Tik truputėlį jaučiuosi kaip žvėriukas tarp keturių sienų. Nepaisant to, kad vakar sirgdama susiviliojau su drauge trumpam apsilankyti kine ir restorane, daugiau sąžiningai niekur neinu,spėjau užmatyt kaip nebežiemiškai saulėtai gražu buvo.Restoranas tai vertas atskiro paminėjimo, nes jaunystės laikų. Visai nepasikeitęs, ir toks pats prabangus. Kai atnešė sąskaitą, teko pasukti galvą, iš kur tada mes, studenčiokės, sukrapštydavom tiek pinigų tokiems apsilankymams, mistika. Paskui sakėm, gal jau nebegrįšim, nes yra geriau, bet dabar galvoju, kad visvien yra miela, kad tokios nekintančios vietos egzistuoja. Laiko mašinos. Kiekvienas gal tokią turim.
O dar ryte kaimynė paskambino į duris patikrinti, ar čia aš, ar vagys namie šnara, nes gi Ieva būna darbe nuo ryto.Oi, net nesvajokit plėšti mano neaprėpiamų turtų, kai tokia puiki kaimynių apsaugos sistema ir dar kovinis šuo jorkšyras.
Net baisu savo vyriškį vieną čia palikti, nes o jei kuri dar nepažinos, ir atlėkusi pamojuos kočėlu, žinote.
Ir kad jūs matytumėt, kokiais brudais aš skalauju gerklę, kiek purškalų ir šnypiančių tablečių aplinkui mane, nuo šito viso nori nenori didesniu ligoniu nei esi pasijunti.Užtat nei vienos vienkartinės nosinės. Visos panaudojamos ir išmetamos. Tą, kurią paslėpiau chalato kišenėj, vėliau reikėjo rinkti smulkiais skuteliais nuo grindų. Mano šuo pamišęs dėl nosinių, vienareikšmiškai.
Labai laukiu rytojaus, nes prasidėjus savaitgaliui metu sirgti, nieko nežinau. Taigi beliks sulaukti vakaro...ir tikėtis, kad visi mano mylimieji atsilaikys nuo mano bacilų, kurios šiuo metu prisikabinę, ir atsipirks tuo lengvu krenkštimu ir kosčiojimu, kuriais apdovanojau.Teisinuosi tik tuo, kad sveiksti daug daug greičiau, kai tave apkabina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą