Kriauklės terapija

Žinote, kaip lengviausia atsijungti nuo pasaulio? Klausytis ausinuko visu garsu plaunant indus. Aišku, pirmiausia gerai yra šunį uždaryti kambaryje, ypač jei jis tokio dydžio kaip maniškis, nes pradėjus šokti virtuvėje galima lengvai užminti. Ups.
Šiuo metu man labai patinka atsijungti. Mintimis, ta prasme. Panašu, kad net visai neblogai dirbti išmokau tokiam režime.
Šis dienoraštis darosi tikras minų laukas. Naujiems žmonėms nepatartina skaityti senų įrašų, seniems - naujų, ir viskas tampa labai apsunkinta. Jau pagalvoju apie blog'o keitimą, būtų šviežio oro gūsis - rašyti laisvai ir apie viską.
Mmm.
Bet užrašyta istorija ne taip paprasta nusikratyti, čia kaip koks santuokos liudijimas su savo gyvenimu - dokumentas, be kurio tarsi kažko trūktų - kad ir kaip mes pakeiksnojam praeitį ir pasigailime gal net ko nors, bet kažin ar norėtųsi iš tiesų ką nors sunaikinti iš to, kas buvo. Nes čia ne koks disc RW. Čia jau iš naujo tom pačiom gyvenimo vietom nepražygiuosi. Taip ir vežiesi savo patirčių lagaminą ant ratukų, velki per perėjas ir šaligatvius, nes vis dėlto savas, nes o kieno, jei ne tavo?
Beje, jums šventės gal jau baigėsi, o man dar progos viena po kitos pabertos per visą sausį, vienus pasveikink, kitus aplankyk, tretiems suruošk balių su tortu mišrainėm ir karštais. Bet ei, ar aš skundžiuos, ka jūs... Smagu. O juk ateis mano gimtadienis, iš visų atsiimsiu, ha.
Bučkis.