2016-10-26

Viena maža beprotybė.

Išsigandau. Atvirai sakau, išsigandau šįkart. Mintyse velnišku greičiu sukosi viena nepaneigiama mintis - faktas netgi beveik, kuris niekaip neleido ramiai iškvėpti ir įkvėpti. Aš nežinojau, labiau liūdžiu ar labiau pykstu, kol supratau, kad labai bijau. Bijau tą mintį, kuri kaip jau minėjau, man buvo beveik faktas, priimti, įsileisti, susitaikyti. Staiga pro akis prabėga visi tie veidai iš atminties- pažįstami, svarbūs, bet jau paliesti to fakto, to nepaneigiamo siaubingo dalyko, kuris tučtuojau atima apetitą, burna išdžiūsta, akys prisipildo drėgmės.
Ir žinoma, gimsta nuostabi idėja - akibrokštas, mintyse susidėlioja sakinys - kuris suskambės kaip varpas, kuris sujudins žmones, po kurio žmonės supras, kaip nuliūdino ir įskaudino mane, jie sustos, jie sakys, kas čia nutiko? Ką mes jai padarėm? Ką dabar daryti, kad viskas būtų gerai?
Ir pasaulis pradės suktis apie mane, ir aš būsiu aukštai iškėlus galvą, bet paskui atleisiu jiems, ir viskas susitvarkys. Nes kitos išeities nėra, man per daug skaudu dabar, kad nieko nesakyčiau.
Tik ta tokia maža nuojauta, tylus spiegiantis balselis viduje, iš kažkur, šaukia, nedaryk to, sako, kad dabar pati netinkamiausia proga pasaulyje tokius sakinius sakyti. Reikia suskaičiuoti iki 10, labai lėtai. Tas, kas tokiais atvejais sako, jog reikia skaičiuoti, turbūt neįsivaizduoja, kaip tuo metu tai atrodo beprasmiška - niekas juk nepasikeis prieš tuos dešimt, ir po jų. Viskas liks taip pat, aš puikiai žinau, pyktis tik įsiskverbs giliau, bet skaičiuoju...
Jaučiu, kad viskas veltui, kas iš tų skaičių, na nebent, viena mintis, tokia išlaisvinanti, jog jei pasaulis ir jo žmonės man tokie žiaurūs, tai aš nebeprivalau jų mylėti, o tokiu atveju galiu elgtis, galvoti ką noriu, galiu važiuoti kur noriu, galiu viską - nes niekas man nebegali rūpėti, nes kaip gali rūpėti tokie blogi žmonės, kuriems nerūpi mano jausmai.
Nusprendžiu suskaičiuoti iki 20, labai lėtai. Užsnūstu.
Prabundu ir mane parbloškia realybė - niekas nepasikeitė ne tik po tų 30 skaičių, niekas nepasikeitė net po pusės valandos miego. Einu į dušą ir dramatiškai užsimerkusi stoviu po srove dar pusvalandį.

Po dušo man paskambino. Paaiškėjo, kad visa mano drama buvo laužta iš piršto. Aš galiu kaltinti stresą, galiu kaltinti rudenį ir apniukusį dangų dėl savo beprotystės, tačiau tiesa ta, kad esu žmogus, netobulas. Aš tiesiog kartais išprotėju, kai man suskausta širdį. Vis dėlto, kažkur manyje gyvena labai protinga nuojauta, kad niekada nereikia skubėti pakenkti sau. Niekada nekeršyk anksčiau, nei tave nuskriaudė, niekada netrenk antausio, net jei nenori pats atsukti skruosto, visada gali palenkti galvą. Nereikalauk paguodos ar dėmesio, jei niekas tau jos nesiūlo. O jei siūlo, paimk tik tiek, kiek gali duoti pats, nes visuomet ateina diena, kai suvedamos skolos, kai suskaičiuojami antausiai.

1 komentaras: