2016-07-10

Kuo čia dėtos kabutės

Kaip tau atrodo, kodėl manyje nelieka pykčio? Nuovargis - taip, liūdesys - tikrai taip, bet man nepikta. Tarp kitko, visada įdomu su Tavim kalbėtis. Kaip Tau gerai matosi, iš šono, mano gyvenimas. Net labai gerai ieškant, nebūtų galima surasti labiau nesusijusio asmens. Tavo gyvenimas ir mano gyvenimas prasilenkia visose įmanomose plotmėse.
Kas liečia Tave, žinai, kaip būna - priartėji prie kokio nors objekto su signalizacija, ir jis sumirksi arba išleidžia perspėjantį garsą? Aš pradedu kaukti kaip gaisrinė sirena, kai užsimiršus įkeliu koją iš saugios teritorijos. Pati vaikštau pakraščiu, atbraila - koja už kojos, pavojingai sverdėju, kišu pirštus per tvoros virbus, o tada pradedu kaukti, mirksėti ir signalizuoti. Pradedu elgtis kaip idiotė, kalbėti pavojingus dalykus, arba tiesiog pasišalinu. 
Bet iki šiol, kažkaip stebuklingai vis dar išsiaiškinam, ir susirandam atsakymus. Tik šiandien kalbam ne apie tai - vien apie mane, įsitaisau atsirėmusi į Tavo petį - fiziškai ir metafiziškai - ir klausiu dar kartą - kodėl negimsta pyktis? Pyktis yra mūsų vidinio variklio kuras, argi ne?
Tu sakai, kad aš kažką maišau. Man jau tikriausiai per daug metų, kad paaugliškai stumčiausi į priekį iš pykčio ir pasiutimo. Aš nebesvaičioju apie tuštybę ir žmonių abejingumą, nesupraskite neteisingai  - aš visa tai matau aiškiau nei bet kada, tiesiog iš to nebegimsta pyktis.
Sakai, kad stipriausi ir sėkmingiausi žmonės moka būti vieni. Aš net manau, kad tai logiška - jei tau gyvenime vienąkart pasisekė, mintyse atimk mažiausiai du "draugus". Ir taip kiekvienąkart. Galiausiai, jei tau sekasi pakankamai dažnai, sėdėsi apsuptas žmonių, ir kartu visiškai vienas. Tai toks pavojingas žaidimas, nes jei pamiršti taisykles, gali skaudžiai pralošti, ir tavo sėkmė nebereikš nieko. 
Liūdniausia, kai kas nors klaidingai nusprendžia, kad tau pasisekė, kai iš tiesų - visiškai ne, ir tu vistiek atimi tuos du. Nors jei tie du - kabutėse, tai galams jie, argi ne?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą