2014-06-25

Einu

Jaučiu keistą graudumo jausmą, greitai reikės rašyti laiškus žmonėms, kokių dar nerašiau, bet skaičiau daug. Aš dėlioju mintyse žodžius, ir man graudu, kad turiu ką gražaus pasakyti. Man įdomu, kas bus rytoj, aš net nieko nebebijau. Man atėjo pokyčių laikas, ir mintyse tokie va - vientisiniai - sakiniai.
Kaip ir visada sakau, nesigailiu dėl nieko, kas gyvenime buvo, nes kaip tai būtų kvaila ir beprasmiška. O ir ne vien dėl to. Aš manau, kad visada galėjo būti prastesnių pasirinkimų, bet nenutiko nieko, dėl ko nugarmėčiau į bedugnę. Galėjo būti daugiau išnaudotų galimybių, bet kas ten žino, kokios vertingos ateityje dar gali būti pamokos, išmoktos iš savų klaidų.
Tas graudumo jausmas daugiausiai dėl, kaip visuomet mano gyvenime, žmonių. Aš keistai prisirišu prie tų, su kuriais teko praeiti kelius ir šunkelius, ar šiaip, pasivaikščioti paplūdimiu. Tas keistumas tame, kad nepaprastai greitai išdyla visi kabliukai ir klaustukai, aš jei prisimenu žmogų, tai dėl to, kad jis man buvo kažkuo labai geras. O buvo tiek visko labai gero, ką visada išsinešu su savim visam laikui, ką kaip kokia senolė, dėlioju prisiminimuose ir įsivaizduoju, kad pasakosiu savo vaikams kaip paslaptį ar nuotykį, o gal kaimynei pensininkei.
Ir vis dėlto, suku iš kryžkelės į kitą kelią tik tuomet, kai jaučiu, kad lengva. Kad dairytis atgal nebeįdomu, kad polėkis neša tolyn, o ne pasroviui. Aš bandau naujus takus, o jie nenuspėjami. Ir būtinai susitikę prisiminsim, kaip buvome išėję pasivaikščioti kartu, nes vienam ne taip įdomu, o Ieva dar ir greičiausiai pasiklystų.
Gražu ir graudu, galvoju, bet nebeverkite man į ragelį, geriau varom kavos laisvadienį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą