2016-01-09

Atsitiktinai atrinkti kartai, kada juokėmės.

Gerai, kad tau visada rūpi, ką aš turiu pasakyti. Sėdi ir žiūri beveik piktai į mane, tarsi jei aš šiuo klausimu nusišnekėčiau, tave tai liestų asmeniškai. Čia juk turėtų būti vienas tų privalumų, kad neliečia. O mane kaip tyčia ima juokas ir jaučiuosi kaip penkių metų. Be to, kokia prasmė mane tikrinti, ar tu dar nežinai, kad kai noriu, sudėlioju žodžius taip, kaip reikia. Nelabai tuo ir didžiuojuosi, čia yra - visada sakiau - labiau amatininko nei menininko darbas. Ir vėl matau, kad pataikiau. Beveik tuoj pasakysi, kad manim didžiuojies, o juk tai beveik graudu kaip gražu, nors ir labai linksma.

Kai kalbu telefonu apie nelabai įdomius dalykus, tu vaikštai ir garsiai trankai spintelių dureles. Paskui sakai, kad kodėl tu taip atsiliepei, ir reikėjo kitaip sakyti šituo klausimu, tu pagalvok, kas dabar iš to tavo pasakymo gausis... bandau pasidažyti blakstienas tušu, bet sunku juokiantis tą padaryti, ir dar viena akim sekti tave besisklaidantį chalato skvernais,burbuliuojantį po nosim, kol visai pradingsti kitam kambary, o po kelių akimirkų grįžti su plačia šypsena, nes jau pats pamatei šitą mūsų linksmą paveikslėlį. Sugadini man makiažą, bet aš nepykstu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą