2015-10-23

Pašnekovai

Susėdam kambary, kur nuo lango krenta ilgi šviesos šuorai ant veidų. Tada atrodo, kad žmogaus veide atsispindi diena ir laikas. Šis susitikimas ypatingas tuo, kad aš jaučiuosi keistai patogiai - jei kalbėsime apie baldus, tai kur beatsisėsčiau - kaip į debesį. Jei apie orą, tai persisvėrusi pro langą traukiu į plaučius kaip ištroškęs maratono bėgikas pirmą gurkšnį vandens - gaivų ir vėsų orą. Kai kalbam, aš vėl galvoju - kaip viskas išeina prasmingai ir  į temą - nei vienu žodžiu nei per daug, nei per mažai. Dar juokiamės, bet ne iš nuobodulio ir ne nervingai, o dėl to, kad jie labai skanūs - glazūruotų eklerų su plikytu kremu skanumo - pokštai.
Tada kylu ir sakau, jog jau einu, mūsų pokalbis buvo toks ilgas, kaip antras mano ir tavo gyvenimas - pokalbis iki ryto gaivos pro langą.
Minkšto kailinio pledo aplink kelius ir tavo atgyjančių akių draugija visada būna nuostabi. Šitais momentais aš matau tiek ugnelių, kiek gali tilpti žmogaus akyse vienu metu, o širdyje tau nuoširdžiai už tai paploju.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą