Planai

Eičiau sau ant jūros kranto prigulti, nieko negalvoti, nieko nesapnuoti. Šiandien virš visko skraidžioju, ir man atrodo, kad ne mano šitie klausimai, ne mano šitie galvosūkiai, ne mano sprendimai ir ne mano pasekmės. Bet šiandien aš niekam nepavydžiu ir nieko nesigailiu, nes viskas juk vistiek veda į nežinojimą, ar tai yra gerai, kas tau atrodo gera, ir ar tavo laikas yra dabarty.

Rytoj man viskas gali atrodyti kitaip, ir gal aš jau neprisiminsiu šito jausmo. Štai kodėl mes dienoraščius rašom, ne dėl Jūsų, o dėl savęs, viskas sau.

Man šiandien uždavė daug sudėtingų klausimų, o aš nežinojau, ar nežinau ką atsakyti, ar nenoriu žinoti. O keisčiausia, kad tokius panašius klausimus uždavė tokie skirtingi žmonės. 

Tie žmonės, kurie turi daugiau ar mažiau tikslų savo ateities planą, turėtų suvokti ir plano neamžinumą, svarbiausia nesudaryti per mažai punktų, nes vieną dieną teks užduoti tą patį klausimą, į kurį visą gyvenimą atsakinėjai, vardan ko visa tai?, o atsakymas sklandys aplinkui, tik nesileis pričiumpamas.

Man reikia plano.

Tik svarbu - LABAI norėti.

Tokie įvykiai, kaip pastarieji Norvegijoje, mane visada trumpam sugniuždo. Sustoji minutei, pagalvoji, kur ir kokiu tikslu keliauji, kad gal visa tai, ko tikiesi niekada neįvyks, ir tai, kas jau buvo, buvo geriausia, ką turėsi gyvenime.

Paskui pasaulis tiesiog sukasi toliau, ir viskas pamažu užsimiršta. Aš visada pagalvoju apie tą akimirką, kai pasakiau sau "Po šito jau galiu ir numirti ramiau, nes ką tik išsipildė mano didžiausia svajonė gyvenime".
Bėda tik tame... kad susigalvojau naujų.
Baisus dalykas tie sąskrydžiai, ypač kai į vieną tokių išvažiuoja vyras, o kitame kažkas pyškina žmones. Toks siurrealizmas šiek tiek.
Bet rytoj bus geresnė diena, nei buvo šiandien, o po jos bus dar geresnė, neįsivaizduoju, kodėl šita mintis taip ramina.
Svajokit kartu su manim, nes svajonės ir norai pildosi. Bet tik tie, kurie patys stipriausi, didžiausi ir neįtikimiausi.
Aš jau turiu keturias išsipildžiusias svajones, MEGA svajones, tokias, kurios atrodė ohoho ir negali būti kažkada. Taigi, svajoju toliau, ir bijau tik vieno - kad nesibaigtų svajonių atsargos. O visa kita - jau kaip nors.

Apie tai, ką gali pieniškas šokoladas ir prie ko čia lėktuvai.

Aš sakau, kad lėktuvas yra šiek tiek prabangos prekė, o Jisai man sako, kad čia yra tiesiog transporto priemonė.Kaip faina taigi!!! Aš nežinau, nu tikrai, kuom man tas lėktuvas taip užstrigo?Gal kad visos moterys labiau nori vyro namo ir vaikų, o ne lėktuvų? Bet vyrams patinka žaisliukai, gal reikia džiaugtis, kad lėktuvas, o ne blondinė plastmasinėmis kūno dalimis?Va ir vėl, kas man su tom blondinėm dabar.Užtat kramtau sau Milka, kuriuo mane papirko išmintingas vyras, ir nesijaučiu kokia nors labai jau nelaiminga, ar panašiai.
Rytoj man turėtų nuleisti kraujo! Patikėsit ar ne, bet aš nežinau savo kraujo grupės, ir vien dėl to, kad man labai nepatinka tas nežinojimas, teks duoti kraujo iš venos, o ne pirštelio.
Pamažu įprantu kiaurus metus lankytis pas daktarus, truputį primena pensiją, bet ai. TIKRINAM viską.

Naujoji mano telefono melodija:

Tas gražus, bet netobulas pasaulis.

Šeštadienis. Tiek visko prisigalvojau šiandienai, o sugebu tik kapstytis po patalus su kompiuteriu ir kavos puodeliu. Matote, vakar netyčia radau kompaktą su visomis tomis Lilly Allen dainomis, na, kurios skambėjo, ATSIMENAT? Na, balkone, tame mano už nesveikus pinigus nuomotam bute. Iki dabar prisimenu tą  šaltą balkono stiklo prisilietimą, kai įremdavau kaktą į naktį, aplinkui sklandė lengvas (kaljano?) dūmas ir skambėjo tos dainos, viena po kitos. Ir mano nuodėmklausius, žinoma, prisimenu. Muzikoje ištatuiruotos įstabiausios širdies istorijos. Bet paskaičiuokit, kiek jau praėjo laiko!



Beje, ar pagalvojate kartais, kaip gali  skirtis tai, kaip jūs manote, kad aplinkiniai jus mato, ir tai, kaip iš tiesų  mato? Greičiausiai yra toks, na, bent jau mažulytis skirtumas.
Arba didžiulis.
O gal tik tokia tuštybė kaip aš, žiūrėdama į naujai sutiktą žmogų, galvoja apie save? Tik nėra laiko užsiimti svarstymais apie naujuosius, kai dar yra tiek ko veikti su senaisiais.
Ir velnias, kaip aš nepritariu visiems ties postringautojams apie tai, koks žmogus tobulas kūrinys. Nu kamon. Žmogus gyvena tokį nerealiai trumpą gyvenimą, neretai juk tik 50-60 metų, ir tai tik jei išvengė autokatastrofos arba nepaveldėjo kokios mirtinos ligos, dalį to gyvenimo stebėdamas, kaip sensta visas jo kūno mechanizmas ir lėtėja medžiagų apykaita, ir jeigu jums čia smulkmenos, tai gal pakalbam apie pms?
Tik nepamanykite,kad depresuoju, mano nuotaika yra netgi puiki, tik dėl to paties netobulo pasaulio man dabar baigėsi kava, o tam įvykus pasižadėjau kelti užpakalį iš lovos.
Gražaus šeštadienio ir jums!

Apie žodžio galią.

Ir draugo žodis tapo kūnu...

Aš nežinau, bet man atrodo, kad man gali imti ir pasisekti, tiesiog.... Gal už tai, kad geriausi dalykai pasiekiami sunkiai, gal už tai, kad  aš neturiu ko slėpti. Gal už tai, kad per visą tą kelią kai ko išmokau.
Gražiausias dalykas pasaulyje yra žmogus be pozos. Poza - tai toks kreivo veidrodžio atspindys, kuriuo taip mėgsta dangstytis žmonės.
Aplink mane yra visokių žmonių, yra net tikrai labai gerų žmonių, kurie turi tą pačią nelaimę. Manau, kad tai yra nelaimė, nes kuo žmogus nelaimingesnis, tuo labiau jam reikia pozos. Ginklo, kuriuo gintųsi nuo aplinkinių, o labiausiai nuo paties savęs.
Ilgą laiką bandžiau suprasti, kaip toleruoti šitą reiškinį, bet nepakenkti sau.
Prisimenu, kad mano mylimas vyras labai labai seniai pasakė, kad jis nepasakoja dalykų žmonėms. Net draugams?
O dabar, kai paklausiau apie draugus, sakė, kad aš jo draugė.
Grįžtant prie tų senų laikų, kada mes šnekėjomės apie draugystę, (dabar mano pašnekovas tikriausiai to ir neprisimintų, bet kertu lažybų, pakartotų tą patį), taigi tada aš pamaniau, vaje, kaip tai skamba liūdnai. Ir dar pamaniau, kad negali būti, turint tiek žmonių aplinkui, ką čia slėpti, gerbėjų ir kolegų ir visokių ten tų "iš atstovybės", kad juos kur, neturėti kam išsipasakoti? Na nors vyriškai. Man jau daug metų, esu mačiusi, kokie vyrai tampa plepiai tam tikromis aplinkybėmis.
Šiandien aš jau galvoju visai kitaip. Išsipasakoti yra lengviausia dalis, mielieji. Sunkiausia yra išklausyti, suprasti, patarti ir nepakenkti. Tai yra žiauriai sunkus darbas, jei iš tiesų tau rūpi vadinamas draugas. Keliems žmonėms jūs iš tiesų galite patikėti savo likimą ir ateitį? Taip, ir likimą ir ateitį, nes kartais sunku patikėti ir net būna apmaudu, kiek mūsų gyvenimo kokybę ir įvairius sprendimus paveikia kito leptelėtas žodis.
Raskite žmones, kuriais pasitikite visu 100 procentų (!), ir tik tada klausykite, ką jie nori jums patarti, o išklausę, dar kelis kartus pagalvokit, nes čia jūs savo gyvenimo kalviai. Ir niekas kitas dėl jūsų klaidų tiek nesikankins, patikėkit. Greičiausiai bus tokių, kurie paplos katučių mintyse.
O jei draugas tiesiog yra rūpestingas ir nori jums gero, tai ims ir padarys ką nors, pavyzdžiui, pasikvies tave į kaimą žolytės ravėti, jei tu vienišas, arba atsineš butelį vyno ir sėdės per naktį, jei tau liūdna, o ne naršys tavo skaudulius ir mėtys banalias frazes.
Metai eina, ir aš jau matau nemažai dalykų, kuriuos daryčiau kitaip, o labiausiai džiaugiuosi tais, kurie mane ko nors svarbaus išmokė, ir tais, kuriuos pavyko išsaugoti šiai dienai. Nes kiekvienas rytojus yra naujas iššūkis.

Apie gyvenimą ir penktadienius.Daugiau mažiau.

Koks kartais yra gyvenimas žiaurus ir neteisingas. Aš taip noriu tokio puikaus kavos aparato. Labai, tikrai labai noriu. Bet jis kainuoja daug daugiau nei mano mašina, ir truputuką mažiau nei mano butas. Todėl man kužda maža nuojauta, kad jis truputį ne mano nosiai. Bet tokio stiprumo norą ne taip paprasta nugalėti. Aš beveik galvoju, o kam man ta mašina, jei net padorios kavos išsivirti negalima... Nu kam.
Užtat turiu naują termosinį puodelį. O va jis tada be mašinos kaip ir prarastų dalį prasmės, ane?
Et.

Bibliotekoje pasiėmiau dvi knygas. Patikėkite, man niekada nebūna gėda dėl knygų, kurias imu - pvz. tos krūvos seilėtų meilės romanų. Pirmą kartą man buvo gėda, kai grįžau namo. Nes atsiverčiau vieną tų knygų. Tiesą sakant būtent tą, kurią man rekomendavo vienas asmuo, kurį čia nelabai gal gražu būtų paviešinti. Tada aš nusistebėjau, kad būtent tas asmuo apskritai man rekomendavo KNYGĄ. Na va, o dabar man viskas aišku. Niekada nepagalvočiau, kad tokį dalyką apskritai yra legalu spausdinti. Na, nebent užrašius kad tai yra nepatenkinamai įvertintų mokyklinukų kūryba. Man pasidarė labai liūdna ir stačiai graudu, kad kažkam tai galėjo patikti.
Kokia aš jautri siela.
O rytoj dar reikia nuvažiuoti į darbą, nors man jau mintyse savaitgalis. Tokiais atvejais aš nukeliauju į darbą ir veikiu tik smagiausius dalykus, t.y. geriu kavą, bendrauju tik su tais, kurie man patinka, o darbinius reikalus atlikinėju tik kaip nežymius trukdžius. Bet, žinoma, atlikinėju GERAI, nes reikia gi užsitarnauti priedus ir premijas. Ar šiaip, kad neišmestų iš darbo.
Žinokite, tikrai kartais sunkiai dėliojasi tekstas įrašuose, bet aš žinau,kad visi jūs, mano meilučiai, esate šaunuoliai, ir nieko čia labai rišlaus ar prasmingo iš mano dienoraščio ir nesitikite.
Linkiu sėkmingai susidoroti su penktadieniu!