2016-10-19

Akys merkiasi.


Aš kartais užsimerkiu, nes nesutelkiu dėmesio į aplinką. Žinau, kad ne viskas, ką darysi, patiks visiems. Ne visiems patiks kaip atrodai, ką kalbi, kuo tiki ir už ką balsuoji. Ne visi supras tavo siekius, ne visi manys, kad esi vertas pagarbos arba teisus.
Kartais man nepavyksta likti užsimerkus, kartais aš negaliu, kartais gal ir nereikia. Matote, aš įpratusi apsiginti. Pati. Taip pat matote, aš retai bijau pasakyti, ką galvoju, dažniausiai jei nesakau, tai todėl, kad nesirenku to daryti, o ne dėl to, jog bijau. Atrodytų, paprasta, bet kartais matau, ne visiems lengvai suprantama. Ar tik man atrodo, kad dažniausiai ir garsiausiai šaukiantys šaudo tuščiais šoviniais?
TAČIAU jei paspausite mano netinkamą mygtuką - maža ką - ims kaukti sirena. O jei paspausite TĄ netinkamą mygtuką, gali ir sprogimas kilti.

Šokam nuo tos įtemptos temos į mano vaikystės namus - užsukau šią savaitę į svečius trumpam-  aš tokia pavargus, kad visas pasaulis atrodo iš plastelino - veidai aplinkui, balsai aplinkui, šešėliai aplinkui liejasi, lydosi, tysta... Susirangau ant pūkų minkštumo sofos, iš kažkur ant manęs nusileidžia pats šilčiausias pledas ir akys taip limpa, kad saldu, bet ne miegoti, tik užsimerkti.

Aš galvoju apie viską, kuo šiandien gyvenom, apie tai, kur ir kaip nešiojamės tą jausmą, kad viskas bus gerai. Jei kartais pametu aš, tu mane sugauni už rankos, jei pameti tu, aš sėdžiu ilgai, sėdžiu šalia, skruostas šalia skruosto arba galva ant peties, lūpos prie ausies, delnas delne, nes šiandien vienam iš mūsų reikia paguodos, ir aš su malonumu, vien todėl, kad nepaaiškinamai man už tai nėra nieko prasmingiau.

Aš kartais užsimerkiu, nes, nepaisant nieko, man labai gera.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą