Malda Meilei

Tu esi didžiausia mano baimė

Ir didžiausia stiprybė...

Giliausia neviltis

Ir stipriausias troškimas.

Dėl Tavęs palikau visus vakar ir rytoj,

Todėl nebeturiu laiko,

Nebeturiu žinojimo, 

Nespėju ateities,

Neskaitau horoskopų.

Užsimerkus stipriau, 

Nei užrištum akis,

Kad girdėčiau geriau, 

Ką kužda širdis.

Saldžių sapnų iki penkių.

Atėjus mylimo vyro žinutei, šoku iš kėdės. Mintys kažkur klaidžioja, tai dar gerai, kad skardus netikėtas garsas neišstumia žemės iš po kojų, arba, kitaip sakant, kėdės ratukų iš po užpakalio.
Taip taip, grįžtu į žemę, kur dar nesibaigė darbo valandos, o minėtas vyras kažkur seminaruose. Nuvaikau iš minčių vaizdą, kad tas seminaras vyksta kur nors SPA apartamentuose su apynuogių moterų kolektyvu.
Draugė sako, kad per daug viską vizualizuoju.
Deja mintys arba apie tai, arba apie seną (abiem to žodžio prasmėmis) klientą, kuris žaidžia mano nervais jau savaitė laiko. Labai netinkama savaitė žaisti mano moteriškais nervais.
Į klausimą iš žinutės "Kaip sekasi?", atsakau, kad "Mano sėkmė labai tiesiogiai proporcinga tavo dėmėsio kiekiui". Kai pagalvoji, tai koks aš primityvus organizmas...
Tai tiek tam kartui. Saldžių sapnų iki penkių.

Gyventi galima

Netikėjimas kartais išlaisvina. Tokiomis akimirkomis pamatai šviesą tunelio gale arba laisvę pro sielos kalėjimo grotas.
Arba jei išmoksti pasakyti ne.
Arba jei išmoksti nesigraužti dėl amžinai neišpildytų aplinkinių lūkesčių. Nes kai pagalvoji, nesi jau toks beviltiškai blogas ir savanaudis žmogus. Tai kodėl nuolat jautiesi blogas? Gal net blogesnis nei tiems, kitiems, atrodo?
Nei vienas nežinome, kiek turime laiko. Sakome, kad save mylime, bet iš tiesų iki to dar taip toli.
Ir jeigu meilė yra auka, tada kam tie visi kiti aukojimai?
Gerai tai, kad net blogais laikais, kol turime kavos, šitas pasaulis lieka pakenčiamas.

Nieko nėra blogai arba gerai. Yra tik taip, kaip tau atrodo.

Kaip dar sunku prisijaukinti mintį, kad jau greitai už lango bus balta ir girgždės sniegas po kojomis. Nors jau po žiemine kaldra nebekaršta, o automobilis žvėriškais kiekiais valgo degalus, nors šlepetes išmainiau į vilnones kojines, o rytais jungiu šviesą kambariuose... negi jau tuoj Kalėdos?
Kiekvienais metais šaltuoju laiku man pačioje nepatogiausioje vietoje vis įsitaiso koks nervinantis svetimkūnis, bjaurus dieglys, kokia nors erzinanti situacija. Arba kas nors serga, arba kas nors miršta (ak, močiute, vis dar žaviuosi tavo idėja pasirinkti pačią įsimintiniausią metų progą tam), arba šiaip kokia krizė santykių. Bet, panašu, kad išbandyta jau visais, nu tikrai - ką čia dar būtų galima prigalvoti blogesnio - žodžiu, tikrai visais įmanomais metodais sugadinti šventinę nuotaiką, ir nepavyko. Ką jūs. Tik ne Kalėdas. Todėl, kad jos yra magiškos. Kitaip nepaaiškinsi.
Ir vis dėlto, aplinkybės, būkite geros ir negadinkite šiemet man švenčių, prašyčiau.
O dar pagalvojau, kad kartais mes labai nuvertinam šiandieną. Nesakau, kad gyvenimo šia diena filosofija yra teisingiausia, arba kuri nors iš filosofijų apskritai yra teisingesnė už kitas, bet kodėl mes kartais bandom įvarvinti tą šaukštą deguto medaus statinėn nors tu ką? Žinokite, kad labai gali būti, jog geriausia, ką turėsite gyvenime, yra būtent ši diena, nors ir ne viskas taip tobula, kaip kad norėtųsi. Gali būti, kad kada nors pensijoje atsiminsite šituos metus ir šitą laiką kaip geriausius, o visai ne tą ateitį, dėl kurios taip nervinatės ir gadinate savo būsimus memuarus. Taip pat gali būti, kad tos ateities dar ir nesulauksite, bet ką jau čia... pernelyg nemaloni mintis tiesa?
Taigi, dėl ateities stengtis verta ir reikia, bet tai yra tik dalis jūsų gyvenimo. Kita dalis - čia ir šiandien. Jūs pats esate geriausias savo draugas ir didžiausias priešas, todėl atidžiai rinkitės spalvas, kai liejate savo dienų akverelę.

Kritika dovanų

Darosi šalta. Greitai prasidės šildymo sezonas, o kol kas tik žodžiai šildo. Rytais jau reikia pirštinių, kol mašina įsupa į šiltą oro apklotą. Dar vienas ruduo, lapai jau skraidžioja, ne tik šiurena po kojomis, trankosi į stiklą ir neša mintis. Rudenį labai lengva svajoti. Jei vasarą degi noru eiti ir daryti dabar, lėkti, bėgti, keliauti ten, kur norisi, tai rudenį gerai ir kavos puodelį glostyti svajojant.

Vis dėlto nejaučiu, kad labai kankintų šaltis, net keista, kai girdžiu skundžiantis. Gal kad sienos mano neskylėtos ir durys užsidaro?
Tiesa, rytais iškišu ranką (arba koją) iš po kaldros įjungti savo besisukinėjančiam šilto vėjelio aparačiukui, bet tada jau galiu šokti iš lovos. Kas yra gal ir nelabai tiksliai pasakyta, nes retai kada aš jau taip trykštu entuziazmu darbadieniais, kad strikinėčiau iš lovos, kur šilta, minkšta ir dar gyvena sapnai.
O parašyti tai čia norėjau šį kartą visai ne apie orus ir metų laikus, bet kad jau visi taip daro, tai ir aš. Iš tiesų tai mane visai neseniai aplankė vienas prisiminimas. Gan miglotas, sakyčiau, nes, nuoširdžiai sakau, nepamenu tikslių jo aplinkybių. Pavyzdžiui, kuris žmogus iš tiesų buvo vienos frazės autorius. Vienas, arba kitas. Gal tai nėra labai svarbu. Taigi vienas mano ex, su kuriuo skirybos buvo aiškiai ne iš tų, kur skausmas gerklę smaugia, niūrios mintys temdo dangų ir isteriniai  verksmo priepuoliai pagyvina vėlyvus vakarus. Ne, čia šitas galimai lauktų dabartiniu atveju, o tada bent jau aš neprisimenu blogų emocijų. Tik sakiau, na, pasakyk tu man, ką aš galėčiau savyje pakeisti. Kas yra tas mano kabliukas, savybė, kuri yra negera ir kurią pataisius, būčiau visai sugyvenamas žmogus ir žavi asmenybė. Ir atsakė jis tada "Tu ką, kad būsimam vyrui tobula moteris būtum? Nesulauksi". Tikrai tikrai, taip ir pasakė. Dabar kai pasvarstau, tobulų nebūna, gal ir ne visai mes ten abu be nuoskaudos likom, kad jau taip pasakyta buvo, bet aš šitai prisiminiau visai ne dėl to, kad giliai kapstyčiausi savo trūkumų labirintuose, nes žinia, kad visi šio bei to ten slepiam. Ne, aš galvoju, o kas , jei mes dažniau sakytume, ką vienas apie kitą galvojame, užuot laikę užantyje visas juodas mintis ir neapykantas. Ir aš čia ne apie mylimuosius, o apie visus kitus gyvenimo palydovus, kuriuos nei iš šio, nei iš to kartais sumanome ir draugais vadinti, ir šiaip pašnekovais. Galvoju aš apie tai, nes gyvenime skiriantis keliams su vienu ar kitu asmeniu, juk turėtų būti lengviau viską į akis pasakyti. Atvirai, nuoširdžiai. Ir toks pasakymas gali būti aukso vertės. Aš vertinčiau. Gal iš pradžių susiraukčiau, atmesčiau ir pasmerkčiau, bet jei kritika konstruktyvi ir nuoširdi, įtariu, vėliau panaudočiau pagal paskirtį. Gal net tam, kad kažkam kada nors tobula būčiau.

Nes žmonės kartais serga.

Kaukšt kaukšt kaukšt... Vakaras, o aš vėl ilgu ligoninės koridorium žingsniuoju. Reanimacijos skyrius tylus kaip joks kitas. Tik mašinos dūzgia ir pypsi. Galvoju, kad mes stengiamės apsimesti,jog visos šios vietos ir lovos ne tau ir ne man, o iš tiesų - ir man, ir tau. Paklotos, kad būtų patogu prireikus prigulti. Tau ir man.
Gal ir dažnai romantizuoju gydytojų profesiją, bet ten tikrai sustoja laikas, todėl tie darbuotojai turėtų būti kitokie, nors ne sakralūs, o tokie žmogiški, gal net šiek tiek atbukę nuo mums aštrių jausmų. Bet nieko žmogiškiau už tai nerasi. Žmogus visada yra vienas su savim, o jie tą mato geriausiai - tokie lankytojai kaip aš ir tu yra tik epizodiniai scenos darbuotojai, gal net scenos darbininkai, stumdantys dekoracijas, kai tikrieji dramos veikėjai lieka monologų skaityti po ligoninių lempomis, šalia tyliai pypsinčių mašinų, kai lankytojai išeina.
Tokie lankytojai, kaip aš ir tu, išėję kaip po išpažinties, atėję išrišimo mainais už tai, kad pagrindiniai vaidmenys šiandien jau išdalinti.