Minutės pertraukėlė.

Yra tokia viena trumpa akimirka ryte, kai visi žaibiškai įvertinam savo gyvenimą. Ta minutė lemia, kuria koja išlipsim iš lovos. Ta minutė lemia, kokie praversim darbo duris, šypsosimės durų kilimėlių firmos darbuotojui ir 15 min laikraščius dalinančiam jaunuoliui sankryžoj prie šviesoforo, ar niurzgėsim ir būsim nelaimingi dėl vienos iš smulkmenų, kurios egzistuoja kasdien, bet ne kasdien joms lemta būti padėties šeimininkėmis.
Noriu, kad visi rūpesčiai kuo greičiau praeitų, štai laukiu vizitų pas odontologę pabaigos ir tyrimų atsakymų, bet žinau, kad yra ir nuostabių šios dienos dalykų, kurie praeis kartu su rūpesčiais, o jais dar reikia prideramai pasidžiaugti.
Kiekvieną rytą problemoms skiriu tik patį mažiausią sąmonės stalčių, su užrašu "tai, kas būtina padaryti".Darau tai, kas būtina daryti dėl to, kas neišvengiama, bet tik tiek. Neleidžiu dingti šypsenai po tos vienos minutės ryte, kada pagalvoju, kad mano gyvenimas yra labai gražus.
Džiaugiuosi kaip vaikas, vien išgirdus mylimo vyro balsą,džiaugiuosi, kai mane prisimena seni draugai, man gera, kad turiu tuos, kurie mane išklauso, iš tiesų visai nepykstu, kad per šventes turiu prisėsti prie daugiau stalų nei daugelis, ir kad juk iš tiesų dar tiek daug tų, kurie padarytų viską, ar labai daug, kad aš būčiau laiminga.
Štai apie ką galvoji, kai pašnekovas tau sako "aš esu visiškai vienas šiame pasaulyje", ir tu supranti, kad jo žodžiuose labai daug tiesos, ir kaip tai yra baisu. Štai dėl ko visą likusį laiką ieškosi atsakymo, kaip gyventi, kad taip nenutiktų tau pačiam.
Linkiu gerų minčių savaitgalio jums ir jūsų mamytėms.

Visiškas pavasaris.

Pamišimas. Nuoširdžiai sakau, aš nemaniau, kad tai įmanoma, aš neįsivaizduoju KAIP tai įmanoma, bet šį pavasarį aš tikrai įsimylėjus jį dar labiau.
O kaip šilta, ir kaip gera sėdėti su vaisių kokteilio taure balkone.Ir apskritai, žmonės daugiau šypsosi, sakau jums. Aš net nesiskundžiu mindama daktarų kabinetų slenksčius.
Aš beveik bebaimė.
Ir aš nebebijau dantisčių.
Nesakau, kad nesugalvočiau dėl ko susigadinti sau šitą pavasarinę euforiją, bet net nesiruošiu būti tokia kvaila.
O kiek iš jūsų galit pasigirti užkariavę patį Holivudą???
Šypt.
Sakote, antradienis? Kiek čia tos savaitės beliko!

Su Šventom, brangūs skaitytojai!

Gal Šv. Velykos truputuką ir yra dar viena persivalgymo šventė, bet o argi tai kartais nėra smagu?
Šiandien pasižadu atrašyti sveikinimus visiems, kuriems patingėjau vakar, nors daug daug smagiau yra sveikinti, kai gali sveikinamą asmenį pačiupinėti.
Linkiu daug saulės ir atgimusios vasariškos nuotaikos visiems!

Mano draugas dušas.

Pamenu, kai močiutė sirgo jau tikrai labai sunkiai, ir visą laiką gulėjo lovoje, dalykas, neįtikimai praskaidrindavęs jos laiką buvo... maudynės. Šituo ji žavėjo mus, o ypač daktares, sesutes ir slauges, nes, kaip sakydavo, "šita maža miela močiutė tokia švari ir skaniai kvepia!". Tarsi šitas jos pomėgis būtų mažas stebuklas tame kontekste.
Tos maudynės atimdavo labai daug jėgų, kainuodavo nemažai skausmo. Mums visiems, tiesą pasakius. Bet labai gerai pamenu, kad po jų močiutė iš tiesų, nesumeluotai ir nesuvaidintai pasijusdavo laiminga.
"Oi, kaip gera, ir kaip lengva".
Maži dalykai tampa aukso vertės, kai padeda mums išlikti, gerbti ir rūpintis savimi ir savo aplinkiniais.
Eina laikas, o aš vis dar po kiekvieno dušo prisimenu močiutės žodžius ir šviesias akis.
Ta vandens terapija tikrai veikia, kiekvieną kartą jautiesi nusimetęs dalį galvosūkių ir rūpesčių, ypač kai vonia tokia oranžinė, o chalatas toks minkštas, kaip mano.
Labanakt.

Nesididžiuoju šiuo įrašu, jeigu ką.

Taip sau pagalvojau, kad jeigu galvoje prisikaupia toks kiekis minčių, kad nebetelpa, tai kas įrodė, jog jos neima kauptis kitose kūno vietose, pavyzdžiui ant užpakalio ar kitų minkštų vietyčių?Jei labai pasiseks, bent jau ne ant rankyčių. Kaupiasi tada minčių celiulitas, ir kaip negražu, ir kaip netinka moteriai.Oi, kaip matot, visai man šiandien viskas neatrodo gražu ir miela, visai aš šiandien netikiu šviesia saulėta ateitim.
Taip taip. Nepaguodžia manęs šiandien nei faktas, kad turiu jaukius namus, mano aceit vyras gražus ir mama geriausia draugė, o savaitgalis buvo geras.
Oi, nu ką tokios smulkmenos reiškia prieš tai, kad šiandien dantų griežimo metas.
Geriausia būtų eiti miegoti, kol dar nesugalvojau kam nors kitam perinstaliuoti savo nuotaikos.
Mano mama įdėjo žentui torto, ir nors jis man šiandien telefonu griežtai prisakė jo iš piktumo nesuvalgyti, aš jau sunaikinau pusę. Sorry, nu bet ai,mamyt, man atrodo,visvien nepapirksim mes tuo tortu jo, kad mane į žmonas imtų.
Man šiandien taigi sunku.
Prisiminiau, kad ryt pasikviečiau šiokių tokių svečių į darbą. Taip ir žlunga planai būti niurzga ilgiau nei 24h.

Esu rutinos fanė.

Kiekvieną darbo dieną mano žadintuvas skamba 6:30. Tada yra perstatomas į 7:00. Tada Ieva dar numuilina kokias tris minutes, įjungia tv ryto laidą ir keliasi, nes jau kaip ir nėra kitos išeities. Šiandien ryte Ieva kaip pabudo 6:30, taip ir atsikėlė. PUSVALANDŽIU anksčiau.
O pastebėjo savo apmaudžią ir nuostolingą klaidą jau prie durų, ieškodama raktelių tašėj, pagalvojo, ak, tikriausiai brangusis pramiegojo...
O nea, nepramiegojo visiškai, tik aš neprimiegojau.
Iš dviejų išeičių - važiuoti į darbą anksčiau (čia yra nenormaliau ir blogiau nei vėluoti, mano nuomone)  arba sėdėti ir nieko neveikti pusvalandį pasirinkau žiūrėjimą į sieną ir gumos žiaumojimą. Tada supratau, kokia aš esu moteris - robotas, ir taip, aš mėgstu kasdienę rutiną. Rutina mane ramina, glosto ir guodžia, todėl stengiuosi visais įmanomais būdais nenučiuožti nuo bėgių. Kavos, pavyzdžiui,šį kvailą rytą namie negėriau, nes tai aš darau tik nuvažiavusi į darbą po to, kai įsijungiu kompiuterį ir susitvarkau dokumentus. Būtent tada. Kitaip rizikuoju nepataisomai sugadinti dieną.
Na juk visi turim vienokių ar kitokių psichinių negalių, ką?
Nesakau, kad nebūna mielų išimčių - visokie malonūs netikėti (pageidautina patrauklūs ir mylimi) svečiai, užsisėdėjimai pas mamą darbe, jaukūs užtrukimai ofise...
Tačiau pražiopsotam miego pusvalandžiui, išsikrovusiam automobilio akumuliatoriui, stresą keliančiam skubiam iškvietimui pas viršininkus, nulaužtam batelio kulniukui, pamestiems raktams, paliktam telefonui, prekybos centre pamirštai kreditinei ir visokiems netikėtumams, kurie man nejučia primena šias baisybes... sakau didelį ir storą NE.

Ne kažką.

Artėja vasara - vestuvių metas, ir galas žino, kas čia man dabar, kaip niekad pasidarė gražu tos visos vestuvės, JETUS, net Merūnėlio, ir to man gražios vestuvės, o labiausiai tai dėl to, kad jie ten VERKĖ, o jau gi kai verkiama, tai gražiau nebūna. Taigi rimtai.
Aišku, man atrodo, kad visgi yra įmanoma kokį mėnesiuką ir nepavalgyti prieš tą jau PAČIĄ PAČIĄ dieną, nes juk kažkaip pakankamai gerai ir kūdai derėtų atrodyt, kad jau ginkdie jokia pamergė grožiu neaplenktų, nes tai yra baisiausia tragedija.

Ojoj, bet man atrodo, kad aš iš tos laimės prieš vestuves tai tikrai ne apie maistą galvočiau.
Ir jau prie altoriaus tai verkčiau kaip reikiant. Gal net nualpčiau, ir kaip tai būtų gražu!
Jaučiu, kad arba nuo tų antibiotikų sentimentalėju, arba jau visai suskydau.

Įsivaizduokim, kad šiandien gražus oras.

Prabundi sau šeštadienį, ir vistiek neatsipalaiduoji. Pailsėti per savaitgalį - tokia atsakomybė! Gerai, turiu net programą šiandienai.
Pirmiausia reikia atsikelti. Nors ir susiraukus, nes šiandien visiškai jokio gražaus oro už lango. Jokio.
Parašiau laišką Omniteliui. Duokit telefoną už nuopelnus.
Nenoriu kompų, kompų turiu. Duokit telefonų.
Dar, beje, šiandien Ieva važiuos pirkti dovanos. Vyriškos giminės asmeniui. Daugelis žino, kaip Ieva perka dovanas vyrams. Apie tai net yra legendinių istorijų.
Bet šį kartą rinksiuosi saugų variantą. Taip manau. Mėginsiu nesusimauti.
Kai va  taip, kaip dabar, tingiu kloti lovą ir atsidaryti savo stumdomas bermudų kambario - drabužių spintos - duris, bandau galvoti kam blogiau, pavyzdžiui, apie atominės elektrinės darbininkus - savižudžius. Jau kelinta diena man tie protu nesuvokiamo abejotinos prasmės pasiaukojimo veikėjai  neišeina iš galvos po to, kai maniškis man papasakojo apie tuos baisius radioktyvius spindulius ir atomines katastrofas, apie tai, kaip tiems mieliems žmogeliams iškris dantukai ir nuslinks plaukučiai ir teliks sulaukti greitos šių dienų mirtinos ligos numeris vienas. Kai pagalvoji apie tai, kad  išlieka bjaurybė katastrofa keliems šimtams metelių su mumis, kai nei išmesi kaip šiukšlę iš savo planetos, nei prisitaikysi kartu gyventi, aplieji betono sluoksniais, ir stengiesi apsimesti, kad nieko ir nebuvo, peršasi mintis,jog tai labai primena širdies žaizdas ir sąžinės skaudulius, argi ne?
Atidėjau mintis apie soliariumo sezoną trupučiuką į šalį.
Bet kas šeštadieniais svarsto tokius globalinius klausimus? Šeštadieniai yra filosofinių klausimų sprendimo metas: ką rengtis???

Galvytę skauda.

Kodėl vis pataikau pas trenktokus daktarus? Mano teorija yra tokia, kad aš atrodau kažkaip išskirtinai tinkama pašmaikštauti visokeriopom temom, kaip mirtis arti kiekvieno mūsų, kaip vyrai turi po keturias meilužes, ir kad apskritai mūsų lietuviška vyrija - dauguma impotentų, taigi lieka dalytis likusius gerus egzempliorius?
Ojojoj.
Juk pabandžiau pakeisti daktarą, ir kaip matau, rezultatas tas pats.
Bet aš nesiskundžiu, apskritai tai labai mėgstu daktarus (išskyrus dantistus, anų paniškai bijau, ir tempiu gumą, nes jau ir toj velnio kėdėj pasėdėt reiktų). Taigi, mėgstu su jais paplepėti, bet dažniausiai jie juk tokie mieli cinikai. Išeini pro duris, ir galvoji, kaip čia dabar sugrįžus į savo mielą geresnį pasaulėlį, kad ir kaip aš nežaidžiu iliuzijomis.
Daktarė davė receptėlį, ir tik prieš kokį pusvalandį susiprotėjau išgerti vaistą nuo galvos skausmo, nes velniai rautų, tas šalutinis galvos skausmo poveikis toks nesvietnas, kad gali tik gulėti užsimerkus, o paskui jau ir gulėti nebegali, ir tik matuoji mintyse skausmo lygį, ir bandai suprast ligonius, kurie nuolat kančiose, ir gal tada ir atrodo, jog visa kita tampa nebetaip ir svarbu.
Ir nutik tu man taip, kad skauda žvėriškai, o širdy tokia harmonija.
Būtų geriau, kad iš visų tų šalutinių poveikių būtų pasireiškęs "apetito nebuvimas". Kodėl būtinai tas bjaurus galvos skausmas?

Pavasarinė pirmadieninė aštuntos ryto depresija.

Vakar su A. aptarėm pavasarinę depresiją. Nelabai matau skirtumo tarp pavasarinės, vasarinės, rudeninės ir žieminės. Depresija yra depresija. Mano depresija yra visada paremta tuo, kad aš esu išlepinta, ir čia yra gerbiamos daktarės iš Dainavos poliklinikos diagnozė, miršiu neužmiršiu. Netrukus išsiregistravau ir pakeičiau kvailą polikliniką į privačią kliniką. Aišku, dar vienas dalykas ne pagal mano kišenę, bet ten niekas niekada man nesako tokios įžūlios tiesos klaidingos informacijos į akis.
Taigi, depresiją aš prisimenu tada, kai galvoju, jog yra labai liūdna, kad ateina pirmadieniai, kad oras būna negražus, kai aš norėjau, kad jis būtų gražus. Na, man tai, asmeniškai, yra dvigubai pikta, jeigu turėjo gražus penktadienis arba šeštadienis būti, o išaušo tik gražus sekmadienis, ir man iš jo taip mažai naudos.
Iš tiesų tai man reikėtų, aišku, gėdytis, kad svaičioju apie tokius niekus, bet savaitgalis nebuvo iš tų, kuriais būni labai patenkintas. Na, toks, geriausiu atveju, geras. Bet argi iš savaitgalio tikimės tik tiek?
Ir, omg, prisišnekėjau aš - šiandien aš važiavau į darbą troleibusu. Gal ir nieko, tik apsijuokiau bandydama sutalpinti talonėlį į aparatą, kuriame talonėliai netalpinami, kol tokiai mergaitei manęs pagailo, tai parodė kur tai atlikti, o paskui mėgavausi 45 min. kelione, kuri automobiliu trunka 15 min. Aišku, malonu pasijusti bendruomenės dalim, beveik kaip vaikystėj, kur tavo telefoninių pokalbių klausosi visas troleibusas, bei skaito sms ir apžiūri tavo vyrą, kuris toks visas gražus ant ekrano, bet kol neišrastas reaktyvinis viešasis transportas, aš mieliau renkuosi savo audi, ir laukiu grįžtant pataisytos, kad parvežtų mane šiandien namo.