Charizma 2

Daina Žemaitytė, "Žmonių" vyriausioji redaktorė:

"Daug lemia ir ambicijų kiekis. Jeigu jų neturi, muštras tavęs toli nenuves. Prie tų prigimtinių dalykų dar priskirčiau valią(...). Charizma (nors niekas taip ir nevardijo, kas tai yra) - irgi prigimtinis dalykas. Galima išmokti būti žaviam, bet niekada netapsi toks, kaip Marijonas Mikutavičius. Galima pabandyti būti vitališkai, bet niekada nepavysi Editos Mildažytės. Tokių asmenybių turime vienetus."

Taigi štai, jei galvosime, jog charizma iš tiesų yra paveldimas, o ne užgyvenamas dalykas, gali tapti graudu ir net liūdna, kad ėmei sau žmogus ir gimei po paprasta, o ne charizmos žvaigžde. Galima ant laimingųjų niršti ir nekęsti, kaip kad tų,su kuriais mokykloje visi norėjo draugauti, net mokytojai ir direktorius, tų, kurie visur kaip per sviestą eina, ir tu, žmogelis, pastangas didžiules turi dėti tam, kad nors gabalėlį to begėdžio sėkmės pyrago atsiriektum.
Manęs, asmeniškai, niekada tokie žmonės nesiutino, gal tai ir nėra gerai, nes negimė aršus konkurencijos troškimas, kuris gal būtų mane išvedęs į kokius dar nepažinto pasisekimo klodus, ne. Man tiesiog visada tokie žmonės buvo gražu. Ir smagu yra į juos pažiūrėti, paklausyti ir paklausinėti.
Tai ar būtina verstis per galvą tam, kad neaplenkiamą aplenktum? Gal kartais užtenka nusižiūrėti kai ką, kas tau atrodo gražiausia ir geriausia, kitu laiku ir kitoje vietoje, žiūrėk,  imsi ir panaudosi kurią smulkmeną iš to, ką nejučia išmokai, nes visas mūsų gyvenimas yra bandymas naudotis praeities įspūdžiais dabarties situacijoms spręsti.
Štai keletas dalykų, kurie labiausiai žavi mane, bet kartais atrodo dar tokie nepasiekiami, tarsi iki jų - kaip iki mėnulio:

1.  100 - procentinis tikėjimas tuo, ką sakai, nes žinai;
2.  Gebėjimas ramiai reaguoti į agresyvią karšto kraujo pašnekovo nuomonę, arba kvailo ir užsispyrusio;
3.  Savęs, kaip nepriklausomo individo suvokimas, neapkraunant sąžinės motyvuotais ir nemotyvuotais priekaištais, kurie dažniausiai ir labiausiai rūpi tik tau pačiam;
4.  Sugebėjimas pradėti ir baigti darbą, o ne pradėti ir nebaigti, arba svajoti kaip pradėsi.
5.  Gebėjimas planuoti ateitį.

Norisi tikėti, kad, kai žinai tas pamokas, kurias išmokti nori, gali imti ir netyčia pasisekti su kuria nors iš jų. Sėkmės.

Kodėl gimtadieniai yra vis dėlto gerai

Baigėsi kasmetis Ievos gimtadienio maratonas. Šiemet visaip ten žadėjau nedaryti gimtadienio, o iš to išėjo šnipštas, nes vėl turėjau savaitę be miego,su daug jaudulio, džiaugsmo ir klegesio. Ir torto. Tortai, kepsniukai sangrios ir šampanai tai truputį pasilieka ir po maratono - papildomų kg. pavidalu, bet gi kaip dabar bus smagu juos mesti! Hmm, tikrai.
Namie visas kalnas gėlių, dovanotų nuo mylinčių žmonių, tikiu, kad su pačiais nuoširdžiausiais linkėjimais,o aš jus irgi labai myliu, brangieji!
Smagiausias dalykas yra tai, kad jūs pasiliekat ir po gimtadienio. Kad būsite šiandien ir rytoj, kad neužsukote tik kartą metuose, kad esate mano žmonės, o aš irgi jūsų žmogus.
Man iki graudulio gera, kai matau, kaip jūs stengiatės dėl manęs, tik tam, kad man būtų gera,tik dėl to. Ir nemanykite, kad aš pamirštu, kiek gero esate padarę man kasdien. Kiekvienos gėlės savininkas.Man atrodo, kad aš visą gyvenimą išpirkinėsiu gerumo skolas. Ar man tiesiog pasisekė, ar aš kažką vis dėlto dariau gerai,kad mane supa tokie nuostabūs žmonės?

Kasmetė priešgimtadieninė ataskaita.

Kasmet tas pats. Kelios dienos prieš gimtadienį laikas ima lėkti kažkokiu žvėrišku greičiu. Net darbe, atrodo, nespėju apsidairyti. Nespėju net ramiai pagalvoti, kaip aš čia dabar jaučiuosi. Laikas nuo 18-os iki tada, kai visas pasaulis ima tave spausti, kad parodytum, ko pasiekei gyvenime, ką gali sau leisti ir kur tavo nėščias pilvas pralekia mirkt greičiu.
Kažkas ima kilnoti antakius, kad gal jau kaip ir per didelė prabanga vienai sau gyventi, važinėti, valgyti, ir t.t. ir pan.
Senimas nebe užsimena, ne ne, jie dabar jau inkščia kaip nori proanūkų, o jaunesni irgi ne kažką, nes jie laukia, kada gi aš imsiu pildyti savo pritrenkiančius karjeros planus, jei jau vaikų negimdau.
O aš, žinokit, vis dar tokia pati neracionali, nerūpestinga, gal netgi kažkas pasakytų, vėjavaikė?Nežinau.
Bet tegul bus pasveikintos kasdienės problemos! Nes jos, mielosios, išvaiko visus egzistencinius klausimus, mintis apie būties prasmę ir ateities perspektyvas. Tai jos yra tos, dėl kurių nelieka nieko kito, kaip tik gyventi šia diena, džiaugtis, kad mano tėvai gyvena sėkmingus gyvenimus, aš atsiauginau plaukus ir neatsiauginau kilogramų,dar niekada nesilankiau darbo biržoj,ir net vis dar laiku susimoku mokęsčius už butą, o mano vyras yra pavydėtino gražumo (pasistengiau parašyti pabaigoj, tarsi tai nebūtų visų svarbiausias dalykas).
Vienas komplimentas iš kliento, prieš jam išeinant pro duris:
"Atsiprašau, jūs tik neįsižeiskite, gerai? Jūs labai gražiai atrodot".
Toks mielas storuliukas man pasakė. Kuklūs žmogeliukai mano, kad jų simpatijos gali žeisti.
Aš irgi esu kuklus žavus žmogeliukas, bet jums pasisekė, jei jūs man patinkate, ir tai yra tas dalykas, kurį didžiuojuosi, atrodo, pagaliau išmokusi per ilgus metus.
Kitais metais žadu pradėti mokytis taip dažnai nejausti kaltės.Jūs net neįsivaizduojate, kaip tai būtų puiku. Kiek gyvenimo džiaugsmo sumauna šis dalykėlis, o aš, beje, pastebėjau, kad daugeliui su tuo visai puikiai sekasi susidoroti, kitaip nei man.
Ir tai bus tas palinkėjimas sau, kuris yra vienas svarbiausių, ir apie kurį galiu viešai rašyti blog'e. Kitus tai jau pasilaikysiu sau. Arba tiem, kas paklaus prie kavos. Na, kaip visada.
P.s: bet mano gimtadienis tikrai pačiu geriausiu laiku metuose, nesakykit.

Atsakau: Rožinis pasaulis yra gražus, nes...?

Visiškai rožinis pasaulis tikriausiai neatrodo gražus, greičiau nuobodus ir morengo saldumo. Bet, ačiū Dievui, mūsų gyvenimai turi tiek spalvų, tonų ir atspalvių, kad tik spėk dairytis. Visas spektras vieno žmogaus gyvenime - nuo juodų pirmadienių iki rožinių savaitgalių.
Mano gyvenimas nėra rožinis, bet tikrai spalvotas, ir už tai aš dėkinga likimui.

Kur jūsų kultūra, teta?

Kas čia per tokia vyresniųjų (senelių, giminių ir jų draugų) mada be užuolankų aptarinėti svečių kūno apimtis? Mane tas stebina, stulbina ir aš visada labai susierzinu, kai komentuojamas, pastebėjau, nebūtinai aš, šito taip žiauriai kaip anksčiau, ačiū Dievui, jau nebesusilaukiu nemažai metų, bet ir bet kuris kitas. Kažkokia nekultūra, o patys komentatoriai ne kažką ten mažiau sveria.
Oi, koks tu, xxx, pasitaisęs. Cha cha cha.
Oho, na žinai, bet ir kokį pilvą, brangusis xxx, užsiauginai. (Plekšt plekšt per apkalbėtąjį iliustravimui).
O va anas xxx tai matytum, koks dabar storas, va toks kaip tu.
Ir šitaip ne po kartą ir ne po du per balių.
Nežinau, gal aš visą šitą taip akylai analizuoju todėl, kad pati gūždavaus nuo panašių komentarų, kai pati turėjau "apvalesnius žandukus", kaip gražiai kažkada pasakė maniškis.
O juk dar turiu pribloškiančiai gražią mamą, su kuria man iki šiol nėra ko lygintis, bet jau ramiau stoviu ar sėdžiu šalia, anksčiau vis laukdavau panašių komentarų, kaip "ir kaip tu, mieloji, šitą vaiką iš savęs pagimdei", arba "bet va dukrytė tai ne į mamytę, ne į mamytę"...
Čia neseniai mamos darbe viena kolegė (irgi prie pensijos) užsiminė, kad mes su mama skirtingos, ir šįkart tikrai turėjo omeny tik tai, kad ji blondinė, o aš varno juodumo plaukais. Mama krizeno, kad aš nueidama garsiai mėčiau piktus komentarus, o nuo tada dar su ja ir nebesisveikinu.
Jaunystės traumos.

Kuo skiriasi šypt nuo mirkt, arba Skype pavojai

Skype yra vienas toks veidukas, kuris mano vyrui visada atrodo įtartinas, ir jo reakcija į jį būna neramus "kas nutiko?" arba "kas nors ne taip?".
O tas veidukas yra pats nekalčiausias ir mielas kaip murkiantis kačiukas. Tokio meilumo:

(Ei, jei neklystu, tai mano draugei jis primena vieną techniškai ištobulintą mano žvilgsnį, mokyklos laikais jis vadinosi "Birut, bėgam iš pamokų"?)

Paskui tarsi abu išsiaiškinom, kad jis yra labai geras ir visoks nepiktas veidukas, bet jo nuo šiol vengiu - bijau likti nesuprasta. Iš tiesų tai nesusikalbėjimo kaina labai didelė, kai seki kiekvieną artimo žmogaus  žodelį ir minties vingį, dediesi į širdį. Nežinau kaip jums, bet man tai gali nulemti visos dienos nuotaiką.

Taigi nusprendėm, kad elektroninis bendravimas yra klastingiausias ir pavojingiausias. Galų gale poroj santykius dar imsi ir išsiaiškinsi, o štai jei tavo žinutę visiškai priešingai supras darbdavys ar kolega? Vieną dieną atsitokėsi, kad su giminaičiu nesikalbėjai jau gerą pusmetį, o paaiškės, kad visa ko kaltininkas koks nors "nekaltas" skype veidukas.

Žodžiu, reikėtų atsargiai su visomis rašytinėmis diskusijomis, bet tai toli gražu nereiškia, kad dabar imsiu ir nebebendrausiu su savo mylimiausiu kuriuo nors iš pasaulyje išrastų būdų, jūs ką, nejuokaukit.

Gerai, kad vis dar yra ne tik žodžių, bet ir skype veidukų, kurių reikšmės niekada nesupainiojam:

Užuomina.

Pagaliau vakar sulaukiau daktarės skambučio su tyrimų atsakymais. Visą dieną laukiau, o paskambino būtinai tada, kai vairavau, tai žinokite, atsiliepiau netgi, nors labai jau šito vengiu ir nedarau paprastai. Užsukau į pirmą pasitaikiusią aikštelę ir išklausiau naujienos, kad nesergu vėžiu.
Na, žodžiu nuotaiką pakėlė, o gal dar ir traškinamas maišelis marmeladinių saldainių prisidėjo. Bet aš toks jau esu žmogus (o gal mes visi tokie), kad išsisprendus kokiam klausimui, susigalvoju naują. Taip kad neskraidžioju ant debesėlio, juk, kai pagalvoji, kiek mes turim visokių likusių neištirtų organų ir visokių įvairių vietų, nežinai žmogus kur kokia liga dar gyventi gali.
Prašau, tik negalvokit taip, kaip aš rašau, nes šitos mano panikos yra dėl to, kaip čia subtiliau pasakius, mano invalidumo. Koronė dievo, kaip sakydavo mano močiutė, amžiną jai atilsį.
O rytoj vėl pas dantistę. Yra tokia tikimybė, kad man greitai nusibos šitie vizitai pas daktarus, nors ir kokia ta mano klinika graži ir ten visokia, o antram aukšte didina papus.
Tačiau oras apniukęs, ir man tai kelia nuotaiką. Lietus man nuplauna mašiną, vien dėl to galiu pakentėti saulės trūkumą kelias dieneles. Kai buvau kūdikis, išvis ryškios saulės nekenčiau, mama vežiodavo mane uždengus vežimėlio gaubtu, kad nepradėčiau klykti nuo per daug šviesos ir šilumos. Toks aš mat lietuviškas vaikas buvau.
Be to, senstu.Vėl ateina gimtadienis, ir nors tu ką jam. ARTĖJA GIMTADIENIS MANO.
Niekada nebuvau subtilių užuominų specialistė.