2015-01-18

Laikas įrašui.

Ką jūs 2015-ais, kaip sekasi? Nesikalbėjom ilgai, laikas įrašui.

Jei prieš gabaliuką metų dar klegėjau apie tai, kaip amžinai liksim vaikais širdyje ir kad visai tai gerai, tai su laiku pasimato, kad vis dėlto gyvenimas dažniausiai spiria į užpakalį ir padaro tuo suaugusiu, nori to, ar ne.
Pliusų ir minusų tame yra, kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. Aš šiuo metu atsirinkinėju ir susirinkinėju visus tuos taip ir ne savo pasauly, dar bandau rikiuotis į lentynas prioritetus, pagal dydį, spalvą ar kainą - bandau, kaip man patinka. Būna, išverčiu vėl viską lauk, ir vėl bandau, kaip atrodo.
Kita vertus, jei prieš kurį laiką man atrodė baisu, kad nepatiksiu sau, kokia būsiu suaugusi, tai netiesa.
Matau daug pliusų šitame žmoguje, kuris esu. Nepykite, bet šlamšto kuopti iš kitų daržo neturiu laiko, nes dar turiu bandyti suspėti daug ką dėl savęs.
Man atrodo, kad esu stipri, ir nors tai nemažai man kainavo, nebebijau priimti tų sprendimų, kuriais tikiu. Nebesakau, kad bijau, o ten, kur jaučiu, kad bijau labiausiai, stengiuosi eiti būtinai, ir eiti pirmiausiai.
Aš supratau, kad daug svarbiau už tą momentą, kai tavimi žmogus susižavi, arba tu žmogui pradedi patikti, yra tai, kad ir ar jis ima tave gerbti.

Einu savo keliu, nekopijuoju ir nelenktyniauju, bet didžiuojuosi kiekviena diena ir kiekvienu žingsniu, kuriuo pastūmėjau save stengtis dėl pačios. Sunkumų aš nebijau, yra ir dabar, dėl ko sunku, bet azartas ir noras pažiūrėti, kas bus rytoj, o kas - už sekančio kampo - gyvi kaip niekad!

Pasiilgau labai, Ieva.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą