 |
| Ir supratau vieną dieną, kad ne traškučiuose laimė. |
Aš manau, kad žmogus yra laimingas tada, kai džiaugiasi tuo, ką turi.
Pamenu, vaikystėje taip buvo ne visada. Netgi buvo toks laikas, nors ir labai trumpas, kai aš pavydėjau vienai mergaitei mamos, nes jinai jai pirkdavo traškučių ir limonado, o man mama ne. Absurdiškiausias dalykas, kai pagalvoji, nes po to visą gyvenimą, ir iki šiolei, visi ir visada man primena, kokią stebuklingą ir gražią, ir gerą ir dosnią mamą turiu, ir tai svarbiausias mano pasididžiavimas, brangesnis net už
vyro gražumus ir pasiekimus, ar mano nebeegzistuojančius talentus. Ir tą naštą, kad šimtą kartų jinai gražesnė už mane tik su laiku išmokau lengvai nešti.
O taip yra todėl, kad nebepykstu ant savo kūno, ir to vaizdo veidrody, na beveik. O kažkada pavydėjau beveik visiems dailesniems išvaizdos. O dabar toli gražu ne kiekvienam lieknesniam ir riestesne nosimi pavydžiu,ar manau kad jis yra už mane gražesnis/nė, oi ne.Ir ne vien dėl to, kad kitaip atrodau. Tikriausiai po visų
savęs studijų pradėjau, kaip ten tie pigūs straipsniai sako - mylėti save? Nors vis dar ne visada tikiu komplimentais, ir dažnoki dar tie "pabaisadieniai", bet pažanga neišpasakyta vis dėlto.
Ir darbą savo myliu, nes man ten dabar yra gerai, ir iš jo savo spalvoto buto mokęsčius moku, ir dėka jo sėdžiu už vairo, o ne mikriuko vairuotojo, ir savo nesuskaičiuojamus puodelius kavos gurkšnoju.
Gal laimingiems kitaip neišeina? Imi ir netyčia įsimyli visus tuos, tobulus ir ne visai - dalykus, kurie tave supa.
