2016-04-23

Pakeliui

Sako, kad labai šaltas pavasaris. Einu per dar įšalusį grindinį bateliais, tinkamais nebent kilimu vaikščioti. Bet einu, kaukšėjimas mane ramina. Jau matau - ryškėja siluetas, ir, kaip visada iki šiol, apsvarstau galimybę tiesiog praeiti pro šalį. Labai svarbu jausti, kad tokia galimybė egzistuoja.

Giliai įkvėpiu, giliai iškvėpiu, uždarau namų duris ir, pakabinusi švarką į spintą, susikeliu plaukus. Jei diena praeina sukeltais plaukais - grįžę namo išsileidžiam, jei palaidais - susikeliam. Grįžimas namo yra tik galimybė pailsėti nuo ringo. Kautis su visais darbų ir žmonių demonais galima, bet tik tada, jei karts nuo karto grįžti namo. Jei namai - karo laukas, namo negrįžti niekada.
Namie garsiai klausau muzikos, darausi kavą ir ilsiuosi. Aš esu žmogus, kuris šiandien dar nemažai ko neturi. Bet aš esu žmogus, kuris neturi svarbiausio - dėl ko gailėtis. Apšvieskite mane ryškia prožektorių šviesa, ir paklauskit - aš jums pasakysiu, kad esu geriausias savęs variantas iki šiol. Rytoj būsiu dar geresnis. Jeigu supranti, kas tave stato, o kas naikina, ir renkiesi - esi padėties šeimininkas. 

Sako, kad nuo įtampos pavargsta akys, ir gal dėl to, nors dabar stoviu žingsnio atstumu, vis dar matau tik siluetą. O gal dėl to, kad detalės man nesvarbu. Tik žvilgsnis, tonas, judesiai. Sakau palauk, dar neinam, pastovėkim. Tiesiog. Ir mes pastovim. Jaučiu, kaip šaltis nuo žemės skverbiasi į kojas, bet pastovėti kartais yra daug svarbiau.
Eiti, stovėti - visiškai paprastai, be pozos ir režisūros - reiškia išeiti pailsėti ir pasikrauti - grįžti namo. Aktoriai tegul lieka teatruose.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą