Apie nuosprendžius

 Tuo atveju, kai dėl ko nors dvejoju, idealus variantas toks - mama man pataria, o Jis tam šimtu procentu pritaria. Tai yra pats geriausias kokteiliukas problemai ar abejonei spręsti, visiškas storas, riebus, nenutrinamas taškas po atsakymo į mano klausimą. Daugiau jau tada niekas nesvarbu, visas pasaulis gali turėti savo nuomonę, gal net kartais visai kitokią, gali man tai bandyti paaiškinti, yra įmanoma, kad kas nors net tiek būtų naivus, kad bandytų pakeisti mano nuomonę. Kvailystė, žinoma, juk mano asmeninio aukščiausiojo teismo nuosprendis priimtas. Žiūriu į tokį Don kichotą, ir galvoju, kad tarsi nebe vėjo malūnų laikai, bet va kokių dar pasitaiko.
Aplinkui juk nemažai žmonių, kurie patys ir jų nuomonė mums tikrai rūpi ir yra svarbūs, bet ar daug kam iš jų galime taip patikėti savo žingsnius, kaip aš čia pasakoju, pasileisti tarsi sraunia upe valtyje be irklų, atsipalaiduoti ir neabejoti nė sekundės? Tai yra nuostabiausias jausmas pasaulyje, sakau jums! Štai kokio jausmo aš ieškau gyvenime visame kame - meilėje, žmonėse, darbe, gal net, pavyzdžiui, tikėjime. Tai yra sunku, tai nebūtinai pavyks ir įvyks, bet... visi mes šiek tiek Donkichotai.

Žvilgsnis į ateitį

Gali turėti viską pasaulyje, bet jei nemokėsi tuo džiaugtis, tai neturės reikšmės.
Gali manyti, kad turi viską, bet labai klysti.
Tas, kuris turi tiek mažai, bet yra laimingas bus persona non grata amžiams, nes tokie žmonės labai nepopuliarūs ir erzina - niekam neįdomu, kad vertini, ką turi. Esi keistas mažų mažiausiai, esi krislas aky, esi persikūnijęs sąžinės balsas, aidas vidinės raudos, kad nedžiugina pasaulis žmogaus, kuris nemoka naudotis laimės receptais. Nes greitas maistas juk yra pigesnis ir sotesnis, nei ilgas kelias rankų darbo, tikrų produktų - jausmų ir siekių link.
Blogiausia būtų apie tai kalbėti garsiai, nes tada atrodai toks susireikšminęs...
Jei pavargsti, tiesiog nebeturi jėgų, guli ir žiūri į lubas prieš užmiegant, svarbiausia, kad sąžinė būtų rami. Todėl esam priversti mokytis technikos, kurią vadinu strategija du žingsniai į priekį. Kiekvienas mūsų veiksmas turi atoveiksmį, dažnai net užkuria visą grandinę veiksmo padarinių, kurie visai nebūtinai būna blogi, bet kartais net labai nustebina, todėl man atrodo yra svarbu stengtis juos numatyti. Galite nustebti, kaip tai kartais nesudėtinga, o rezultatai džiugina, nes būna, kad išvengi katastrofos, o būna, ją sukeli, nes taip reikėjo. Ir tada pagaliau nors trumpam jautiesi savo likimo šeimininku.
Einu plikyti vaisinės arbatos.
O vakar atidarėm kalėdinio vyno sezoną.

Aš šiandien nieko nebijau

Kaip gera sučiupti tą minutę iš kasdienybės, tokios rudeniškos, pilkos, tokios, kai dar ne visai Kalėdos ir jau tikrai ne vasara... Kaip gera sučiupti aukso vertės minutę, kai prisimerkusi gurkšnoji kavą, svajoji, ir tiki viskuo, kas gali būti gera. Tokią minutę žinau aiškiau nei aiškiai, kad viską darau gerai, žinau, kad ateity neišvengiamai laukia stebuklingi dalykai, nes stebuklingi dalykai seka stebuklingus!
Mėnesis į pabaigą, o aš tik šiandien įsikinkiau darbus. Atrodo, kad tamsėjantys vakarai ir vėsūs rytai sulėtina visą pasaulį aplinkui, ir mane. Užtat džiaugiuosi, kad spėjau pradėti mėnesį. Niekada nevėlu. Niekada. Ir niekas.
Taigi laukia didelė ir aktyvi savaitė. Jei viską padarysiu, pasižadu savim didžiuotis. Ne kūkčioti į naująją pagalvę, ant kurios, dėka maximos, jau pusė Lietuvos tikriausiai ilsisi, ne dūsauti ir laižyti lašiukus nuo cukruoto šaukštelio, o tiesiog savim didžiuotis. Tegul greičiau ir kuo daugiau sužiba kalėdinių lempučių, nors ir su kainomis prekybos centruose, nors ir iš reikalo. Kalėdinė prekyba - vienintelė šventinė prekyba, kuri man nė trupučio neatrodo butaforinė, pigi ar nereikalinga. Spalvos, žibančios girliandos,labai senos ir labai geros amerikietiškos dainos, nuolaidų savaitė silkėms prieš Kūčias - dalykai, kurie, nori ar nenori, išvaiko melancholiją iš širdies.
Iš maniškės irgi, kur tiek visko daug, ir visko labai tikro.Kaip ir turi būti. Meilės tikros, skausmo tikro, laukimo ir vilties.

Keisti pasaulį.

Tai, kas skausminga, reikia daryti kuo greičiau, ir, patartina, staigiai. Su tokiu gal net iki kvailumo dirbtinu nusiteikimu. Nemarinuoti laiko ir blogų emocijų.
Šiandien iš plaučių iškvėpiau nemenką kiekį užsilaikiusio oro, kuris jau spaudė krūtinę ir trukdė ramiai kvėpuoti kelias savaites. Ir beveik visai neskaudėjo.
Dabar jaučiuosi tokia didvyrė, nors beveik nieko nepadariau, beveik neskaudėjo. Gal todėl, kad beveik.
Bute pradėjau kurti keistas, juokingas konstrukcijas.Žiūriu, ir pačiai keista, iš kur. Bet man patinka. Gal tai simbolizuoja norą keistis arba keisti? Pasaulį, pavyzdžiui. Argi ne tiesa, kad pasaulį keisti daug paprasčiau nei save?
Nauja idėja - imu galvoti, kad man patinkantys dalykai yra komplikuoti, yra ne tokie, kaip man atrodo, o riba tarp juoda ir balta visai nebūtinai ten, kur aš ją braukiau. Kvailystė yra tą ribą brėžti su liniuote, nes niekas gyvenime nėra geometriškai tikslu. Bijau, kad labai mažai kam patiktų ši mano mintis, jei būtų čia išplėtota. Paprasčiausiai pastebėjau, kad labai stipriai pasistengus, galima įžvelgti dalykus, kurių nepastebėjai, arba kurių nėra. Užsimerkti ir nematyti dalykų, kurie nepaneigiamai egzistuoja, taip pat yra pasirinkimas. Dažniausiai pražūtingas.
Šiandien man pavyko -  pagaliau tai sau leidau -  įjungiau mygtuką, ir paleidau Kalėdų laukimo mechanizmą. Prasideda.

Apie ryžtą

Norisi, kad glostytų plaukus ilgai ilgai vakare, arba glaustų skruostą prie skruosto, daugiau nieko.
Na gerai, arba tada su drauge sėdėti už stalo prie žvakės bei garuojančios arbatos puodelių, ilgai kikenti ir nežiūrėti į laikrodį.
Negi tikrai kada nors vėl nustosiu taip bijoti kalendorių, ciferblatų ir mirksinčių telefoninių laikrodžių?..
Na o šiandien įsirašau į savo gyvnimo mokyklos darbotvarkę naują žodį - ryžtas. Šitą dalyką būsiu apleidusi, gal niekada kaip reikiant ir nestudijavusi, dabar pajaučiau, kad vis naujus egzaminus tenka laikyti ta tema. Visokių technikų bandau išrasti, visaip kaip save priversti atlikti kažką, kas privalu, ką būtiniausiai reika ar naudinga padaryti. Ir tai nėra neįmanoma ar žiauriai sunku, ne. Sunkiausia užduotis - ryžtas pasakyti ne. Dėl savęs. Kad ir kaip stengiuosi, tie prioritetai vis dar painiojasi. Užtat kosmetikos parduotuvėje skambiai rikteliu NE pardavėjai, rodančiai kažkokį kvailą salotinės spalvos nagų odelių kremą už kelis litus, kuris man visai ne į temą prie pirkinio. Toks tvirtas NE. Juk būna, sakom:
Gal ne...
Ne, dėkui...
Ai, ne...
Tiek to, ne...
Šįkart tiesiog NE.
Pirma klasė? Gali būti. Bet reikia juk nuo kažko pradėti.

Optimistinis pirmadienis

Jau vakar užmigau su mintimi, kad šiandien turiu įžvelgti kuo daugiau teigiamų dalykų net ten, kur, atrodytų, jų nė su žiburiu nerasi. Pasižadėjau sau dieną pradėti su pliuso ženklu, reikalų imtis su šypsena, kad ir kaip kai kurie dalykai erzintų ir keltų alergiją. Tokį planą sukurpiau todėl, jog jau atrodė, kad bus baisiai neįdomi ir slogi diena, nes ryte garantuotai susigadinsiu nuotaiką aiškindamasi neišvengiamai būtinas problemas.
O tada ėmiau svarstyti, kiek tos problemos iš tiesų yra problemos, palyginus su viso pasaulio katastrofomis, ir kokia nauda tų problemų sprendimui yra iš mano surauktos nosytės. Ir žinote ką? Dar ne vakaras, bet aš jau tai padariau -visa tai, ką planavau, ir visai nė karto nesusiraukusi, neparodžiusi nei vienam žmogui, kad esu kažkuom labai nepatenkinta ir nusivylusi. Viskas susiklostė net paprasčiau ir geriau nei tikėjausi, tie žmonės nesinešios atminty niūraus mano paveikslo, o geriausia tai, kad pati nejučia supratau, kad net ir visai smagu yra taip, kaip viskas išėjo.
Dažnai mūsų problemos baimė, pastangos jos išvengti, pasipiktinimas ir savęs gailėjimas atima nepalyginamai daugiau laiko, jėgų ir sveikatos, bei padaro daugiau žalos nei pati problema.Su laiku mokausi kuo mažiau laiko skirti savidestrukcijai, nes iš patirties žinau, kad tai yra daug didesnė griaunanti jėga nei kuri nors iš aplinkos.
Šiandien jaučiuosi gerai, nes jau susirinkau pluoštą šypsenų naujai savaitei.
O dar oficialiai pradedu valgyti išgirtuosius pusryčius.Eksperimentas.Nes pusryčiai svarbiausias dienos maistas, ir jų nereikia dalintis nei su draugu, nei su priešu, labai labai sveika ir pan. Karštu vandeniu užplikyti dribsniai su vaisiais.

Truputis iki žiemos

Šiandien prisiminiau, ką reiškia nespėti. Bėgti aukštakulniais jaučiant, kaip sijonas pavojingai kyla į viršų, vienoj rankoj - telefonas, kitoj - gyvenimo dydžio ir svorio rankinė, prieš akis - visai atrodo trumpas kelias, o taip neapskaičiuotas, nes nebemoku planuoti laiko pėsčiomis. Kelio atkartpa, automobiliu įveikiama per 4 min., kojelėmis - geros 15 ar net dvidešimt minučių. Į ofisą įlėkiau uždususi ir įkaitusiais skruostais, visai kaip jaunystėj, pagalvojau sau, vienu šuoliu puldama prie čirškiančio telefono.
Darbe buvo gerai, šiandien prasiblaškymui - nauji žmonės ir darbai. O kur dar kava ir šokolado gabalėlis laisvą minutę... Man net patiko, kad išeinant jau švelniai temsta. Rudenį darbe daug lengviau nei vasarą, ar ne? Ypač kai rytoj penktadienis.
Ta paslaptinga šaltuko nuojauta aplinkui...lapkritis.

Receptas apkabinimui

Jau dvi dienas aš rami, ir tai kažkas fantastiško. Niekuo nesiskundžiu, nieko daugiau man nereikia, gerai kaip yra, ir viskuo džiaugiuosi. Išgyvenau gilią duobę prieš tas dvi dienas. Nuotaikos duobę, kai norisi urgzti ir verkti, ir nieko daugiau. Vis dėlto taip žiauriai savęs nebaudžiau, neleidau dienų, kurios ir taip buvo labai brangios, nes laisvos, visai viena grauždama lovos kampą, bet keisčiausia, kad visur kur beeidama taip jaučiausi. Nesujaukiau namų, tvarkiausi, bet naktį užmigdavau tik su lašiukų pagalba, kiekvienas pokalbis baigdavosi ašarų upeliais, ir, nors turėjau ne tokią jau ir menką nutikusią liūdną istoriją, priežastį paaiškinti savo palūžusiam ūpui, žinojau, kad viskas bus gerai tada, kai jis parvažiuos ir kažkokiu būdu viską išspręs mano galvelėje. O tuo tarpu pykau ant viso pasaulio už tas 48 valandas laukimo ir liūdesio, už tai, kad atsirado kažkas, su kuo nesusitvarkau viena, kaip pratusi, kad taip labai reikia atiduoti savo būseną kažkam į rankas, ir kad tas kažkas - tik vienas vienintelis žmogus.

Taigi, taip ir buvo. Net juokinga, kaip paprasta - vienas dzingt į duris - ir - viskas gerai. Dvi likusios poilsio dienos išgelbėtos, noras gyventi pažadintas.

Dar man sakė, kad netapčiau bėdų kolekcioniere. Aš pagalvojau, kad daugelis mes tokie - norim iš pakampių susirinkti visas negeroves, liūdesio voratinklius iš pakampių sušluoti, sukrauti į didelius juodus šiukšlių maišus ir kam nors atiduoti, kad iš namų išneštų, nukelti nuo savų pečių, kurie gal ir daug, bet vis dėlto ne viską pakelia, kurie taip tinkami apkabinti ir taip žmogiškai pavargę būna.