Dienoraštis, nieko daugiau

Kadangi ši diena paskelbta "interneto dienoraščių (blogų) diena", tai pamaniau, turėsiu progą dar kartą patuščiažodžiauti apie tai, kaip man yra smagu, kad turiu savo Nekalbadienį, kad jį kažkas skaito, kad - svarbiausia - pati turiu nemažą archyvą savo istorijos.
Taip, egzistuoja lagaminas su senaisiais mano popieriniais dienoraščiais, kurie taip pat neįkainuojamai brangūs, nes dienoraščio, nesvarbu popierinio ar internetinio,vertė proporcinga praėjusiam laikui nuo užversto lapo gimimo datos.
Vieną  - naujausią - savo popierinį dienoraštį skaudžiai praradau po automobilio apiplėšimo, taigi čia ir galima pradėti kalbėti apie internetinio varianto privalumus. Trūkumai, aišku, irgi egzistuoja, ypač tokiu atveju, kai tekste kalbi labai cenzūruotai, nes skaitytojų tarpe - beveik visi asmenys, kuriuos norėtum atvirai aptarti, o kartais gal net išdėti į šuns dienas.
Vis dėlto, pati nustebau, kad toks tekstas atspindi gal ir ne visus įvykių faktus, bet tikrai visada atspindi jų nuotaikas. Tokį tekstą net maloniau skaityti. Jau nekalbant apie tai, kad jis žymiai geriau įskaitomas!
Dar vieną dalyką pasakysiu, jei galima, drąsiai ir nesiplečiant - be mūsų, internetinių dienoraščių "apie nieką" nebūtų tų, kurie "apie viską", todėl tikimės lašelio pagarbos. Ačiū, kad leidžiate mums būti. Gerbkite savo šaknis.
O aš dėkinga ir Jums,skaitytojai, ir Jums, mano sekamų blog'ų autoriai, už puikų laiką, poilsio valandėles su kavos puodeliu, su jausmu, kad aplinkui tiek daug skirtingų ir panašių, juokingų ir išmintingų, tuščių ir sudėtingų asmenybių, vyrų ir moterų, vaikų ir senelių prie kompiuterių klaviatūrų gerai leidžiančių laiką.

Vaikų žaidimai

Vaikystėj žaisdavau daktarus. Apsivilkdavau baltus tėčio marškinius vietoj chalato,savo kambary išsidėliodavau  "inventorių", kurio net gerai nepamenu - kažkokius žaislinius daktaro instrumentus, išstumdydavau baldus taip, kad menamiems klientams būtų patogu prisėsti ar prireikus prigulti, pasiruošdavau savo daktarišką stalą, rašymo priemones ir popieriaus - ir rašydavau, rašydavau receptus.Vienas smagiausių vaikystės žaidimų.
O šiandien tai prisiminiau, nes ėmiausi seniai planuoto reikalo - susitvarkyti namų dokumentus, popierius, ir t.t.
Ta proga įsikūriau virtuvėje už šviesaus stalo priešais langą, pačioje geriausioje vietoje. Tai irgi rudens ženklas. Nežinau kodėl, bet rudenį ir žiemą mane tik čia ir traukia prisėsti prie kompiuterio. Gal todėl, kad čia taip šilta akims, gal kad kava ranka pasiekiama, ir viskas vienoje vietoje. Kai dar neturėjau savo būsto, nuomojamam bute turėjau didelį rašomąjį stalą su aukštomis lentynomis iki lubų, su daug daug vietos knygoms, visais reikalingais jungikliais ir angomis elektros prietaisams, su patogia minkšta kėde ant ratukų. Jau turbūt žinot ką pasakysiu - vaje, kaip tai buvo nuobodu. Neįsivaizduoju, kas gali norėti namie turėti tokią nykią vietą.
Mano darbo vieta - žaidimų kambarys, nes mano vadinamas darbas labai panašus į žaidimą. Nes ar tikrai labai  svarbu, kokiam segtuve gulės visi tie popieriai ir popieriukai? Arba kam rūpi, kad darbo ataskaitą ruošiau kokiu pusvalandžiu ilgiau, nors šiaip tas užtrunka kokias 15 min prieš važiuojant į ofisą?
Bet aš taip kartais žaidžiu namais.
O beje, smagumėlis, kai pažiūriu, kokią spalvingą dokumentų kolekciją jau esu sukaupus - be diplomų, būsto, automobilio, sveikatos draudimo polisų  bei bankų sutarčių dar slepiasi teismo nuosprendis, pripažinęs man teisėtus 2000 lt, kurie taip ir sklando ore pamiršti, nesigviešiu jų, nes labai daug vargo, ir galų gale ten buvo principo reikalas, administracinio teisės pažeidimo kvitas su mažiausia įmanoma, bet vistik bauda (grr), netikėtas dalykėlis - Lukoil raštas, kad ponai man neturi jokių pretenzijų. Na, aš pavyzdžiui, gal ir tikiu, kad Lukoil jums taip pat neturi pretenzijų, bet kaip suprantu, tą įrodančio rašto neturit? O aš štai turiu. Dar yra keletas tyrimų atsakymų, kurie buvo jau tiek nereikalingi daktarams, kad atiduoti man turėti, keli diplomai ir pagyrimo raštai,senas CV, pensijos kaupimo sutartis, nerealiai linksma artimųjų surašyta automobilio instrukcija žiemai  ir kiti niekučiai.
Gal nuo vaikų ir skiriamės amžiumi ir patirtimi, bet gražu pažiūrėti, kaip visi dar pareinam pažaisti.

Atostogų pusryčiai

Rytoj aš atsikelsiu ne įprastu laiku, o truputį vėliau.

Gali būti, kad rytoj aš netgi valgysiu pusryčius. Užsikaisiu pirmąjį dienos puodelį žiūrėdama ryto laidą savo virtuvėje, su šlepetėmis ir pižama. Po butą pasklis plikomos kavos kvapas.

Ilgiau užtruksiu savo oranžiniam duše.

Džiovinsiu plaukus su muzika, tris kartus nusirengsiu ir apsirengsiu, kol veikiausiai išsirinksiu pirmąjį variantą.
Tada važiuosiu į kliniką valyti dantų, kad būtų dar smagiau šypsotis sau veidrodyje. Ir kitiems. Ir Jam, žinoma.
Po to aš tikriausiai įsėlinsiu į kurį nors prekybos centrą, nes kaip tai yra malonu daryti tokiu nepadoriu laiku, kai kiti suaugę žmonės dirba!
Gal mane sugundys dar vienas kavos puodelis kurs nors pakeliui, nes kaip tai yra miela. Kava išsinešimui -laisvalaikio kava. Gero laiko kava. Kava už vairo.
Rytoj aš net neviršysiu greičio, kaip paprastai, keliais km/h, nes niekur neskubėsiu.
Tada aš susitiksiu su tais, kurių pasiilgau. Galbūt kai ką užklupsiu prie vėlyvų pusryčių stalo, tokius pat - neskubančius. Kalbėsim.
Paskui aš ruošiu šaltibarščius, nes taigi reikia jų sezoną uždaryti. Ir lauksiu svečių.
Ir dar lauksiu savo vyro. Nes jo net laukti taip gera. O tada jam šypsosiuos.
Gali būti, kad viskas susiklostys kiek kitaip, arba susimaišys vietomis, nesvarbu.
Rytoj bus gera diena. O kaip kitaip gali būti? Prasideda atostogos.

Apie planus

Pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Atostogos! Kaip viskas faina, negaliu, darbas, atostogos, tobulas vyras, šeima ir visi kiti man geri žmonės - beveik euforijos akimirka. Ir dar tas apniukęs rudenėjantis oras, primenantis apie artėjančias šventes, Kūčių vakaro silkę, Kalėdinių dovanų popieriaus šlamesį ir imbierinius sausainius, išdėliotus skardose ant virtuvės grindų! Net jei rytoj koks nors netikęs įvykis ar kitas pms sugadintų šitą šventę - kam rūpi? Šiandien aš patenkinta gyvenimu.
Taigi, ketvirtadienį išsivalau dantis pas dantistę, ir pradedam antrą dalį atostogų, kurias paskirsiu atsisveikinimui su vasara. Smagiausia, kad savo vasaros planą jau įvykdžiau! Nerealiai puiku.
Jūra - yra.
Ežerai - yra.
Piknikai saulėkaitoje- yra.
Vakaras pirtyje - yra.
Braidymas po rasotą žolę - yra.
Patiekalai ant grotelių - yra.
Įdegis - kurį laiką nepaneigiamai buvo.
Pilnas sveikatos patikrinimas - jau be penkių minučių baigtas.
Jaukūs pasisėdėjimai balkone su merginom - yra.
Mergiotiška nakvynė pas draugę su dideliu buteliu vyno - yra.
Nauja didelė svajonė - yra.
Taupymo planas - netikėtai sėkmingai vykdomas!
Kai rytoj nuvažiuosiu į darbą, bus likęs tik antradienis ir trečiadienis. O jei per atostogas neišlaikysiu ir ateisiu padirbti kurią dienelę, galite sukioti pirštu prie smilkinio kiek norit - juk yra ribos ir poilsiui, ką???
P.s. : jau žinau net kelis punktus iš rudens plano:
Šokolado degustacija.
Kelionė traukiniu.
ir?... Dar liko laiko. Gal prie kavos puodelio balkone, šildantis po minkšta antklode sugalvosim?

Žinote ką?

Kokia aš laiminga moteris!..

O finišo nematyt?

Man tai medalį reikėtų duoti už kantrybę. O jums?
O jei sužinotumėte, kad jus vedžioja už nosies?
Variantai:
Nedaryti nieko.
Labai kentėti.
Labai kentėti ir daryti ką nors.
Sukurti velnioniškai šlykštų keršto planą ir nuraminti karščiuojančią sielą.
Ak, na juk nieko nėra pasaulyje šiais laikais už dyką. Moterys, mano mielos hormonų audrų seserys, mano nepamainomos  draugės intrigantės, atminkit vieną dalyką - kad ir kokiomis atnašaujančiomis sielvarto ir atjautos vaidilutėmis būnate, negalima snausti, neduokdie dar prarasite savo raganiškus įgūdžius, kas būtų nepataisoma pragaištis jums ir jūsų ateities kartoms.
Štai kodėl yra labai pravartu turėti atsarginį planą!
O aš tai kadangi nemaištauju, o esu beveik jogė (čia dėl ištreniruotos jautrios sielos ir kantrybės) ir turiu laiko planavimui, pirmiausia nusprendžiau tapti kuo labiau nepriklausoma finansiškai. Čia yra amžiaus projektas, bet kokie saldūs pirmi plano vaisiai, kokie viltingi ateities miražai, kur aš visa tokia be skolų. Ir ne tai kad be skolų, net nepabijosiu pasvajot - su  SANTAUPOMIS (jeigu netyčia kuris geras mano pažįstamas užspringtų ties šita teksto vieta iš tamsuoliškai skeptiško juoko, tai aš neatsakau už pasekmes, prašome draustis nuo tokių dalykų).
O moralas visa ko iš to išeina, kad širdies tai, ponios ir ponai, anei apdrausi, anei pravesi tu jai mokymus, kaip pasitikti visokeriopus iššūkius iš ateities, net jei tai neplautos vyro kojinės po lova, ar nekalbadienis po tavo pms - nebūtinai gi kenčiama dėl dalykų kaip kine. Ir vat užtat prašom neatsipalaiduot du žingsniai už starto linijos.

Ar visi laukiat rugsėjo?

Negaliu aš to neigti, niekaip negaliu - artėjant kiekvienam rudeniui man taip saldu saldu širdy - vis dar. Kad nebereikia į tas įstaigas, kur, kaip sakoma, yra mokoma. Jei jūs tokie pagedę kaip aš, ir nejaučiat anei jokio ten karčių mokslo šaknų - kaži kokių šakniavaisių - saldumo, tai galvokit tik apie tai, kad vieną dieną po gimnazijų ir universitetų jausitės kaip kad aš dabar. Nes aš asmeniškai tuo metu tikėjau tais gandais, mol visą gyvenimą taip jau bus - jei ne mokslai kankins, tai darbas... O vat ir ne.
Taip pat, vaikučiai, būtų labai miela, kad netikėtumėt tais paistalais, kažin kokia nauja nestojimo po mokyklos mada. Kiekvienais metais bus sunkiau ir sunkiau tą padaryt. Ir sunkiau. Ir sunkiau. Ir nesakykit, kad tikit,jog jei šiemet neįsivaizduojat, ko norit iš gyvenimo, tai po metų bokalų šluostymo Londono bare arba kopūstų pjovimo laukuose prie vagonėlių dieviškasis apreiškimas nuleis iš dangaus jums atsakymą... ahaha aš jums į tai.
Va, o aš, žinoma, tikriausiai eisiu kur nors trupučiuką dar ką nors pasimokyt savo malonumui. Ateity manyčiau. Tik nesugalvoju, artimoj ar tolimoj.
Gana apie mokslus. Net rašyt apie juos kažin koks diskomfortas. Šiandien ilsėjausi po praėjusio poilsio savaitgalio ir ilsinau savo kaklą, kuris nusprendė, kad jam kairėje pusėje viskas gražiau atrodo, todėl atsisakė suktis į dešinę. Pabandykit jūs kada su va tokia problemėle pavairuot automobilį. Atbuliniu, pavyzdžiui. Ne kažką.
Žmonės sako, kad nelabai tikėtina, jog dėl mano skausmo kaltos nudrengtos nuomotos sodybos lovos, nes greičiau kaltas koks nors perpūtimas. Bet negi kaltinsi tokį gerą dalyką kaip pirtis ar ryto rasa ant žolės, todėl aš kaltinu suklypusias sodybos lovas, kad jas kur, ir beveik net norėčiau įmesti nuorodą antireklamai, bet aš taigi nesu piktas žmogus.
Oi, taip, gal dar kas nežinote, rugpjūčio gale dar kartelį einu paatostogauti!

Patys svarbiausi pasaulyje - Tu ir Tavo problema.

Psichologinės problemos mūsų visuomenėje laikomos nereikšmingomis. Dažniausiai rimčiausios bėdos nurašomos adresu jo sunkus charakteris arba jis išsigalvoja nebūtus dalykus, arba neturi rimtų bėdų, tai prisigalvoja.
Net aš, turėdama, atrodo, pačius supratingiausius ir kantriausius artimuosius vaikystėje ėjau ilgą kelią iki pagerėjimo, mačiau  ir nuoširdų palaikymą,ir tokias pačias nuoširdžias abejones akyse, kai buvau vedama pas eilinį gydytoją, kai buvo mokami pinigai už brangius, be jokios abejonės, nekompensuojamus vaistus ir tyrimus, bei pasisėdėjimus ant odinių kušečių su daktarais. Mano artimieji nežinojo, kaip elgtis. Ačiū Dievui, pabijojo ignoruoti mano neįprastas problemas. Drąsiai galiu pasakyti, kad vos pajutusi, kad pati galiu kontroliuoti savo būklę, to ir ėmiausi, skubėdama atsiimti tą naštą nuo jų pečių.Nepiktnaudžiavau ir vaistais, anksčiau laiko nutraukiau bet kokį medikamentinį gydimą, kai tik pasijutau vėl ant kojų.
Šiandien savo būklę vertinu labai gerai. Gerai tiek, kad gyvenčiau pilnavertį ramų gyvenimą ir planuočiau ateitį.
Ir nepaisant visko, kartais vis dar sugenda nuotaika, kai pastebiu, kaip dar labai mažai (tai yra beveik nulis) yra informacijos apie tokio pobūdžio problemas net iš gydytojų lūpų. O kažko patarti sutiktam asmeniui su panašia istorija, pati negaliu, nes iki galo taip ir nežinau, kodėl taip būna, ir ką būtent daryti.
(Žinau, kad rekomenduojama kognityvinė elgesio terapija. Labai gaila, kad kartu taikomas medikamentinis gydymas).
Linkiu būti atlaidiems ir supratingiems bent jau su savo mylimais artimaisiais.

Pirmadieniams tinka lietus.

Kaip aš buvau pasiilgus lietaus!
Va tokio, kaip taip lyja, kad ne šiaip lynoja, o pliaupia, kai šaligatviais nevaikšto žmonės (o tikrai, kur jūs pasislėpę visi?), kai automobilio padangomis taškant balas atvažiavus į darbą kaitiesi kavą, sveikinies su artimaisias skype, o uždegtos šviesos kontrastingai žaidžia su pilku vaizdu pro langą, prasideda diena, kitokia nei kitos, nes LYJA.
Užtenka tokios smulkmenos. Juk po lietaus dažniausiai nušvinta.

Nes visos nori pasakų princesėmis pabūti.

Vasaros laiku kur beeitum - vienos vestuvės. Daugeliui ne paslaptis, kaip labai aš esu neabejinga šitam pacukruotam, tiuliais ir taftom patiuninguotam baliui, už kurį žmonės visada ryškiai permoka, gal net būna tokių, kurie paskolas ima ir tarkuoja gimdytojus su uošviais dėl papildomo tūkstantuko, nes kaip dabar tortas be antro aukšto bus!
Aš labai nuoširdžiai visa tai mėgstu,ir stebėti, ir dalyvauti, nes ten yra taip gražu, labiausiai, aišku, kai verkia nuotaka. Ir SUKNELĖS. Laisvalaikiu vaikomės kur nors gražiose vietose, pavyzdžiui, Birštone, nuotakas ir viską viską atsimenam, kas buvo nu visiškai be skonio porelė arba ant kiek graži nuotaka, o bet kokio baisumo jaunikis ane?.
Apskritai vestuvės - tai šventė, apie kurią kiekvienas tūlas lietuvis turi tvirtą nuomonę. Ženytis reikia ar nereikia, svečių reikia 500 ar 20 vienetų, kas yra gera vestuvinė muzika, ir kiek geram draugui padoru įdėti į vokelį.
Bet kad ir kiek briedo, kuris realiai egzistuoja, būtų galima pasakyti apie lietuviškas vestuves - rašyčiau ir rašyčiau rekordinio ilgio įrašą -  niekas nesumenkins šitos šventės magijos!Ar daug mums šiandien likę dalykų, kurie tokie gražūs iki graudumo?
Prisipažinsiu, netikiu moterim, kurios porina, o mums ir taip gerai, kam mums tas popieris, lialialia... Prie ko čia tie popieriai??? (O ką joms sakyti, jei vyras neima, o gėda prisipažint.) Mes taigi ne apie kokius nors ten popierius ir antspaudus, mes apie dviejų širdžių šventę (su gražiai vilkinčiais kaltininkais) kalbam!
Matot? Aš net įrašo žmoniškai nesukurpiu, ant kiek tai yra jaudinanti tema.
Mama iš pradžių gal ir pažiūri kreivai, kad o tau neturėtų pirmiausia pasipiršti būsimas jaunikis, prieš mums braižant tą suknelės eskizą? Bet tik labai trumpam, nes, pasirodo, jinai jau seniai žino, kaip ten kas bus su ta suknia. Smagumo užtenka trims vasaros mėnesiams. Ir nors manęs  dar kolei kas irgi neima, tai nereiškia, kad aš negaliu linksmintis ir svajoti. Vasarą. Paskui vestuvės neišvengiamai pasitraukia žiemoti - nuo rugpjūčio Ieva laukia - patys žinot ko -  dvasinės šilumos ir gardžiausios silkės švenčių!