2016-01-02

2015-tieji baigėsi.

Man iš dalies labai malonu, kad tie metai baigėsi, o dabar - naujas lapas. Tiesa, aš nesakau, kad naujas švarus baltas lapas užverčia visus kitus jau prirašytus, ir prasideda kažkas neaiškaus ir nenuspėjamo. Aš labai gerai matau ir nujaučiu, kas laukia kitąmet, svarbu tik kad gerai sektųsi ir susiklostytų. O šalia to, neišvengiamai - bus ir tie neaiškūs ir nenuspėjami. Jei viską žinotum, daug prarastum.
Aš šiemet nebandau užgniaužti noro ką nors sau prisižadėti kitiems naujiems metams - mintyse jau sudėliotas tam tikras sąrašiukas - pasižadėjau sau tai, o jums papasakosiu kaip man tai seksis.
Dabar konkrečiau, šį įrašą sumaniau paskirti ne rašymui šakėmis ant vandens - apie 2016-ųjų planus, o aptarti praėjusius, kas sėkmingai turėtų koreliuotis ir su ateinančiais, nes patirtis naudinga tik tada, kai ką nors išsineši iš buvusio, ir pritaikai ateičiai.
2015-ieji buvo tie metai, apie kuriuos galima sakyti vieni ryškiausių mano gyvenimo metų. Vieniems sprendimams, kuriuos priėmiau 2015-ais, pasiruošti man prireikė bene 10 metų, kitiems - beveik viso gyvenimo. Aš nežinau kodėl, ir nežinau kaip ateina ta diena, kai pabundi, ir supranti, kad arba toliau gyvensi lėlių teatre, tampomas už virvučių, prisitaikantis, abejojantis, verkiantis į pagalvę ir net viešai gatvėje - žmogus, ieškantis paguodos pas tuos, pas kuriuos manai, kad reikia jos ieškoti, nors gyvenimas tau bado pirštu kad NE TEN, ir KADA TU BAIGSI kaip tas žmogeliukas iš kompiuterinio žaidimo, juokingai eiti ta kryptimi, kur  plytų siena, ir trankyti galvą, skaudžiai trankyti, bet vistiek eiti ten pat, į tą pačią sieną... taigi tą vieną dieną pabundi, ir supranti, kad nebedarysi viso to, ir tada apsisuki ir išeini toliau gyventi savo gyvenimo, ir nuo pirmos dienos jauti, kad tavo sprendimai buvo teisingi, nes kad ir kas laukia ateityje - tai ką pasirinkai, gali vadinti gyvenimu.
O gyvenimas pilnas paradoksų - kartais pajudini vieną plytą iš tos sienos, kur pasakojau, ir staiga visa siena sudreba ir ima byrėti nesustabdomai, tarsi visai be tavo pastangų. Taip, aš pakeičiau savo aplinką, žmones ir darbą, o visą tai darydama tikėjausi, kad tuo pačiu kada nors man pavyks ką nors pakeisti ir savo širdyje. Aš tiek buvau pavargusi šiuo klausimu, tiek metų bandžiau kalbėti su savimi gražiuoju ir piktai, tiek skaudinau save ir kitus žmones, kad jau buvau nurašiusi visas viltis, palikusi tik mintį kadanors, ir palikusi tam asmeniui leidimą mano gyvenime stumdyti viską, kaip jam patinka. O tada tais 2015-ais, tas personažas jau užėmė tik dalį mano metų, nes vieną dieną aš iškėliau ranką iš vandens, ir mane ištraukė. Kol džiovinausi plaukus, sakiau, o, čia man labai sunku papasakoti, kiek aš esu pasmerkta šitai savidestrukcijai, nes čia yra tokie nesutraukomi pančiai... Dabar man sunku pasakyti tiksliai, kelioms dienoms praėjus aš supratau, kad viskas, kas likę iš storų geležinių grandinių - tai plonas siūlelis, kuriam nukirpti užteko manikiūrinių žirklučių...
Šie dalykai, kuriuos čia aprašiau - ir dar tikriausiai ne kartą juos minėsiu - yra mano dabartinė laimė. Aš džiaugiuosi, kad jau esu tokia stipri, kokia tik galėjau pasvajoti būsianti prieš kokius penkerius metus, ir tikiuosi, kad tos stiprybės man užteks būsimiems iššūkiams.
Praėję metai emociškai buvo keisti - aš žinau, kad su manimi geriausiai sutaria žmonės, kurių gyvenimuose irgi visuomet šioks toks judesys tarp jausmų, minčių ir veiksmų - nors aš tiesiog tokius žmones vadinu galvojančiais... bet čia jau kita tema. Tai su tokiais mes galime būti patys geriausi draugai, o su likusiais - ir kodėl tai dažniausiai moterys - kartais nutinka taip, kad keliai išsiskiria, įvyksta nesusikalbėjimas, arba gimsta įvairios nuoskaudos. Buvo ir pora peilių į nugarą, bet o kam nepasitaiko, ar ne? Išsitrauki ir judi toliau. 
Bet 2015-ieji buvo ir velniškai smagūs metai! Prieš pat naujus kalbėjom su drauge apie tai, kaip čia tinkamai reikia atšvęsti tuos naujuosius, o aš manau, kad koks skirtumas - tiek tų "naujų metų" atšventėm per 2015-us, kad jie paminėti atitinkamai ir nepaneigiamai. Ta linksma nata ir baigiu šitą netrumpą įrašą. Labiausiai noriu palinkėti Jums, mano skaitytojai, kitiems metams AZARTO - gyventi, mylėti, kurti, gulti ir keltis kiekvieną rytą į darbą, ar į savaitgalį tik su noru, tikėjimu, džiaugsmu ir viską visada daryti azartiškai, nes kitaip tiesiog yra neverta, ir geriau nedaryti visai. 
Apkabinu ir bučiuoju! Ieva.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą