2016-02-03

Rankos.

Jau panašu, kad prieš nemažai metų suvokiau, kad neberaustu. Žiūrėjau į galimai dėl kažko pasimetusį žmogų iškaitusiais skruostais, ir suvokiau, kad aš pati tai neberaustu. Kai susinervinu, mane gali išpilti šaltas prakaitas, aš galiu nubalti iš siaubo, tikriausiai. Bet neraustu. Akių irgi nenusuku, žvilgsniu iš vėžių neišmuši. Nebent tiek neįdomus pašnekovas, kad žvilgsnis nesifokusuoja, bet čia nepainiokim. Žodžiais? Nepavyks.
Kas  mane išduoda, ir kaip užfiksuoti, kada Ieva ištikta, pavyzdžiui, afekto būsenos?
( Afektas (lot. affectus 'susijaudinimas, aistra') - stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės.)
Dabar aš išduosiu paslaptį, kurią pastebėjau apie save, tačiau būtent dabar dingtelėjo man jinai beplaunant indus, po vieno šiandienos kasdieniško nutikimo, ir net viską metusi atėjau parašyti.
Rankos.
Man suvirpa rankos. Taip tarsi atsitiktinai, kartais nežymiai, o kartais taip mėšlungiškai, kad galiu išpilti vandenį iš stiklinės. Žinau, kaip tai skamba juokingai, bet aš jaučiuosi labai laiminga, kai užfiksuoju kažką, kas mano organizme dar veikia nevalingai žmogiškai. Aišku, galima ten skaityti iš akių, ir veide parašyta pas mane daug dalykų, bet ne visiems, ir labai norint - paslepiami, arba užmaskuojami.
Bet ne rankos. 
Nieko nėra juokingiau, kai keli puodelį prie lūpų, visa tokia nieko nenujaučianti kas bus, ir jauti, ne - ne jauti, o  MATAI, kaip tu, ir - žmogus prieš tave, abu žiūrite į tą drebantį puodelį, ir jis komiškai nedera nei prie tono, nei prie temos. O pats geriausias dalykas yra tai, kaip mane tai pradžiugina.
Aš prisiekiu - šimtu procentų garantuoju.
Jeigu bus įdomu, stebėkite mano rankas. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą