Keliautoja

Bet nu kodėl aš tokia esu keistas žmogus, ką? Atostogos atėjo ir praėjo, jau net dvi dienos kaip dirbu ir dėl to nesiskundžiu, per tas praėjusias laisvas savaites tiek visur pabuvojau, kad net būtų nemažai apie ką rašyti, pavyzdžiui, kad buvau prie jūros, kur su Grigaičiu vaikščiojom pakrante, arba kad Trakuose neskaičiavau kibinų kalorijų, arba kad lankiausi sodyboj prie ežerų, kur buvo pats nerealiausias iki šiol mano čiupinėtas kavos aparatas, kuris laimėjo simpatijų kovoje net su gražuoliu šuneliu, kad Vilniuj dairiausi po visokiausias Viktorijos laikų ir Art deco apdarų parodas (bet ten tai rimtai nueikit, nebūkit mėmės), kad nutiko vienas iš labai retų kartų, kai neapsivėmiau važiuodama tuo kalnuotu keliuku į Ignaliną, na ir dar ten Birštonai visi ir panemunės... o va nekuriu ilgų įrašų su nuotraukų albumais, ir ne tik kad nekuriu, bet ir dažniausiai kitų neskaitau... Prisipažinau.Na, aš nesu magelaniškos prigimties, maniškiai visi žino, ir mano svajonė nėra "pamatyti kuo daugiau pasaulio".
Bet oi kaip man patinka maukti degalinių kavą kelionėse! Ir apskritai kelionės gerai, tik neimkite manęs į tokias keliones, kur reikia ant pečių neštis kuprinę, ir viskas bus ok (o bandymai įsipiršti Vyrui į kompaniją tuose savanorių poligonuose būna grynas falšas, jei kam tai nėra aišku).Ai dar taip, nuo pernai metų iškylos baidarėmis kokiems penkiems meteliams į priekį tiems velnio laiveliams aistros taip pat nejaučiu. Ir į kalnus pasiimu ausinuką...
Bet juk pats svarbiausias dalykas yra kompanija! Su gera kompanija aš net turbūt galėčiau miegoti kur nors, kur būna pakabinti tiek tokie baisiai šlykštūs popieriniai musgaudžiai ant lubų, ir visai to nepastebėti.
Ei, bet va kažkaip visai netyčia ir išėjo įrašas apie Ievos atostogas!

Filmas prie kavos

"Trust", 2010

Būna filmų, kurie yra labai reikalingi. Tikriausiai šitas žodis labiausiai tiktų? Reikalingi šitam pasauly, kur viskas jau yra šiek tiek kitaip, nei buvo mano vaikystėje.
Jei turėčiau dukrą, mes žiūrėtumėm šitą filmą kartu.
Ir  panašu, kad šitas filmas gan smarkiai dvelkia tuo švietėjiškumu ir prevencija, tačiau kai žvelgi ne kaip mama ar paauglė, imi narplioti šiek tiek kitokio pobūdžio mintis. Na, tarkim, mano amžius jau senokai ne tas, kad apgaule apie savo amžių melavęs 40-metis suviliotojas būtų ieškomas policijos, bet aš kažkodėl labai aiškiai ir labai ryškiai mačiau ir matau tą ribą, kada vyras jau yra PER (senas) ir aš (PER) jauna. Net pokalbiui prie kavos.
Tikriausiai, kad vėlgi kažkokiu būdu psichologiškai galima paaiškinti šį reiškinį, nes tikrai žinau, kad yra kam ta riba atrodo daug blankesnė ir tolimesnė nei man. Ir tai dažniausiai nėra susiję nei su išsilavinimu, nei su tuo, kad moteris yra "labiau subrendusi" ar "platesnio akiračio", nes lygiai taip pat reikėtų matuoti ir vyresniojo subrendimą ir akiratį, kurie, pripažinkim, lygiai tiek pat gali nesiskirti nuo šešiolikmečio, ne apie tai juk mes.
Aš turiu tokią nuojautą, kad viso šito šaknų psichologai ieškotų kaip visada - kokioje nors vaikystėje ir kokiuose nors santykiuose su tėvu, ir pan. Ir aš, turiu pastebėti, tuomet esu visai patenkinta, kaip jie susiklostė mano atveju.
O kitu atveju, šitą filmą verta pažiūrėti dar labiau.
Kaip ir dėl to, kad čia labai aiškiai matyti skirtumas tarp mamos ir tėvo santykio su vaiku, kai ta pati misija gelbėti vaiką išsiskiria sankryžoje tarp tėvo pašaukimo APSAUGOTI ir mamos IŠSAUGOTI, nes išsaugoti tą, kas liko ateičiai labai sunku, jei tave persekioja kaltė dėl to, ką tu suvoki esant pagrindine tėvystės pareiga - apsaugoti. Deja, ne visada yra galimybė pasirinkti.
Beje, filmo pabaiga man patiko labiausiai. Nes dažniausiai būna taip kaip būna, o ne kaip norėtume mes.

Apie tai, kad pirmadienį į darbą, ir kaip aš dėl to nepykstu.

Na, pirmosios šios vasaros atostogos jau visai prie pabaigos. Visai neblogai išpildytas planas ir svarbiausias jo punktas - jūra. Žinau, kad ne su visais spėjau pabūti, su kuo planavau, bet dar taigi ne vakaras? Antra dalis atostogų bus, bet, kaip ir kasmet, vėl kirba noras pasilikti žiemai. Nes juk ne kaskart taip išdegs kaip pernai - gauti mėnesį atostogų vasarą ir dar porą savaitėlių žiemą. O darbas nuo aštuonių iki penkių šiokiadieniais juk nėra pati baisiausia katorga, kada neturi laiko šiokiam tokiam asmeniniam gyvenimui.
Iškart pasakysiu, kad nepamirščiau, šiandien valgau braškes ir skaitinėju kitų rašomus dienoraščius. Ir žinot, ką matau? O mes tikrai visi labai skirtingi. Skaitai, o viduje verda vidinis konfliktas - ar aš iš tiesų esu mažiau gera arba mažiau nuoširdi nei šis autorius? Ar mano problema yra mažiau problema ir ar mano privalumas yra kuom nors vertesnis už kito talentą?
Bet man toptelėjo, kad visada yra tas jungiantis siūlas, kada tokie skirtingi blog'ai - ir tie, kuriuose talpinami nerti rankogaliai ir verti karoliukai, tie, kuriuose - kotletų ir šaltibarsčių receptai, ir tie, kuriuos rašo moterys darboholikės, kurios nusimano politikoje, ir štai šitas mano Nekalbadienis... kai prabylama apie meilę, mes visi tampame tokie panašūs ir savi.
Žinoma, išskyrus tą naują mergaičių dienoraščių madą rašyti apie tai, kad ak, mano meilės romanas toks nuostabus, tu manęs nekenti, nes aš tokia gera lovoje, bet negali nieko padaryti, nes aš tokia gera lovoje, ir aš tave kankinsiu, kol nusibosi ir nusibaigsi, xoxo, o įraše būtinai - foto nuogais papais. Gražu savotiškai.
Tai, kokio aš jau esu senumo moteriškė, labai puikiai iliustruoja faktas, kad trumpinio xoxo kažkada ieškojau google, pasitikslinimui.
Kartais širdy man 16, o kartais - 50, rimtai. Dar vienas dalykas, apie kurį šiandien galvojau, t.y. vis dar galvoju yra tai, su kuo teko netiesiogiai susidurti šiomis dienomis. Apie pyktį. Kaip jūs reiškiat pyktį? Verkiat? Niurnat? Šaukiat? Moralizuojat? Trenkiat durimis? Manot taip paprasta atsakyti?
Kiti žmonės išreiškia susikaupusias nuoskaudas tyliau, na kad ir "praryja" tai su vienu kitu nukramtytu nagu, ar kerštauja kokiu niekšingu poelgiu.
Nežinau, kodėl man reikėjo dar ir pagalvoti, kad prisiminčiau kaip aš pati elgiuosi tokiais atvejais, nes su savo vyru visai neseniai kalbėjau apie tą mano talentą. Ne todėl, kad tai dažnai daryčiau, tiesiog...
Aš keršiju už savo nuoskaudas žodžiais.Sakiniais. Moku įkirsti ten, kur labiausiai skauda.  Štai mano ginklas. Ne koks nors balso pakėlimas, ne. Ramus, apgalvotas, kartais - parašytas sakinys.
Rašytoja mat.
Aš, ir visi tie, kurie šitą būdą taip pat naudojate, siūlau vieningai užsibrėžti tikslą išsioperuoti šitą piktybinį naviką ir pasilikti vienintelį problemų sprendimo būdą - civilizuotą pokalbį.  Bent jau su tais, kurie mums iš tiesų rūpi.
Pažadu, gyvenime tai labai praverstų.
Iki, baigėsi braškės su pienu.

Labai intymus ir asmeniškas įrašas.

Dabar aš jums papasakosiu labai asmenišką dalyką, bet kadangi jis kompromituoja išskirtinai tik mane, tai tikriausiai galima.

Mano ir Jo santykių dramos:

1. Audra visada kyla mano pakrantėj. Ir Jis niekada nekelia dramų ne todėl, kad aš esu tobula kaip karšta vasaros diena su vėjeliu, kaip kad man patiktų manyti. Jis tiesiog nekelia dramų.
2. Dramos vyksta tada, kai Jo nėra šalia, o kai yra šalia, iš mano dramų išeina visiškas pšš... nes kaip tu sukelsi dramą prie tokio gražumo žmogaus?Akių nėra kur dėti.
3. Drama labiausiai matyti iš mano ekrano pusės, nes čia trankomos durys (bute turiu tik vienas - vonios duris, o lauko durys nepatogios trankymui), groja kokia nors daina į temą, kartais net išrieda dvi - trys (oficiali versija) skausmo ašaros ir pan. Tuo tarpu Jį pasiekia tik kelis kartus cenzūruota versija teksto pavidalu, deja, su cenzūra tais kartais irgi būna problemų.
4. Pati nuostabiausia dramos dalis, kuri nutinka visada (be išimčių), kai, prasidėjusi mano priekaištu Jam, virsta mano panika dėl Jo, nes o kodėl jis taip keistai dabar ilgai neatsako? Gal jis pamiršo kad man pms ir įsižeidė?Ar dabar jis mane mes ir pamirš? Jau galiu pamiršti savo būsimus vaikus vunderkindus su nerealiai vešliais plaukais?
5. Kiekviena drama baigiasi atsiprašymu. Ir dažniausiai atsiprašau aš. Jei taip nutinka, kad Jis pripažįsta, kad yra už ką, ir atsiprašo pirmas, aš atsiprašau po Jo. Nepakenks taigi.
6. Po visko seka neramus vakaras, kai Jis jau atsisveikino, o man atrodo, kad gali būti, jog labai blogas ženklas yra, kad po atsisveikinimo žinutėje netyčia padėjo dvigubą tarpelį prieš bučinį. Ar dvigubas tarpelis reiškia, kad mes tolstame vienas nuo kito?

Taigi  dramos veiksmo nuolatinę seką galima iliustruoti schema:
Aš supykstu ----> Aš atsiprašau.

Ir kad ir kaip aš optimistiškai galvočiau apie savo brandos laipsnį, žvelgčiau į universiteto diplomą ar paso kortelę, suprasčiau visą šių dramų beprasmiškumą, nes ramus pokalbis visada yra čempionas, o drama - lūzeris , aš vistiek pasiduodu tam, kas taip moteriška ir be prasmės - dramai!

Ir jei jums taip nenutinka, mergaitės, kviečiu mesti į mane akmenį ką nors minkšto ir švelnaus.

Pabūnam? Bet rytoj.

Paskutiniu metu man sunku suprasti savo jausmus. Ne, tikrai ne tuos antrosios pusės jausmus. Tiesiog kaip diena, taip skirtinga savijauta apie žmones - vieną dieną nenoriu nieko matyti (Jis - visada išimtis), kitą dieną norėčiau visus matyti, bet niekas manęs nemyli, trečią - vėl viskas gerai, kokie visi faini, davai papietaujam balkone, pagulim ant žolės, važiuojam prie jūros.
Pradedu suprasti, kad geriausia būtų normuoti buvimą su savimi, kurio man mirtinai reikia, ir buvimą su žmonėmis, kuris kartais taip pat veikia žudančiai. Per didelis kiekis vienumos kartais veda į savidistrukciją, ir atvirkščiai.
Vis dažniau galvoju apie tai, kad vienturčiai tikrai sudėlioti kitaip nei visi kiti. Be abejonės, ir patys vienturčiai visi skirtingi, užaugę skirtingose planetose - šeimose. Bet man atrodo, kad mes dažniau nei kiti turime problemų su aplinkiniais, pernelyg daug reikalaujame sau, rengiame per sudėtingus kastingus draugams ir artimiesiems, o galiausiai vis vien geriausiai jaučiamės vieni.
Išsirinkti bet kurį žmogų mums atrodo kažkas tokio, vargstam iki devinto prakaito, kol randam tokią antrą pusę, kuri taip pritampa, įsilieja, nekliūva ir papildo, kad jaustume tą buvimo vienam komfortą net jam esant šalia, kad jėgų tiek pat įdėti į darbą dėl draugų ir kolegų nebekyla rankos?
O iš tiesų juk ir gimstame ir mirštame visi po vieną, vienturtėliai.
Ir nenusiminkim, tie su broliukais ir sesutėmis irgi turi visokiausių iš to gimusių problemėlių, ir kartais dar ohoho kokių. Kokia guodžianti mintis. Ir taip,dar aš nemėgstu dalintis.

Filmas prie kavos

Kam žinia, o kam ne, jau jaunystėje naudojausi dviejų interneto tiekėjų paslaugomis - mobilaus, nes reikėjo ryšio visur, kur tempiaus savo laptopą, ir namie, prie didžiojo kompiuterio. Išsikrausčiusi į savo butą, nusprendžiau, kad man užteks ne tik mažiausio skaičiaus kanalų kabelinės paketo (šito nesigailiu, televizorių paskutiniu metu naudoju tik vietoj žadintuvo), bet ir vieno interneto, žinoma, mobilaus. Ir čia aš klydau. Nes o kaip serialai??? Kaip romantinės komedijos velniai griebtų??? Galva galvoti reikia.
Pabuvau abstinente metelius be savo Gossip girl ir How i met your mother, be Greys Anatomy ir be mano mėgstamiausio paralitiko Hauso. Paskui buvo toks etapas, kai vogiau interneto megabaitus ir gigabaitus iš draugų, vis prašiausi į svečius ir siurbiau failus vieną po kito. Kaip gėdinga ir niekinga, nusprendžiau vieną dieną,ir dabar, kol mobiliojo ryšio operatoriai dar neišrado žmoniško mokėjimo plano, leidžiančio daugiau negu delfi.lt naršymas, aš vėl turiu dvi prieigas prie interneto. Vieną tašėj, kitą su kabeliu. Tai dabar jau atsiimsiu visą pražiopsotą džiaugsmą, jei reikės, tai ir naktim, tokia aš dabar neribojama.
O naujausia mano mada - nepasirašinėti terminuotų sutarčių. Nesulauksit, nekiškit man savo brokuotų kompų ir telefonų - terminatorių, nereikia man jūsų nemokamų trijų mėnesių, turėkitės. Štai kokia šauni pozicija.
Ir ne apie tai.
Dalinuosi savo gerais ir nelabai atradimais. Nesusilaikysiu, nes aptikau tokį juokingą serialą, kad stačiai graudu. Nurse Jackie vadinasi. Labiau absurdiškos Hauso, Grey's anatomy, Daktariūkščių ir visų kitų pasaulio serialų apie daktarus parodijos su žiburiu nerasi.

Kažkur radau parašyta, kad tai juodojo humoro komedija. O ne, būtų gerai. Na, nebent juodu humoru galima laikyti tai, kad tokios "pritrenkiančios išvaizdos" ir neįtikėtinai "charizmatiškos" pagrindinės veikėjos gyvenime seriale pavaizduoti ne tik šeima ir pakenčiamai simpatiškas vyras, bet net meilužis (!), nors plikas ir išvis ne kažką, bet vistiek - jau juokinga.
Žinoma,  šita moterėlė dar saujomis geria, šniaukščia nosimi ir dar bala žino kaip vartoja visus po ranka pakliuvusius vaistus, tikriausiai tam, kad būtų kieta kaip daktaras Hausas, bet va, yra tik seselė, todėl jos nepaprastos bendravimo su pacientais galios atrodo daugiau nei kvailai - mat visam kitam personalui tai turi žiauriai nesisekti. Neminėsim to, kad čia iš viso veikia du daktarai, kurių vienas - nepaprastai bukas. Šalia tokio dunduko seselei Jackie paprasčiau atrodyti protingai ir kietai.
Komedija tikrai labiau juoda nei juokinga, bet štai kokį stiprų įspūdį paliko.
Linkėjimai, einu kabinti užuolaidų.

Karšta

Bet tai gal ir gerai sakau, pasidžiaugsim, o nuo kokio rugpjūčio vidurio aš jau pradedu laukti kalėdų, tai ne tiek čia ir to vasariško laiko, ania?
Savaitgalį basčiausi po įvairias vietas, bet tik išskirtinai tokias, kur galima pėdinti basomis per žolę, gulėti po obelim arba kepti kepsnius prie upės. Dabar dar prisiminiau, kad tėvo dieną valandžiukę pabuvojau ir pas tėtį chore, kas yra linksma ir keista, nes aš negarsėju kokia nors ten dainuojamąja patirtimi. Bet man yra gražu, kai kokia nors didesnė bendruomenė ką nors kartu ir nuolat veikia (išskyrus studentų atstovybes, nes ten aš manau, kad  yra bardakas, o ne veikla),ir dar net kaip nors prasmingai. Aš komfortiškai jaučiuosi šiek tiek mažesnėse grupėse, nes taip yra daug lengviau susilaukti  deramo dėmesio, o ir pletkų mažiau. Šiek tiek mažiau.
Taigi po savaitgalio ilsiuosi darbe ir galvoju apie tai, kad liko trys dienos darbo, o tada prasidės mano pirmos atostogos šią vasarą, ir aš dėl to visai laiminga. Na ir dėl savo tobulo vyro, kas be ko.
Laime netryštu tik dėl skalpelio, kuris manęs laukia penktadienį, bet reikia gi pabaigti su tais stomotologais vieną kartą. Ir taip, dar dėl to, kad serga mūsų tobulas šuo, štai kas dar yra tobulas mano šeimoj! Vargšė Fredutė serga, tik to visiškai nesupranta, atrodo tokia pat pašėlusiai graži ir laiminga, bet mums labai praverstų pasveikti.Erkė nuo šiol yra gyūnėlis numeris vienas mano juodam sąraše. Jaučiu tamstoms gilią ir žiaurią neapykantą. Kad jūs padvėstumėt, ar ten kažką.
Viskas, piktų minčių tik tiek tam kartui, savaitgalį jau prisivalgiau braškių ir ledų, o labiausiai laukiu skanių arbūzų.Linkiu nepražiopsoti, kad įsivažiuoja vasara!

Moteris. Ir tuo patenkinta.

O šiandien taip netikėtai jau ėjau link mašinos, kai pagalvojau, kad velnių man jinai, kai mano saulės vonios taip netoli, pamaniau, prasieisiu. Net ausinuką išsitraukiau, kaip senais gerais laikais. Ir viskas buvo taip puiku, o oras gaivus nuo lengvo vėjelio, maždaug tokio, kai lengvai glosto suknelę ir plaukus, bet nesuvelia kaltūnais. Aš apskritai retai kur nors vaikštinėju viena, bet kartais, kaip kad šiandien - tai vienas malonumas.
Prie perėjos simpatiškas nepažįstamasis savo draugui pasakė, tu palauk, pažiūrėk kokia moteris, pastovėsiu šalia.
Ir jis pastovėjo šalia, kol užsidegė žalia šviesa, ir aš nuėjau galvodama, kad gal tas žodis moteris vis dėlto nėra visada toks baisus, kaip man atrodė.
Skamba tarsi...pagarbiai?
O paskui pareidama sumaniau kirsti kampą, ir pasiklydau savo rajone. O kaip kitaip.

Normalu yra pats tas.

Kai tau 24, tai toks laikas, kai viena namie vakare pasiėmus taurę brendžio ir prisėdus prie kompiuterio, staiga supranti, kad tai atrodo visai normaliai. Nes nervai tokiam amžiuj jau ne kažką, ne kažką. Aš nesididžiuoju, kad šią suirzusią ir karštą dieną malšinu savo įtampą alkoholiu, bet eiti pasiruošti vonią su visais putotais atributais labai tingisi, o daugiau nieko kito atpalaiduojančio šiuo metu nesugalvojau.
Nežinau, kaip ten bus ryt, bet mano puikusis sumanymas dirbti per atostogas šiandien man kažkaip nebeatrodo labai genialus. Pripažinkim, niekada nebuvau darboholikė. Jau gana, kad toks yra mano gyvenimo vyras, o čia taigi kaip su rūkymu - pats nerūkai, bet vistiek tabaku kvėpuoji.
Nenoriu net apie tobulus vyrus šiandien.
Taip, žiūriu sau Hausą, ir man gerai. Šlubas šiknius, bet kas paneigs, kad šarmingas. Prie charizmatikų jį prirašom.
O dabar dar stiprios kavytės prieš miegelį (argi ne netikėta, kad per gimtadienį jos gavau ŠITIEK daug?), ir rytoj pasitinkam dar vieną nuostabią (daugiau mažiau) dieną, ane, kolegos darboholikai ir alkoholikai?
Bučiuoju  (Šiaip tai aš reguliariai bučiuoju mažai ką, tik vieną vyrą ir vieną moterį (tai būtų mama).