neturėti bute jokio kompiuterinio stalo. Šiokį tokį "pasigaminau" (aš su fantazija, neprikiši), bet, panašu, mano namų rangovų fronte vėl kirba kažkokios naujos idėjos ta stalo, o gal beveik stalo tema. Bet čia truputį dar paslaptis.
Grįžus gavau dovanų kėdžių (su drugeliais).

P.s: O dar šiandien išgėriau nerealiai daug apelsinų sulčių, bet sau už tai atleidžiu.

Dar vienas p.s. mano moteroms - TURIU NAUJĄ LAIMĄ. Neprisipirkit nors šįkart.

Dar kartelį apie laimę.

Laimė yra tokia trapi, tokia trapi. Imi, gniauži tarp pirštų, tarsi kokios saldžiarūgštės apelsinų sultys srūva iš rankų, o lūpų kampučiai nemaloniai dilgsi. Tokia ta laimė. Iš mažų dalykų, iš didelių, kam rūpi. Susidėkite savo laimę kokią norit. Tik ta laimė bus šiandien.Rytoj laimė bus arba jau nebe. Arba laikinai pasiims atostogų. Laimės darbas sunkus. Kai mintys, besisukdamos ratu neužkliūna niekur - šiandien tu laimingas ir neturi problemų - jei pasiseks, taip bus ir rytoj.
O gal net bus geriau.
Man šiandien iki pilnos laimės tetrūksta taurės apelsinų sulčių.
Kai pagalvoju, kas dar gali nutikti ateityje, man apsisuka galva.
Blogi dalykai irgi nutikti gali.
Ligos ir karai yra blogi dalykai.
Bet tik geri dalykai yra gynybinės pajėgos. Geri dalykai, laimė, meilė ir apelsinų sultys.

Charizma 1

Jei gerai pamenu, pirmą kartą apie charizmos reiškinį susimąsčiau dar paauglystėje, kada teko dažnai būti šalia savo trenerės. Tada nelabai suvokiau, kas tai yra, bet jaučiau, kad tai veikia žvėriškai stipriai. Savęs charizmatiška asmenybe nelaikau, bet visą gyvenimą mane supo žmonės, kuriems daugiau ar mažiau (kartais net ne pačios valia) sugebėdavau daryti įtaką. Šitaip ne kartą įtraukiau savo aplinkinius į charizmatiškų asmenybių  gerbėjų klubą. Net jei tai jiems būdavo tam tikra mitinė būtybė,kurios jie dar ir niekada nematė.
Ne visą laiką šalia buvo tikrai charizmatiškų būtybių, susitvarkydavau ir be jų visai neblogai, bet aplinkybėms palankiai susiklosčius, tokio žmogaus buvimas šalia mane pakrauna kaip daugkartinio veikimo elementą.Tiesa, Lietuva tikriausiai nėra jau pats tas charizmos kraštas, nes kažkodėl sunkiai čia pas mus su stipriais, laimingais ar bent jau žmonėmis - optimistais. O to, kad žmogus gražus, protingas, ar gal net komunikabilus ir šmaikštus, deja visai neužtenka, kad jį jau galima būtų pavadinti charizmatišku.Viskas yra sudėtingiau, ir man tai beprotiškai įdomu ir smalsu. Jau šiandien varčiau straipsnius charizmos tema, ir, atmetus lėkštus straipsnius apie charizmatiškus darbuotojus ir jų motyvaciją, radau kai ką tokio, ko ieškojau. Apie juos kitą kartą,o pradžiai dalinuosi keliom citatėlėm iš visažinio google:

• Žodis "charizma" yra kilęs iš senovės graikų kalbos, ir žodyne jis apibūdinamas kaip „ypatinga Dievo malonė ar talentas“;
• Tu ją arba turi, arba ne, – teigia asmenybės ugdymo instruktorių vadovas Volfas Lasko (Wolf Lasko);
• Charizma - tai žmogaus būsena kuri nenusakomai traukia kitus žmones;*

Ak, kaip aš norėčiau, kad  apie tai būčiau rašiusi kokios nors specialybės mokslinį darbą, nes tai turbūt būtų nerealiai nenuobodu ir man prasminga.
Dabar belieka užsiimti tyrinėjimu gyvų egzempliorių, tokių, kaip mano atominės bombos sprogimo dydžio charizmos mylimas vyras, ir dedu galvą, kad oi kaip dar ir kaip jam šita keista savybė padėjo klojant kelius į savo žinias, išsilavinimą ir karjerą, kaip ir bet kuriam kitam charizmos paliestam.
Taigi, patinka jumes tai ar ne, Nekalbadieny artimiausiu metu pasirodys vienas kitas įrašas ta tema.
Linkėjimai, ryt jau penktadienis, o mano vyro ir svainio dėka aš jau šiandien visaip glostinėju savo veikiantį naują kompiuterį.
Happy.
Bei, kaip visada, in love.

*Cituota iš: http://www.lizdas.lt/diskusijos, http://news.penki.lt

Naujas žaisliukas

Omg omg omg, aš rytojaus vakaro tai beveik kaip kokio gimtadienio laukiu, nes pagaliau atveš naują mano kompiuterį. Visai netyčia kaip iš dangaus jis man nukrito, neišpasakytai nuostabu. Ir sekasi gi kartais tokioms kaip aš.
Bus puiku, nors, aišku, mano žydrasis debesėlis kompiuteriukas gautas po to žiauraus apiplėšimo, kai vagišius pro audi langą "pasiskolino" mano laptopą ir pamiršo gražinti,o dabar sėdi už grotų, yra žiauriai mielas ir su juo ir toliau nesiskirsiu niekur niekur, bet kai kurie žmonės tai jo net kompiuteriu nelaiko... Atseit žaisliukas.
Truputį jaučiuos kaip mažas vaikas, bet į senatvę tokias akimirkas labai smagu pagauti.
O kas dar. Na, už lango labai gražu, su kolege čia vieną dieną net visai šildytuvą buvom išjungę.Jo.Nerealiai, ir saulė šviečia, ir striukytę naują turiu, nors šiandien dar teko išsitraukti paltą, bet jau taip po pietų aš į jį piktus žvilgsnius svaidžiau, taip žaibavau. Oi, nusibodai man tu, mielas storas juodas palte, nepyk, bet juodai nusibodai.
Pavasaris jau mano širdy.
Šiai dienai.
Nes juk ir pavasarį turbūt būna pms.

Rašytoja.

Tiems, kurie karts nuo karto prisėdate prie mano virtuvės stalo - žinokit turiu naujos skanios arbatos. Žalioji arbata - šokolado, migdolų ir grietinėlės skonio. Šią savaitę susigriebiau, kad nebeturiu kuom skaniai savo kavos nemėgėjų draugų vaišinti, tai vakar pasirūpinau. Jei pati per laisvadienius neišgersiu, paliksiu ir jums.
Kitu atveju teks tenkintis tomis arbatos pakeliuose atsargomis, kurias vieninteles dar pavyksta retkarčiais sugirdyti savo gražiam vyrui, jos būna vaisinės ir vadinasi visaip gėdingai, kaip,pavyzdžiui, Piemenaitė.
Jau kaip gera yra ryte nubusti ir galvoti tik apie arbatas, tuno salotas ir vakarienę, apsikrauti akiai maloniais daiktais - knyga, kompiuteriu ir rankdarbiais, ir žinoti, jog prasmingai praleisti laisvadienius spėsiu, pavyzdžiui, rytoj, o šiandien su malonumu švaistysiu laiką. Nebent sulauksiu geresnio pasiūlymo (autorė gurkšteli arbatos, ir šią minutę tokio tiesiog neįsivaizduoja).
Vakar visiško atsitiktinumo būdu radau savo lietuvių kalbos mokytojos komentarą, paliktą prieš...porą metų (!) po mano publikuotais eilėraščiais alfa.lt:
Kaip gera vėl pabūti tavo minčių paunksmėje... Nesustok.
Šita mokytoja buvo ir yra pati puikiausia. 
Gal šiandien rašysiu eiles?

Susitaisiau.

Tikiuosi jau baigiau laužyti visą savo techniką. Dabar jau tikrai.
Nu tikrai. Pasidėjau šventintą paveiksliuką čia tokį va,tuo nebelaužymo tikslu.
Ir šiaip, ši savaitė kažkokia pamišus. Jei jau taip tiksliau tariant, tai jau antra savaitė tokia iš eilės. Siaubingai mažai laiko sau lieka, ajajaj, aš taip nemoku, ilgai netempčiau. Man labai reikia užsidaryti namie vienai, pasibendrauti, nes kai aplink tiek veiksmo ir žmonių, būna, kad nebegirdi savo minčių.
Na, kaip nors tą rytojaus darbadienį pratempsim, žinau, mes galim, mes galim dar vieną šiokiadienį atlaikyt! Iššūkis vertas dar vieno M.Mikutavičiaus himno.
Na, prisipažinkit, kas vakar su manim buvot "Nuodėmių mieste" Girstuty? Pasakykit, kad ir jums tie Statkevičiaus apdarėliai sapnavosi. Ir BATAI.
Beje, dar kartą patyriau nepaprastą savo priklausomybę nuo kofeino. O dar maniau, kad gal esmė tik svaiginančiam kvape ir maloniam įproty lėtai siurbčioti. Ką jūs, kai nespėji iki 12 val prie arbatinuko prisiliesti, nes visur važiuoji, skubi, leki, staiga už vairo pajunti, kad aplinkui viskas skraidžioja kaip debesėliai - pavyzdžiui troleibusai ir visureigiai, nejučia pagalvoji, kad gal verta stoti degalinėj juodojo aukso puodelio, nes yra tikimybė nebeprišliaužti prie stalo.
Bet prišliaužiau, žinokit, kažkokiu būdu. O tas ausiai malonus ūžiantis virdulio garselis, ak. Ir kofeinas gyslomis tekėti ima, ir ekranas darbo kompiuterio prašviesėja, ir pirštų galiukai karštį glosto...
Dar šį vakarą pagalvojau, kad santykiuose yra viskas puiku tada, kai į kai kuriuos klausimėlius iš tobulo vyro nuskamba atsakymai "labai labai" ir "be proto".Tai yra maždaug milijoną kartų puikiau už kavą. Įsivaizduojat? Milijoną kartų! Už KA -VĄ.
Ir dar.
Mačiau šitą blog'ą ant savo (draugės) Birutės kompiuterio ekrano tarp lankomiausių puslapių, ar kažkaip. Jinai parašė per visą Nekalbadienio gyvavimo laiką  gal kokį vieną komentarą, bet visas žavesys tame, kad kam man jie, jei aš ir taip žinau, ką ir kaip pakomentuotų.
Aplinkui visur pavasariai. Eini, žiūrėk - tai vienas pavasaris iš už kampo strykt, tai kitas.
Įrašo pabaiga.

Gyvenimo universitetai.

Būna, gyvenime kas nors nesiseka.Pavyzdžiui,nesiseka darbe. Kokia nors įtempta situacija, gal net grėsminga kokia nors.Arba santykių problemos su mylimu vyru, ar ten kuom nors kitu mylimu.Tuomet visa kita nutolsta tarsi kiti pasauliai nuo planetos saulės, o tu, žmogus, gyveni tik aplink savo nelaimės centrą, šoki kadrilį versdamasis per galvą besistengiant padaryti kažką,arba sėdi priešais faktą ir lieji tušo upelius per veidą. Net nepastebi, kaip visa kita vyksta beveik tik iš inercijos - lyg ir darbe problemų mažiau, lyg ir nebebijai, kad numirsi nuo to keisto apgamo ant nugaros, ir iš tikrųjų nenumiršti ( neturiu jokio keisto apgamo, ačiū dievui).BET KAM TAI RŪPI, nes tu turi tą savo gigantiško dydžio nelaimę.
Kitu atveju, būna, kad neturi lyg ir šiuo metu jokių problemų. Va parašai tokį sakinį, ir tarsi savaime įsitempi. Norisi spjaudyti, belsti į medį, ir dar kokį durną dalykėlį padaryt, kad neprisišauktum nelaimės. Vien todėl, kad tas sakinys toks pavojingas atrodo. Ką jau ten sakinys, visa situacija atrodo omg kokia pavojinga. Tarsi laikytum rankose krūvą plonyčių virvelių - darbas, meilė, santykiai, sveikata, šeima, ir t.t. O kaip baisu, kad kurios netyčia nepaleistum ar nesupainiotum. Kad nenutrūktų kokia, labai baisu, nes grandininė reakcija neišvengiama, tik nusimink dėl vieno, tuoj nebedžiugins ir kitas.
Arba aš paranojikė, arba tai tiesiog žmogiškas dalykas. Stengiuosi išmokti atsipalaiduoti. Tai mano naujas mokslas.
Ankstesnės gyvenimo studijos:
Kaip susikurti ramybę;
Kaip išmokti kantrybės;
Kaip mylėti save.

"Pagaliau" dalykai ir šiurpi pamokanti istorija desertui.

Pagaliau sutaisė mano mažylio laptopo laiduką ir didelį juodą griozdą kompą uždariau spinton laukti laikų, kai kada vėl ką nors sugadinsiu.
Pagaliau penktadienis. Nerealu, kad šita savaitė visai nepralėkė taip kaip pastarosios - greitai ir nepastebimai. Ne, šį kartą buvo tokia visokia skirtinga ir pilnutėlė. Prie viso to sapnavau net du ryškius sapnus per savaitę. Vieną labai baisų, kai pabudus pamaniau, ačiū dievui, tai buvo sapnas, ir kitą naktį visai skirtingą, pavadinimu ir kodėl tai buvo tik sapnas.
Pagaliau, šiandien darbe pajutau puikiai prasidėjusį mėnesį, sulaukiau komplimentų ir gero įnašo ir užtaiso kitai savaitei.O dėl komplimentų, tai tada, kai jaučiuosi pats negražiausias spuoguotas balionas, paprastai susilaukiu jų daugiausiai, kažkokia anomalija.
Beje, jei mano asmuo draugai ir kolegos būtume lietuviškos zviazdos iš kokio tipožvaigždžiųklubas.lt, tai šiuo metu ten jau būtų galima rasti paparaciškų foto su prierašais iš serijos "o ji pastebėta su žinote kuo... vieną dieną žinote kur...". Ir aš turėčiau viską tuojau pat paneigti. Nenene, nieko nebuvo, viskas tai yra fotošopas. Smagumėlis.
Pati gražiausia gėlytė šią savaitę tai  yra mano mieliausias tobuliausias misteris JIS,pozicijos išlaikomos be konkurencijos, bet aš jums nieko daugiau nesakysiu ir nenervinsiu, nes kažkaip pradedu jaustis emociškai priklausoma nuo lankytojų skaičiaus, o žinau, kaip žmonės nemėgsta tokių istorijų.
Tai geriau papasakosiu gėdingą ir žeminančią istoriją, kuri šiandien nutiko (kam daugiau) aišku man. Nebebeisiu Prismon man atrodo.
Šiandien supypsėjo  tie nesąmoningi dalykai prie kasų ir aš nekreipiau dėmesio. Tiesą pasakius, tai jie ne kartą supypsi maximose, ir niekas ten manęs niekad dėl to nekaltino anei kreivai nežiūrėjo net. Užtat šiandien Prismoj mane su visa mano darbine rankine nusivedė į kažin kokią patalpą,kur  davė pasirašyt popierių (trys parašai), kad leidžiuosi iškratoma (ten gal man atrodo kažkaip žmoniškiau tai buvo įvardyta, bet esmė ta pati). Nieko nesakau, tie apsauginiai tikrai buvo mandagūs, malonūs, šypsojosi, atsiprašė ir visa kita, bet faktas, kad turiu iškrauti visą savo asmeninį turinį ant stalo, yra žiauriai šlykštu.Anas net mano knygą vartė.
Tai štai, tas pypsėjimo kaltininkas buvo mano akių tušas, moterys, žiūrėkit, kad ten tie kažin kokie lipdukai būtų nuimti, nes jie pypsi. Spėkit, ar nusiėmiau aš jį. Tiesiog nebeisiu aš ton Prismon, baisiai čia. Nebeisiu. Tikriausiai. Nebent baigsis tas skanus salotų padažas,kurio kitur nemačiau.

Pavasaris, ir visa kita.

Ne, žinoma, aš irgi esu labai laiminga dėl visos tos žiemos pabaigos, nors rytais dar yra ką nugremžti nuo mašinos lango, o saulutė labiau šviečia nei šildo, šita veidmainė. Bet kokia laimė, kad vistiek jau dabar bus visi tie balandžiai ir gegužės, balos ir purvynėliai, o dar jei negalvosim apie tai, kad prieš pat vasarą vėl pasensiu meteliais, tai ir visai nuotaika pakili bus.
Tiesiog aš šiandien nelabai esu formoj. Ką jau ir šnekėti, jei net kolegos ofise iš ryto mėtė reikšmingus juokelius apie mano galimai gerai praleistą vakar vakarą.
Tai va, kad iš tikro vakar buvo viena tų dienų, po kurių būna sunku patikėti, kad ryt - ne savaitgalis, o darbo diena.
Bet aš nesiskundžiu, bent jau ne tuom. Skundžiuos kitais dalykais, pavyzdžiui tuom, kad sugadinau savo kišeninio laptop'o laidą,  ir štai dabar sėdžiu prie savo didelio griozdo laptop'o, ir jo tai jau tikrai nesitempsiu su savimi į lovą, tam jis visai nepatrauklus.
Taigi apsimetu, kad sėdžiu prie darbo stalo. Kaip miela. Mano namų darbo stalas yra sulankstomas, nes ką jau čia slėpti, nelabai kas tuose mano namuose kada dirba.
Taip, man pms, bet padėtį švelnina tai, kad aš noriu miego, tai neturiu jėgų šakotis, o pagalvė dar kvepia tobulai, jei suprantate, ką turiu omeny.
Labanaktis.